Neturėk šimto rublių, o turėk vieną dolerį – patarlė pastarosiosmis dienomis įgyja naują prasmę.

Kaip bebūtų, visai neseniai, 2023 birželį, pasisakydamas eiliniame (ir kasmet vis mažiau tarptautiniame) Peterburgo ekonomikos forume, Vladimiras Putinas netikėtai paskelbė, kad Rusija niekada nesiekė ir nesiekia dabar dedolerizuoti savo ir pasaulio ekonomiką. Tiesa, tuojau pat ėmės priekaištauti JAV valdžiai, kad ji silpnina dolerio vaidmenį pasaulyje, darydama savo valiutą „ginkluotos kovos instrumentu“.

Putinas lyg kalbėjo ne tiek apie pasaulio ekonomiką, kiek apie tai, ką stebi savo akimis: Rusijos valstybei, daugeliui valdininkų ir verslininkų (tarp kurių ir artimas paties Putino ratas) doleris dar nuo Krymo aneksijos laikų tapo vis patikimesniu.

Tačiau daugeliui rusų doleris — kaip ir anksčiau, ne šiaip viena iš užsienio valiutų. Padėtį savo šalyje jie vertina, remdamiesi dolerio kursu — net jei patys tų dolerių neturi. O jau neišvengiamo ir greito dolerio žlugimo prognozavimas — išvis ypatingas Rusijos propagandos ir konspirologijos žanras.

Paprašėme „Meduza“ spec. korespondentės Margaritos Liutovos išsiaiškinti, kokią vietą dolerio kursas užima ekonominiame politiniame rusų pasaulio paveiksle.

Dolerio kursas

Dolerio simbolizmas Rusijoje — daugiasluoksnis, ir kiekvienas iš šių sluoksnių susietas audringa amerikietiškos valiutos kursavimo šalyje istorija. Ir ši istorija nemenka dalimi išliko gyvoje daugelio rusų atmintyje.

Po Antrojo pasaulinio karo doleris visiškai oficialiai tapo pagrindine pasaulio valiuta: jo kursas buvo pririštas prie aukso, o daugelio kitų valiutų – įskaitant Britanijos svaro, Prancūzijos franko, Vakarų Vokietijos markės – kursai buvo pririšti prie dolerio. Tai buvo Breton Vudso sistema. SSRS šios sistemos viduje būti nepanoro — jos rublį formaliai pririšo tiesiogiai prie aukso. Tačiau naftą pardavinėjo, žinoma, už dolerius — ir už juos pirko įrangą ir duoną.

„Breton Vudso sistema“ faktiškai nustojo veikti 1971 metais, kai JAV atšaukė laisvą dolerio keitimą į auksą. Naujojoje sistemoje (toje, kuri iš esmės veikia ir dabar) šalys pačios renkasi, kaip nustatyti savo valiutų kursą: pagal rinkos kotiruotes ar pririšant prie kitos valiutos (ar netgi valiutų krepšelio, kaip dabar yra Botsvanoje ar Maroke). SSRS patraukė „ypatingu keliu“ — ir rublį valdė sovietinio Gosbanko direktyvomis. Visgi doleris savo tarptautinį statusą faktiškai išlaikė: jis liko pagrindine rezervine pasaulio valiuta, tai yra, visi (taip pat ir valstybės) buvo linkę laikyti pinigus būtent Amerikos valiuta, kaip pačia stabiliausia.

Tuo tarpu SSRS piliečiams buvo uždrausta pirkti, parduoti ir turėti užsienio valiutos — nuo 1961 metų už tai grėsė sušaudymas. Todėl doleris tapo užgintos prabangos simboliu.

1990 metų gale valiuta pradėta pardavinėti laisvai, o po metų valdžia nustojo reguliuoti kainas rubliais parduotuvėse. 1992 metais infliacija buvo 2600％. Milijonams žmonių doleris buvo vienintelis būdas išsaugoti santaupas, o verslas kainas pateikdavo „sutartiniais vienetais“ (abreviatūra „s.v.“ faktiškai tapo antru amerikietiškos valiutos pavadinimu Rusijoje). Taip doleris tapo finansino stabilumo simboliu. „Šoko terapija“ daugeliui metų pakirto rusų pasitikėjimą rubliu, o principas „bet kokios nesuprantamos situacijos atveju pirk dolerius“ tapo vos ne instinktu — apie šį reiškinį netgi rašomi specialūs mokslo darbai.

Tarptautino valiutos fondo duomenimis, prieš 1998 metų defoltą, apyvartoje doleriais buvo laikoma daugiau nei pusė visų grynųjų ir negrynųjų pinigų, kai tuo tarpu 1992 metų sausį ~20％. Daugiau dolerių tuo metu buvo tik pačiose JAV. Nei santykinė rublio kurso stabilizacija 1995-ais, nei 1998-ųjų devalvacija nepajėgė greitai sumažinti dolerio poreikio.

Prieiga prie valiutos tapo didmiesčių gyventojų, dideles pajamas gaunančių ir tam tikrų profesijų atstovų privilegija. Jie galėjo ne tik atidėti į santaupas, bet ir, beveik kaip sovietmečiu, pirkti importines prekes už dolerius. Galų gale, Amerikos valiuta aktyviai naudota kyšiams ir ir kitoms kriminalinėms praktikoms. Ji tapo dar ir ryšių, blato ir nusikalstamumo simboliu.

2000-aisiais, kai Vladimiras Putinas pradėjo Rusiją versti„suverenia demokratija“, taikstytis su dolerio įsigalėjimu (tiek simboliniu, tiek ir ekonominiu) valdžia nebegalėjo. Tad, neseni Putino pasisakymai, kad Rusija niekuomet nekėlė dedolerizacijos tiklso, — netiesa.

Iš dalies tai buvo natūralus procesas: naftos ir užsienio investicijų pinigai stiprino ekonomiką, o žmonių pajamos sparčiai augo. Visa tai pamažu grąžino pasitikėjimą nacionaline valiuta. Rosstato По duomenimis, dešimtajame dešimtmetyje namų ūkiai valiutai pirkti skirdavo nuo 8 iki 21％ savo pajamų, o šio amžiaus pirmajame — 5–8％.

Nuo pirmojo dešimtmečio vidurio, pasiekusi pagarsėjusį „stabilumą“, Rusijos valdžia prabilo beveik sovietiniais lozungais. 2006 metais prokremlinis jaunimo judėjimas „Naši“ Maskvos Puškino aikštėje surengė mitingą prieš „dolerinę okupaciją“. Tais pačiais metais Dūma parengė (tačiau taip ir nepriėmė) įstatymo projektą, draudžiantį minėti amerikietiškus pinigus bet kokiuose viešuose valdininkų pasisakymuose, o taip pat ir žurnalistų medžiagoje. Dabar doleris tapo visų pirma „geopolitiniu“ simboliu.

Tačiau psichologinė dedolerizacija taip ir neįvyko: rusai supirkdavo „gelbėjimo“ dolerius ir per 2008–2009 metų krizę, ir per 2014-ųjų devalvaciją, ir netgi 2022-ais, kol nebuvo įvesti apribojimai.

Visgi jau 2015 metais ekonomistai prakalbo apie kitą rusų problemą: pirkti valiutą — netgi „atostoginiams“ — lėšų ėmė stigti. Nuo tada valiutinių santaupų turinčių piliečių kasmet vis mažėjo: pajamos mažėjo, gyvenimo kaštai augo, o doleris ir euras brango. NAFI analitikos centro apklausos parodė: nuo 2014 iki 2021 metų valiutinių santaupų turinčių žmonių sumažėjo nuo 19 iki 6％. 2023 metų vasarą rusų valiutos aktyvai atsistatė iki 2022-ųjų vasario pradžios lygio. Tačiau yra niuansas: didžioji dalis šių lėšų dabar laikoma užsienio sąskaitose, o ne Rusijos bankuose.

Pagal dolerio kursą iš viso dabar galima spręsti apie Rusijos ekonomiką?

Ir taip, ir ne. Problema ta, kad po plataus masto Rusijos įsiveržimo į Ukrainą doleris elgiasi ne taip, kaip to tikisi daugelis.

Dolerio stiprėjimą ir silpimą iš tiesų seka ne tik profesionalai ir turintys valiutinių santaupų. Ramiais mėnesiais, kai rublio kuras stabilus ar net stiprėja, kotiruotes stebi 25–40％ rusų, o neramiais — nuo 50％, rodo NAFI duomenys. Labai panašūs skaičiai ir apklausiant žmones apie dolerio įtaką jų gyvenimui. Dalis įsitikinusių, kad jo efektas stiprus, nuo 2008 metų nenusileido žemiau 37％, o pikas 2015 metais pakilo iki 60％. Tuo tarpu naujienos apie infliacijos svyravimus ar naftos kotiruotes tokio įspūdžio piliečiams nedaro.

Bendrai, ir prieš karą, ir jam prasidėjus, dolerio kursas visų pirma suvokiamas kaip bendros ekonominės situacijos ir nuosavos gerovės indikatorius. Žmonės dešimtojo dešimtmečio patirties nepamiršo ir kitais oficialiais rodikliais nepasitiki. BVP augimo savarankiškai niekaip nepatikrinsi, kainų augimas parduotuvėje gali nesutapti su oficialia infliacija (plačiau — šiose „Meduza“ kortelėse), o štai kursas atrodo suprantamas: doleris auga, rublis krenta — reiškia, Rusijoje krizė; rublis auga — gyvenimas gerėja.

Tačiau iš tiesų toks būdas ne visada padeda racionaliai vertinti situaciją.

Prieš kelis metus grupė Europos ir JAV ekonomistų tyrė, kaip specialių ekonomikos žinių neturintys žmonės prognozuoja ateitį. Tarkime, kas nutiks su nedarbu ir infliacija, jeigu šalies centrinis bankas pakels bazinę palūkanų normą? Paaiškėjo, kad žmonės vadovaujasi paprastu principu: geri dalykai lemia gera, o blogi — bloga. Sprendžiant iš antraščių spaudoje, normos pakėlimas respondentams atrodė kaip kažkas „blogo“, tad ir turėtų kažką blogo lemti — tai yra, didinti infliaciją. Gi iš tiesų viskas atvirkščiai: centriniai bankai palūkanų normą didina, siekdami sumažinti infliaciją.

Situacija su dolerio kursu truputį sudėtingesnė, nes logika „bloga — į blogį“ Rusijoje ilgai veikė.

Pastaraisiais metais staigus rublio susilpnėjimas ne kartą lėmė infliacijos augimą. Tačiau įvairių šalių tyrimai rodo, kad kursui susilpnėjus 10％, kainos šalyje išauga ne 10％, o mažiau. Tai vadinamasis perkėlimo efektas, ir įprastai jis nebūna visiškas. Minimizuoti jį galima, jei valdžia dirba efektyviau, o žmonės bus užtikrinti, kad valdžia sugebės greitai viską sutvarkyti. Tada kompanijoms nėra prasmės iš karto kelti kainas, o vartotojams — skubiai mestis pirkti prekes ar užsienio valiutą atsargai.

Iki prasidedant plataus masto karui, perkėlimo efektas Rusijoje silpnėjo. CB duomenimis, 2012–2013 metais kiekvienas rublio susilpnėjimas 1％ padidindavo infliaciją 0,16–0,2 procentinio punkto, o 2016–2017 metais — tik 0,1.

Tačiau karas šiuos Rusijos ekonominės valdžios pasiekimus nubraukė. Pirmoje 2022 metų pusėje, kai rublis iš pradžių smuko nuo 75 iki 120 за už dolerį, o paskui išaugo iki 60 ir mažiau, perkėlimo efektas tapo neprognozuojamas. Pardavėjai labai greitai perkeldavo į kainas ne tik savo tiesioginius rublio susilpnėjimo kaštus, bet ir savo lūkesčius ne tik dėl būsimos kurso padėties, bet bendrai savo rinkos.

Negana to, dabar netgi negalima sakyti, kad dolerio kurso stebėjimas padės atskirti aštrią krizės fazę nuo stabilizacijos. 2022 metų pavasarį, siekdama apsaugoti ekonomiką nuo sankcijų, Rusijos valdžia smarkiai suvaržė prekyba valiuta, ir tuo apt metu staigiai sumažėjo importas — dėl tų pačių sankcijų, Vakarų kompanijų pasitraukimo ir paklausos mažėjimo. Tuo tarpu eksporto pajamos išaugo: Vakarai pirko pabrangusią naftą ir dujas. Dėl to jau nuo gegužės rublis ėmė neregėtai tvirtėti — iki gruodžio pradžios doleris laikėsi 60 rublių apylinkėse. Tai iš tiesų reiškė mažesnius rusų nuostolius dėl importo ir kitų prekių pabrangimo, tačiau bendra Rusijos ekonomikos situacija dėl netapo stabili ar palanki. Stiprus rublio kursas puikiai demonstravo didėjančią jos izoliaciją nuo pasaulio.

Nuo 2022 metų galo rublis pamažu silpsta. Lyginant su gruodžio pradžia (tada doleris tebekainavo 60 su trupučiu rublių), iki 2023 metų birželio galo doleris sustiprėjo trečdaliu; iš karto po Prigožino maišto — pusantro karto; o dabar JAV valiuta yra >60％ brangesnė. Atrodytų, dabar „blogai — į bloga“ logika turėtų suveikti vėl: naftos ir dujų eksporto pajamos dėl sankcijų sumažėjo ir Rusijos ekonomikos būklė iš ties blogesnė, nei prieš metus. Tačiau krizė, švelniai tariant, kol kas nevadintina rublio griūtimi, o kritimą nemenka dalimi sukėlė iš pirmo žvilgsnio „geras“ įvykis: be viso kito, dėl pilkųjų schemų veikimo, atsigavo paklausa ir auga importas.

Bendrai, dolerio kursas — lig šiol blogas ekonominės situacijos indikatorius.

Beje, stebint ne momentinius valiutų šuoliukus, o ilgesnę perspektyvą, šiokias tokias išvadas padaryti visgi galima. Pasak ekonomisto Konstantino Sonino, „2022 metų makroekonominis efektas“ — kuris ir padarė dolerio kursą daugeliui Rusijos piliečių nenuspėjamu — palengva nyksta. Vis kita — „dėl karo prarasti rezervai, mažėjančios pajamos iš naftos ir dujų, ir pajamos iš mokesčių, mažėjančios realios piliečių pajamos ir tebesitęsiantis kapitalo traukimasis“ — vis apčiuopiamiau žemyn temps rublio kursą ir visą Rusijos ekonomiką.

Karas užbaigs dolerio hegemoniją?

Vargu.

2022-ųjų balandžio gale Finansų ministro pavaduotojas Aleksejus Moisejevas pareiškė, kad Rusijos prekybos su kitomis šalimis dedolerizacija praktiškai užbaigta. O ir Putino žodžiai apie dedolerizaciją skamba veikiau kaip apsimestinis apgailestavimas: suprask, mes nenorėjome atsisakyti dolerio, tačiau „mums nepaliko pasirinkimo“.

Retorikos apie greitą dolerio krachą argumentai SSRS ir Rusijoje nelabai skiriasi. 1950-aisiais ir valdžia, ir jai lojalūs literatai kalbėjo (1, 2) apie dolerio perkamosios galios mažėjimą ir apie tai, kad įkandin amerikietiškos valiutos „žingsniuoja skurdas ir mirtis“, kai tuo tarpu sovietinis rublis „pasaulį kuria“ ir „pykčiui priešų visų“ metai po metų tvirtėja. Dabar Rusijos propagandistai jei dolerio hegemoniją ir pripažįsta, tai iškart priduria, kad kiekvienais metais jo autoritetas vis silpsta ir netrukus prieis liepto galą. Dar vienas nuolatinis tropas — pabrėžti, kad JAV „spausdina niekuo nepadengtus dolerius“.

Tačiau visa tai klaida — ir nors dolerio reikšmė pasaulio ekonomikoje išties truputį sumažėjo, tai toli gražu ne hegemonijos pabaiga. Dolerio vaidmuo pasaulyje lig šiol daug didesnis, nei JAV dalis globalioje ekonomikoje. TVF duomenimis, JAV tenka ~25％ pasaulio BVP, o doleriais atliekama daugiau nei 40％ visų tarptautinių atsiskaitymų laikoma kiek mažiau, nei 60％ visų šalių rezervų.

Kad valiuta galėtų pretenduoti į globalų dominavimą, ji privalo gerai atlikti pagrindines funkcijas skirtingoms šalims. Visų pirma, būti patogiu kainos matu — turi būti žema ir prognozuojama infliacija. Antra, būti patogia atsiskaitymo priemone — prisireikus, valiutą turi būti paprasta iškeisti. Galiausiai, valiuta turi būti gera kaupimo priemone, tai yra, jos nuvertėjimo rizika turi būti itin maža.

Tokių valiutų pasaulyje yra kelios dešimtys. Doleris iš jų visų išsiskiria tuo, kad jis labai labai patikimas aktyvas: krizės metu jis brangsta — ir tuo pat metu prisireikus jį lengva parduoti, tad jis tinka atsargoms juodai dienai. Šio patikimumo pagrindas — labai išvystyti geros reputacijos institutai. Būtent jie — Federalinio rezervo sistema (amerikietiškas Centrinio banko analogas), JAV Finansų ministerija ir visa JAV ekonominė politika — svarbiausi dolerio garantai.

Amerikos ekonomika kaskart demonstruoja gebėjimą susitvarkyti su bet kokiomis negandomis: su infliacija, su biržų ir bankų krizėmis, su prekybos karais. Ir globalūs investuotojai, kaip ir eiliniai rusai, gyvena, vadovaudamiesi principu „bet kokiuose nesuprantamose situacijose pirk dolerius“.

Tokio pasitikėjimo kol kas neturi jokia kita valiuta. Eurozona iki galo neatsigavo po 2010-ųjų skolų krizės. Japonijos, Didžiosios Britanijos ir Šveicarijos ekonomikos nepakankamai didelės. Kinijoje nėra išvystytų ir skaidrių finansų rinkų.

Dėl priverstinio Rusijos persiorientavimo į Rytus, dolerio dalį prekyboje iš dalies pakeitė Kinijos juanis. Su kitais stambiais prekybos partneriais situacija sudėtingesnė. Pavyzdžiui, 2022 metais Rusija ir Indija ėmė atsisakyti rubliais ir rupijomis, tačiau paaiškėjo, kad Maskva gerokai daugiau parduoda (visų pirma naftos), nei perka. Taip Rusijoje susikaupė pernelyg daug rupijų, už kurias Indijoje nėra ko pirkti, o iškeisti jas į kitas valiutas sunku. Šalims teko grįžti prie atsiskaitymo doleriais.

Trumpiau tariant, simbolizmas simbolizmu, „nedraugiškumas“ „nedraugiškumu“, o doleris kaip ir anksčiau nepakeičiamas. Gal ne tokiu lygiu, kaip prieš trisdešimt ar penkiasdešimt metų. Jis išties praranda savo padėtį — tačiau tai vyksta labai lėtai ir palaipsniui. Tikėtina, alternatyva jam anksčiau ar vėliau visgi pasirodys — gal euras, gal juanis, ar žiū kokia nors kriptovaliuta.

Štai tik nereikia painioti šio objektyvaus proceso su asmenine frustracija žmonių, kurie dedolerizavo, dedolerizavo, tačiau taip ir neišdedolerizavo.

Netikėtas atradimas, kurį padarėme, rengdami šį laišką

Aukščiau minėjome, kad SSRS už valiutines spekuliacijas sušaudydavo. Ši drakoniška priemonė dėl visiškai konkrečios priežasties.

1960 metais tris maskviečius valiutininkus — Janą Rokotovą, Vladislavą Faibšenko ir Dmitrijų Jakovlevą — nuteisė aštuoniems metams. O tų pačių metų gale, sprendžiant iš sovietų jėgos struktūrų veikėjų prisiminimų, Chrušiovui užsienio kelionėje papasakojo, kad Maskvoje veikia stambiausia pasaulyje juodoji valiutos birža. Sugrįžęs, Chruščiovas pareikalavo bausmę Rokotovui ir bendrininkams sugriežtinti — nepaisant bazinio teisės principo, kad už vieną ir tą patį nusikaltimą du kartus teisti negalima. Tačiau — nuteisė ir davė po 15 metų.

Chruščiovui ir to pasirodė maža. Per Aukščiausiąją tarybą jis prastūmė sankcijų už spekuliavimą valiutomis sugriežtinimą iki mirties bausmės. Paskui (pažeisdami dar vieną bazinį principą — kad įstatymas atgaline data neveikia) valiutininkus dar kartą teisė — ir sušaudė.

meduza.io

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.