Vieną šimtametį genetikos akademiką kolegos paklausė: kaip Jums įdomu gyventi – tiek matėt, tiek daug sužinojot per savo ilgą amžių? Į tai mokslininkas atsakė: o gal jūs manęs paklauskite, kodėl man neįdomu gyventi? – ir pridūrė, – viskas kartojasi. Stebint pedagogikos mokslą (čia turima omeny ir švietimą), tiesiog akyse “sensta“ pusamžio sulaukę Lietuvos mokyklą kūrę strategai. Klausydami naujųjų švietimo reformatų ir pranašų pionieriškų svaičiojimų, jie tyliai arba viešai guodžiasi – bet viskas tai jau buvo!

68-ųjų revoliucijos padariniai, arba postmoderni pedagogika

Tai sąlyginė data, čia turima omeny 1968 m. studentų riaušes Prancūzijoje, bruzdėjimus JAV universitetuose.

Pastaruosius lydėjo bendras šūkis – įsileiskime naujų vėjų į priplėkusias auditorijas,  šalin senas Europos universitetų tradicijas!

Tuomet Paryžiaus barikadose atsirado užrašas: mąstykim globaliai, o veikim lokaliai! Žinoma, buvo ir platesnis istorinis kontekstas, ypač JAV akademiniuose sluoksniuose: 6–7 dešimtmetyje prasidėjo kosmoso amžius, mokslo pasiekimais lenktyniavo JAV ir SSRS.

Amerikiečiai kosminių skrydžių atsilikimo spragų ėmė ieškoti savo švietimo sistemoje – mokymo ir studijų programose.

Visada tokiais atvejais manoma, kad per mažai suteikiama šiuolaikiškų, praktiškų, į gyvenimą orientuotų žinių.

Greta su liberalizmo, multikultūralizmo, politinio korektiškumo idėjomis pradėjo plisti integruotos, fragmentuotos, taip vadinamos, lanksčios ugdymo ir studijų programos.

Atsisakyta tam tikrų humanitarinių, fizinių mokslo ugdymo turinio kanonų (fundamentalių, civilizacijos raidoje įsitvirtinusių teorinių žinių, vertybių, faktų ir pan.), o akademinių kursų, seminarų pavadinimai tiesiog kopijavo laikraščių antraštes. 

Praėjus 2–3 dešimtmečiams ėmė ryškėti tokio švietimo spragos: JAV ėmė sparčiai atsilikinėti pagal mokinių pasiekimo rezultatus nuo kitų valstybių, pasipylė studijos apie Amerikos piliečių neraštingumą, sisteminių mokslo žinių ir dvasinių vertybių stoką mokinių išsilavinime.

Vienas tėvas norėjo pasidomėti, kas rašoma sūnaus vadovėliuose apie antikinę Graikiją. Bet taip ir nerado...

Visos istorinės epochos sumaišytos, vien trumpi epizodai, paviršutinė informacija. Jau tapo kone kiekvieno JAV prezidento pareiga įspėti, kad nacija išsilavinimo srityje yra pavojuje ir ta proga išleisti kokį nors dekretą, numatantį gerinti švietimo padėtį valstybėje.

Neturi Tu savo nuomonės, Lietuva!

Tai aliuzija į vieną Juozo Erlicko herojų. Tokia mintis kyla žvelgiant į nūdienos švietimo pertvarkos linkmes ir siekiamybes.

Vartotojiškoje visuomenėje įsigali etikečių ir importinių prekių – ne tik daiktų, bet ir dvasinių, intelektualinių produktų – kultas. Švietimo, ugdymo idėjas kaip batų poras galima atsivežti iš užsienio: Singapūro, Honkongo, Suomijos ar Lenkijos. Jokio skirtumo, svarbu, kad nebūtų Lietuvoje reflektuotos.

Čia verta paminėti, kad iš Papua Naujosios Gvinėjos jau esame kai kurias ugdymo turinio konstrukcijas realizavę (tiesa, tai buvo ne vietos aborigenų, o Jungtinės Karalystės edukacijos produktas).

Kaip mokslininkai sakytų, empiriniai faktai liudija, kad užaugo nauja švietimo ideologų, valdininkijos karta (senoji tyliai laukia savo tarnybos pabaigos ir privilegijų). Prie skambiausių švietimo ekspertų, visuomenės nuomonės formuotojų reikėtų priskirti ir žurnalistus.

Kai pasiklausai, su kokiu naujumo iškaba siūlomos švietimo inovacijos, atrodo, kad nebuvo 90–ųjų metų mokyklos koncepcijų, ugdymo integracijos ir diferenciacijos bei globalaus pasaulio idėjų. Atrodo, kad mus būtų apėmusi kažkokia amnezija.

Tokia mintis kyla išgirdus apie fenomenaliosios edukacijos koncepciją, ugdymo geimanizaciją.  Įtraukusis ugdymas, mokymasis visą gyvenimą arba bendradarbiaujant ir panašios mantros jau per gerklę lenda...

...per augalo lapą išmoksim ne tik biologijos, bet ir fizikos, chemijos bei kitų mokslų

Tai ne fenomenaliosios edukacijos perspektyva, o atkurtos Lietuvos tautinės mokyklos pirmeivių vizijos, kai galėsime atsisakyti atskirų dalykų mokymo, o visas mokslų tiesas integruosime į mus supančius daiktus, asmenines patirtis.

Apkritai, kokio galo mokoma istorijos, geografijos, visko to galima išmokti per gimtąją arba užsienio kalbą, literatūrą bei atvirkščiai – variantų begalės, pagal kiekvieno skonį. Tiesiog stebiesi, kiek dar yra perspektyvių edukologijos disertacijų temų...

Deja, ar išsiaiškinome, kodėl neprigijo integruotas mokymas (kaip jį bevadintume – fenomenaliu, mišriu (blended), asinchroniniu, induktyviu...). O jeigu dar prisiminsime subankrutavusį integruotą gamtos mokslų (socialinių mokslų taip ir nebuvo realizuotas) kursą bei mokytojų rengimą...

Jau daugiau kaip prieš šimtą metų išsiaiškinta, kad didysis integruotojas ir sintezuotojas yra pats žmogus, jo smegenų veikla, o ne mūsų ant popieriaus lapo braižomos ir brukamos ugdymo (ką ten ugdymo – žmogaus!) konstrukcijos.

...o realybė kaip toj pasakėčioj apie gulbę, lydeką ir vėžį

Lietuvoje mes apskritai neturėjome nė vieno išgryninto – nei lygiagretaus, nei nuoseklaus– pedagogų rengimo modelio. Sakykim, Lietuvos edukologijos universitete visada prioritetas buvo teikiamas dalyko studijoms, o dalyko didaktika (arba mokymo metodika) likdavo podukros vietoje.

O mokytojais dirbantys Vilniaus universiteto absolventai mažai ką mena ar turi naudos iš savo pedagogikos ir psichologijos studijų.

Ne dėl to, kad jos būtų nereikšmingos ar neįdomios, bet greitai suvokiama, kad visos didaktinės psichologinės paslaptys ateina per darbo patirtį.

Kaip dar niekas neįrodė, koks yra ryšys tarp menotyros ir meno, taip neieškokime linijinės priklausomybės tarp pedagogikos ir pedagogo. Kiekvienas dalykas, veikla turi savo paskirtį ir vertę.

Taigi šiuo metu, tarsi viešai atmetę lygiagretų (dalyko ir pedagogikos) studijų modelį, metamės į kitą kraštutinumą – stiprų dalykinį rengimą ir neaišku kokias pedagogines–psichologines studijas bei visai nekalbam apie didaktinį–metodinį būsimųjų mokytojų rengimą.

Tik nesvajokim, kad studentas, įstojęs į Lietuvos prestižinį universitetą (nekalbam jau apie kembridžus ir oksfordus), pareikš tėvams, kad ketina būti...mokytoju.

Žinoma, yra trumpalaikių pavyzdžių. Čia dar reikia užsiminti ir apie pedagogikos profesines (laipsnio nesuteikiančias) studijas. Tai jau savotiškas pedagoginis „ligbezas“ (neraštingumo likvidavimas) – išgyvenimas vargo (bedarbystės, masinės jaunimo migracijos, mokytojų trūkumo) sąlygomis.

Žinoma, tai jau ne 21-o amžiaus kelias... Taip ir gaunasi, kad tarsi tampom į visas puses dalyko vs. pedagogika arba atvirkščiai paklodę.

O gal apskritai atsisakykime to bipolinio mąstymo: kai aikčiojam iš laimės, brukam per panevalią „naujas“ (kaip paprastai, importuotas) pedagogikas, mokytojų rengimo modelius ir dedamės nusivylę (vėlgi genami siaurų akademinių bei verslo interesų) tuo, ką patys neseniai sukūrėm arba diegėm ir su perdėtu uolumu gyrėm.

Technologijos.lt skaitytojas Antanas

Komentarai (1)