Ką būtent bando įrodyti Hamas? (5)
Stengiantis suprasti, kodėl Hamas leidžia raketas į kariškai stipraus kaimyno civilius gyventojus
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mahmoudas Abbasas, kartais ramus, dažnai neveiksmingas palestiniečių vadovas, tiesiog paklausė savo varžovų Hamas to, ką klausia ir kiti nesuprantantys žmonės: „Ką jūs stengiatės pasiekti, leisdami raketas?”
Gazoje įsikūręs Hamas neseniai paleido daugiau nei 500 raketų į Izraelio miestus ir miestelius. Tai įbaugino gyventojus, nors sukėlė nedaug aukų, didžiąja dalimi dėl to, kad Izraelį saugo priešraketinė sistema Geležinis Kupolas.
Reaguodamas į šias raketas,Izraelis bombardavo taikinius Gazoje. Lyginant su aukų skaičiumi kitose Viduriniųjų Rytų dalyse, Gazoje žuvusiųjų nedaug. (Sirijos kare iki šiol jau žuvo daugiau, nei 170 000 žmonių.) Bet jis pakankamai didelis, kad pasiūlytų atsakymą į Abbaso klausimą: Hamas stengiasi priversti Izraelį nužudyti kuo daugiau palestiniečių.
Žuvę palestiniečiai yra svarbiausia Hamas nihilistų propagandos pergalė. Tai iškrypėliška, bet tiesa. Be to, tai geriausias įmanomas Hamas elgesio paaiškinimas, kadangi Hamas neturi kitų tikėtinų strateginių tikslų.
Hamas nariai, pagal išsilavinimą inžinieriai, gydytojai ir teisininkai yra pakankamai protingi, kad suprastų, jog nors ir nori sunaikinti žydų valstybę ir pakeisti ją Musulmonų Brolijos valstybe (Hamas yra Brolijos atšaka Palestinoje), tai atlikti jie nėra pajėgūs. Hamas yra kariniu požiūriu silpna grupė, iš esmės neturinti draugų, leidžianti raketas į galingos kaimyninės valstybės piliečius.
Jei norėtų, Izraelio kariuomenė Gazos ruožą sulygintų su žeme per dieną. Ją varžo tarptautinis spaudimas, moralė ir supratimas, kad nekaltų palestiniečių mirtys nėra geriausia jos politiniams interesams. Hamas nariai – besislepiantys giliuose požeminiuose bunkeriuose ir siunčiantys kitų žmonių vaikus kaip savižudžius sprogdintojus – taip pat supranta, kad dabartinė jų kampanija nesugriaus Izraelio, kaip valstybės, legitimumo.
Mane sukrėtė pastarųjų dienų pasaulio idiferentiškumas Gazos lemčiai. Galbūt šį konfliktą į šešėlį nustūmė kataklizmai Irake ir Sirijoje. Gal netgi prisitaikėliškiausios Europos vyriausybės žino, kad Izraelis turi teisę medžioti žmones, žudančius jos piliečius. Kaip bebūtų, panašu, Izraelis mažiau nei įprastai spaudžiamas nutraukti savo kampaniją.
Nėra abejonių, kad Hamas galėtų išsaugoti palestiniečių gyvybes, nutraukdamas savo izraeliečių žudymo kampaniją. Tai Hamas sprendimas. Kaip anksčiau šią savaitę sakė Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moonas, „Yra visapusiškos eskalacijos Izraelyje ir Gazos ruože rizika, ir apčiuopiama antžeminės ofenzyvos grėsmė – jai kelią galėtų užkirsti tik galėtų Hamas raketų atakų nutraukimas.“
Suprantu, kad šis paskutinis nesibaigiančio Izraelio ir Gazos karo raundas buvo, daugeliu prasmių, klaida. Izraelis nebuvo suinteresuotas visapusiška konfrontacija su Hamas, besistengiančio susitvarkyti su jų Gazos ruožo kontrolei grėsmę keliančiomis, – norite tikėkite, norite ne – dar radikalesnėmis ir nihilistiškesnėmis grupėmis, itin nuožmiai nusiteikusiomis Izraelio atžvilgiu.
Dabar politika yra užburianti ir bauginanti, tačiau mane išties domina, kas būtų nutikę, jei prieš devynis metus, kai Izraelis patraukė savo kareivius ir naujakurius iš Gazos, palestiniečiai būtų pasirinkę kitaip? Kas, jeigu būtų pasirinkę statyti savo valstybės branduolį, o ne požemines raketų gamyklas?
Šia mintį skatina tai, ką kadaise man pasakė pora Irako kurdų lyderių. Irako Kurdistanas dabar stovi ant nepriklausomybės slenksčio. Kaip ir palestiniečiai, kurdai nusipelno valstybės. Kitaip, nei dauguma palestiniečių vadovų, kurdai žaidė ilgą ir išmintingą žaidimą, suteikiantį jiems laisvę.
Štai ką Barhamas Salihas, buvęs Kurdistano regioninės vyriausybės ministras pirmininkas, man pasakė prieš daug metų: „Palyginkite mus su kitais pasaulio išsivadavimo judėjimais. Mes labai subrendę. Neskatiname teroro. Nepritariame ekstremaliems nacionalistams, kurie gali tik apsunkinti mūsų žmones. Palyginkite, prašau, tai, ką Kurdistano nacionalinio valdymo srityje pasiekėme su palestiniečių nacionaline valdžia. … Pastaruosius 10 metų praleidome, kurdami sekuliarią, demokratinę visuomenę, pilietinę visuomenę.” Ką, klausė jis, pastatė palestiniečiai?
Taip pat ir Massoudas Barzani'is, Kurdistano regioninės vyriausybės prezidentas, kartą pasakė man: „Turėjome progą panaudoti terorizmą prieš Bagdadą. Pasirinkome to nedaryti.”
2005 metais Gazos palestiniečiai, laisvi nuo izraeliečių okupantų, galėjo pasimokyti iš kurdų – ir iš Davido Ben-Guriono, pagrindinio Izraelio valstybės kūtėjo – ir sukurti būtiną infrastruktūrą vėlesnei laisvei. Gaza yra įsikūrusi tarp dviejų didelių Izraelio ir Egipto ekonomikų. Europa – vos kitame Viduržemio jūros krante. Gaza lengvai galėjo pritraukti milijardus ekonominės paramos.
Izraelis iš karto nevykdė Gazos blokados. Tai nutiko vėliau, kai pasidarė aišku, kad palestiniečių grupės ketina naudoti naujai atsilaisvinusias teritorijas kaip raketų leidimo aikšteles atakoms. Pasitraukęs, Izraelis skatino Gaza’os vystymąsi. Grupė Amerikos žydų rėmėjų sumokėjo 14 milijonų dolerių už 3 000 šiltnamių, kuriuos paliko žydų naujakuriai ir padovanojo juos palestiniečių savivaldai. Šiltnamiai greitai buvo išplėšti, sunaikinti ir iki šiol tebetarnauja kaip puiki pražiopsotos Gaza'os galimybės metafora.
Jeigu Gaza būtų, nepaisydama visų sunkumų, nepaisydama Izraelio ir Egipto keliamų trikdžių, ėmusis praktinių valstybės branduolio kūrimo žingsnių, manau Izraelis neilgai trukus būtų iškeldinęs ir didelius Vakarų Kranto plotus. Bet Hamas labiausiai nori ne valstybės dalyje Palestinos, o Izraelio sunaikinimo. Pastarojo tikslo jis nepasieks, ir aktyviai trukdo pirmojo įgyvendinimui.
Jeffrey Goldberg
The Atlantic