Ar 3D spausdintuvai kada nors bus naudingi namie? (20)
Nuolat girdime, kad 3D spausdinimas yra ateitis. Atrodo, kad labai greitai – maždaug liepą ar panašiai – visuose namuose stovės po Star Trekišką replikatorių. „Kompiuteri,“ ištarsime, atsignybdami pyragaičio, „prašau pagaminti man naują patogų krėslą.“ Ir žiū, tuoj pat atsiranda ištiesiamas fotelis su puodelių laikikliu. Maždaug taip įsivaizduoju.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ar dar toli esame nuo tokio scenarijaus? Ar greitai bus toks fabrikas kiekvienoje svetainėje? 3-D spausdinimo namie rinka dar tik plunksnuojasi. Kompanijos varžosi, kurdamos spausdintuvus, kuriuose derėtų įkandama kaina, kompaktiškumas, ir naudojimosi paprastumas. Bet nepanašu, kad kas nors būtų pataikęs į dešimtuką. Norėdamas įvertinti dabartinę namų 3-D spausdintuvų būklę, pasiskolinau vieną iš naujausių modelių. Ne didelių kompanijų naudojamą pramoninį darbinį arkliuką, bet veikiau stalinį spausdintuvą, sukurtą paprastiems naudotojams.
Kai Solidoodle 4 – kainuojantis 1000$, ir šiek tiek primenantis nutukusią mikrobangę – buvo pristatytas į Slate biurą, nekantriai jį išpakavau. Įvėriau giją iš užpildo ritės (kaip siūlų ritės, jei gija būtų iš ABS plastiko, o ritė – dažų skardinės dydžio) į spausdintuvo purkštuką. Prijungiau spausdintuvą prie nešiojamo kompiuterio USB lizdo. Įjungiau prietaisą, šis patvirtino savo parengtį virpėjimu ir ūžimu. Nutariau, kad tuoj būsiu užlietas begaliniu naujai sukurtų 3D daiktų srautu.
Bet vos pabandęs atspausdinti savo pirmąjį objektą, suvokiau, kad įrenginys nėra skirtas vidutiniam naudotojui, kukliai nusimanančiam technikoje. Jis pagamintas asmeniui, turinčiam arba A) begalinę kantrybę, B) nežmonišką dėmesį detalėms, arba, pageidautina, C) mechanikos inžinerijos magistro laipsnį. Pavyzdžiui, į kompiuterį parsisiunčiamoje spausdintuvo valdymo programoje pilna mygtukų tokiais pavadinimais, kaip „Į atliekų plotą“, „Srauto dauginimas“, „Išjungti pjaustytuvą“ ir – savotiškai raminantis, bet tuo pat metu šiurpą keliantis – „Avarinis išjungimas.“
Ši funkcija privertė mane aiškiai suvokti, kad ant mano stalo įsitaisė galinga mašina. Mašina, galinti generuoti pragarišką karštį ir spjaudyti išlydytą plastiką – kuris, atsižvelgiant į mano įgūdžių stoką, gali išsitaškyti po visą kambarį ir galiausiai išplikyti bendradarbių akis. Tada nusprendžiau, kad bus išmintinga paskambinti Solidoodle techninei pagalbai.
Iš karto ragelyje išgirdau ypač paslaugų vaikiną Joelą, paaiškinusį kiekvieną aparato parengimo žingsnį. Jis nurodė man įkaitinti ekstruderį (ar kaip vadinau, purkštuką) iki 215 laipsnių. Tada nuvedė į Thingiverse.com svetainę, iš kurios parsisiunčiau paprastą butelio atidarytuvo dizainą. Po to netikėtai paklausė, ar kartais neturiu šalimais plaukų lako. „Gal ką panašaus į Aquanet?“ pasiūlė. „Ką nors tokio, kad galėtų išlaikyti mohikano šukuoseną?“ Paklausiau šalimais sėdinčios kolegės, bet ji neturėjo jokių plaukų priežiūros priemonių. Laimei, tai pasirodė nebūtina. Joelas paaiškino, kad plaukų lako prisireikia tik tada, kai spausdinamas objektas slydinėja spausdinimo aikštelėje – užpurškus šiek tiek lako, daiktai laikosi vietoje.
Tikėdamasis apsieiti be jokių stilingų aerozolių, pasiunčiu atidarytuvo programą iš savo kompiuterio į spausdintuvą, paspaudžiau „Pradėti,“ ir su pasigėrėjimu stebėjau, kaip Solidoodle atgyja. Purkštukas siuvo pirmyn atgal, ir atrodė, kad plonos plastiko srovelės išspaudimas yra jo vienintelis jo gyvenimo tikslas. Atsisveikinau su Joelu ir padėjau ragelį, būdamas tikras, kad toliau susitvarkysiu pats. Stebėjau, kaip sluoksnis po sluoksnio kruopščiai lipdomo užpildo pamažu suformavo… amorfišką beformį plastiko gniutulą.
Na, gerai, gal ne gniutulas, bet ir ne visiška sėkmė. Tačiau tai manęs neatbaidė. Ir nusprendžiau Joelui daugiau nebeskambinti. Pradėjau krapštytis, kompiuterio pele pavarinėjau ekstruderį x ir y ašimis. Įjungiau kaitinimą iki 215 laipsnių. Tada pastebėjau, kad užpildo gija nutrūkusi ir ją reikia įverti vėl. Bet mažas plastiko gabalėlis buvo užstrigęs purkštuke. Paskambinau Joelui.
„Ar turite šešiakampių atsuktuvų rinkinį?“ pasiteiravo. „Geriau būtų metrinės sistemos. Esu tikras, kad ten 1,5 mm varžtas, bet gali praversti platesnis asortimentas.“ Vėl kreipiausi į kolegę, bet šešiakampių atsuktuvų klausimu ji padėjo ne daugiau, nei plaukų lako. „OK,“ tarė Joelas, „galite pabandyti ištirpinti. Stipriai įkaitinkite purkštuką, bet pasistenkite nesugadinti mašinos ar nesusižeisti pats.“
Naudodamasis ilgomis žnyplėmis, pristatytomis su spausdintuvu, sugebėjau pusiau išlydyti, pusiau iškrapštyti užpildą, įverti naują užpildo giją ir pabandyti vėl. Spausdintuvas, kaip ir aną kartą, entuziastingai griebėsi užduoties. Šį sykį spausdinimo aikštelę nuleidau per žemai ir plastikas lašėjo iš purkštuko, neturėdamas, kur nusileisti. Vietoje butelių atidarytuvo gavau sušiauštą paukščių lizdą.
Tvirtai pasiryžęs atspausdinti kokį nors atpažįstamą objektą, pakėliau aikštelę, įkaitinau purkštuką, ir parsisiunčiau programą, kuriančią mažą roboto figūrėlę. Šį kartą, regis, viskas vyko kaip reikia. Ryškėjo pora mažų roboto kojyčių. Ir tada, be jokios aiškios priežasties, spausdintuvas tiesiog sustojo, palikdamas liūdną, pusiau suformuotą roboto kūną, beveik jaudinantį savo apleistumu – su išdegintu tašku, kur karštas purkštukas pernelyg ilgai liko vienoje vietoje. Vadinu jį Sutrukdytas Robotas:
Praleidau šiek tiek laiko, stengdamasis išsiaiškinti, kas blogo nutiko. Bet paskui pasidaviau. Tarkime, pasiseks vėl priversti spausdintuvą veikti. Geriausiu atveju neišplikinsiu niekam akių ir turėsiu naują roboto figūrėlę. 1000 dolerių už spausdintuvą, dar po 43 dolerius už kiekvieną užpildo ritę yra velnioniškai brangu už nefunkcionalų, pusiau dekoratyvinį plastiko gabalą, kurį galėčiau nusipirkti už 23 centus.
Be to, spausdintuvas veikė pakankamai garsiai, kad biuro kolegos imtų skųstis triukšmu. Jo skleidžiamas kvapas nelabai skyrėsi nuo svylančių plaukų. Ir objektų, kurie neitin gali vadintis objektais, spausdinimas truko amžinybę.
Visa tai nurodo kai kurias fundamentalias dabartinių 3-D buitinių spausdintuvų problemas. Šiuo metu, net jei galite pakęsti spausdintuvo skleidžiamą triukšmą, smarvę ir nesibaigiantį laukimą, praktiškai negalite pasidaryti nieko, ko norėtumėte ar kas ekonomiškai apsimokėtų. Visa tai blizgučiai ir barškaliukai. Populiariausios temos Thingiverse puslapyje yra pieštukinės, dramblių figūrėlės ir nepatrauklios iPhone dėžutės.
OK, galbūt galima atsispausdinti vieną mažą trūkstamą Ikea dalį, laikančią drabužių spintą. Jei tik užpildo plastikas pakankamai tvirtas tokiai užduočiai. (Plieno lydyti namuose nesiruošiam. Miegamasis nėra Magnitogorskas.) Ar toks Ikea detalių scenarijus pasitaiko pakankami dažnai, kad pateisintų nemenką spausdintuvo ir užpildo ričių kainą? Abejoju.
Kai kam laisvalaikiu patinka užsiimti įvairių pasidaryk pats tipo daikčiukų gamyba, įgyvendinant savo dizainą ir kuriant naujus produktus. Puiku. Prilyginu šiuos ankstyvuosius naudotojus žmonėms, transliavusiems savo laidas 1923 m.
Tačiau kol nebus populiarios programos tokiems staliniams 3-D spausdintuvams, nematau priežasties, kodėl eilinis žmogus turėtų jį pirkti. Ir kol kas neįsivaizduoju, kaip ši programa turėtų atrodyti. Ką namie galima gaminti pigiau ir efektyviau, nei tai įmanoma atlikti didelėje gamykloje? Aš atviras idėjoms. Jei „keičiamas, personalizuotas dizainas“ yra jūsų atsakymo dalis, atminkite, kad dizainas apsiribos plastiku, ir kad bet kokiam medžio, metalo ar odos naudojimui reikės papildomo gaminimo ir surinkimo, o tai savo ruožtu reiškia, kad greičio ir patogumo argumentai lekia per langą. Visuomenės perėjimui prie centralizuotos gamybos buvo labai svarių priežasčių.
Pasvarstykime: kadaise žmonės pirko siuvimo pavyzdžius (panašiai, kaip programas iš Thingiverse), audinio rietimus (kaip užpildo rites) ir siuvosi rūbus. Tada negyvenau, tačiau esu įsitikinęs, kad tai užknisdavo. Tai ilgai trunka, kainuoja daug laiko ir pastangų, o rūbai dažnai būdavo siuvami mėgėjiškai. Žinoma, buitinės siuvimo mašinos gerėjo, ir darbai būdavo atliekami greičiau ir lengviau, o išvaizda būdavo profesionalesnė. Bet dabar, išskyrus „pasidaryk pats“ mados entuziastus ir daug atliekamo laiko turinčias seneles, žmonės neperka daug buitinių siuvimo mašinų. Jos yra naujiena, neturinti daug praktinio panaudojimo. Daugelis žmonių daug mieliau drabužius tiesiog nusiperka parduotuvėje – pasiūtus žmonių, naudojančių pramoninį efektyvumą ir įvairiausias medžiagas.
Aš galiu klysti. Galbūt dabartiniai 3-D spausdintuvai primena 1987-ųjų mobiliuosius telefonus. Palaipsniui mes pereisime nuo Motorola DynaTac 8000X prie iPhone 5s – mažesnio, spartesnio, funkcionalesnio ir, galiausiai, nepakeičiamo. Bet lažinuosi iš krūvos plastiko gumulų, kad esu teisus.
Seth Stevenson
www.slate.com