Nuo Apšvietos ligi šiol moksle ir filosofijoje gyvuoja požiūris, kad faktai ir vertybės yra visiškai skirtingi dalykai – jei norime objektyviai aprašyti faktus apie pasaulį, turime būti vertybiškai neutralūs, turime, XVIII a. škotų filosofo Davido Hume'o žodžiais, kalbėti apie tai, kas yra, o ne apie tai, kas turi būti.

Remiantis šiuo požiūriu, faktus apie pasaulį ne tik turime, bet ir galime aprašyti neminėdami vertybių – jei lango stiklas sudužo į jį pataikius kulkai, mes galime pasakyti, kad šūvis buvo stiklo sudužimo priežastis, ir šis faktas apie priežastis visiškai nepriklauso nuo to, ar šūvis buvo paleistas siekiant gerų, ar blogų tikslų. Atrodo natūralu, bet ar mes tikrai visada taip mąstome? Ar kasdienybėje irgi įmanoma atriboti faktus nuo vertybių?

Psichologai jau nuo praeito amžiaus vidurio žino, kad kai nutinka kažkas negero, kai kažkam būna padaryta žala, žmonės jaučia potraukį rasti kaltininką. O ir patį kaltininką žmonės yra linkę suvokti kaip žalą sukėlusį tyčia. Šis psichologinis reiškinys taip ir vadinamas – „motyvacija rasti kaltininką“. Kai kurie antropologai mano, kad tai galėjo būti priežastis atsirasti ankstyviesiems tikėjimams apie antgamtines jėgas – kažkas gi turi būti galų gale atsakingas už mirtinus žaibus, uraganus ir ligas. Jei nėra akivaizdaus gamtinio veikėjo, „motyvacija rasti kaltininką“ verčia ieškoti galingo antgamtinio veikėjo. Kai po ranka nėra patogaus atpirkimo ožio, kartais tenka jį sugalvoti. Tai tik vienas iš daugelio kontekstų, kur moraliniai sumetimai daro įtaką tam, kaip suvokiame faktus. Pavyzdžiui, jei paaiškėja, kad žala padaryta tyčia, ji ima atrodyti didesnė. Šis reiškinys, kurį pernai aprašė JAV psichologai Danielis Amesas ir Susana Fiske, buvo pavadintas „žalos padidinimo efektu“ ir jis yra tarsi veidrodinis „motyvacijos rasti kaltininką“ atspindys.

Dar įdomesni dalykai vyksta tada, kai žala atsiranda ne todėl, kad kažkas kažką padarė, o todėl, kad kažkas kažko nepadarė. Tarkime, mano darželyje nuvyto nepalaistyta gėlė. Kodėl taip atsitiko? Jei būčiau ją palaistęs, ji nebūtų nuvytusi. Bet tą patį būtų galima pasakyti ir apie mano kaimyną ar The Rolling Stones vokalistą – jei šis žmogus būtų palaistęs gėlę, ji nebūtų nuvytusi. Tiesa, bet skamba keistai. Atrodytų, jei niekas kitas nebuvo man pažadėjęs pasirūpinti gėle, tai gėlės mirties priežastis buvo tai, kad būtent aš jos nepalaisčiau. Bet jei, pavyzdžiui, Mickas Jaggeris būtų pažadėjęs, kad mano atostogų metu pasirūpins gėle, bet nebūtų to padaręs, štai tada jau būtų natūralu tą jo nepalaistymą laikyti gėlės žūties priežastimi. Tokiose situacijose faktai apie priežastis atrodo nulemti pareigų, nulemti mūsų normatyvinių lūkesčių, kas ir ką privalo padaryti.

Prieš metus kartu su kolega psichologu Renatu Berniūnu nusprendėme patyrinėti, kaip normatyviniai lūkesčiai daro įtaką tam, kaip žmonės svarsto apie priežastingumą. Tiriamiesiems buvo pateikta istorija apie žmogų vardu Petras, kiekvieną rytą einantį į darbą paežerės taku. Paprastai tuo metu kitų žmonių ten nebūna. Tačiau vieną rytą, Petrui beeinant į darbą, nutiko nelaimė. Ežere valtimi irstėsi vaikas ir jo valtis apsivertė. Vaikas šaukėsi pagalbos, bet Petras jo neišgelbėjo.

Skirtingoms tiriamųjų grupėms buvo pateiktos kiek skirtingos šios istorijos versijos. Pavyzdžiui, vienoje jų Petras pastebėjo nelaimę, mokėjo plaukti, bet tyčia nešoko gelbėti. Kitoje Petras pastebėjo nelaimę, bet nemokėjo plaukti. Dar kitoje jis nelaimės nepastebėjo. Ketvirtoje jis pastebėjo vaiką, bet pagalvojo, kad jis ne skęsta, o triukšmauja žaisdamas ir nesustojo pasitikrinti. Analizuojant tyrimo rezultatus, kaip ir buvo galima tikėtis, paaiškėjo, kad kuo labiau žmonės buvo linkę sutikti, jog Petras turėjo pareigą imtis veiksmų, tuo labiau jie buvo linkę smerkti Petrą dėl vaiko mirties ir Petro neveikimą laikyti mirties priežastimi.

Įdomu tai, kad žmonės buvo gerokai labiau linkę įžvelgti Petro pareigą imtis veiksmų ir kaltę jų nesiėmus, nei laikyti Petro neveikimą vaiko mirties priežastimi. Dominuojanti pozicija moralės filosofijoje ir moralės psichologijoje tvirtina, jog faktai apie priežastis yra mūsų moralinių vertinimų išeities taškas, o ne mūsų moralinių vertinimų rezultatas. O mūsų tyrimo duomenys prisideda prie naujai besiformuojančios alternatyvios sampratos, pastaruoju metu susilaukiančios vis daugiau dėmesio – mūsų normatyvinai lūkesčiai daro svarbią įtaką mūsų svarstymams apie priežastingumo faktus – mūsų nuomonės apie tai, kas yra, priklauso nuo to, kas, mūsų nuomone, turi būti.

Vilius Dranseika, Vilniaus Universiteto Filosofijos istorijos ir logikos katedra