Potvyniai, gaisrai, badas ir karai – tik maža dalis to, kas mums visiems gresia dėl globalaus atšilimo. Jo pliusus šiaurinėms šalims užtikrintai anuliuoja minusai.

Klimatas ir augmenija būna įvairūs, tačiau pagrindinis žemės ūkio kultūrų, auginamų optimalioje temperatūroje, principas yra, kad kiekvienas atšilimo laipsnis derlių sumažina 10%. Kai kuriais vertinimais, netgi daugiau. Taigi, jei šio amžiaus gale planeta taps šiltesnė penkiais laipsniais, o, kaip rodo prognozės, Žemėje gyvens 50% daugiau žmonių, javų jiems išmaitinti turėsime 50% mažiau. O gal ir dar mažiau, nes šiltėjant klimatui, derlingumas mažėja sparčiau. Baltymų reikalai dar liūdnesni: norint išauginti vieną kilogramą jautienos, reikia aštuonių kilogramų grūdų, kuriuos ėsdama karvė dar ir papildo planetą metanu.

Pasaulio mastu grūdinės kultūros sudaro apie 40% žmogaus raciono; įskaičiuojant ir sojas bei kukurūzus, tenka maždaug du trečdaliai sunaudojamų kalorijų. JTO vertinimu, 2050 metais mums reikės dvigubai daugiau maisto, nei dabar, – ir, nors tai spekuliatyvus vertinimas, jį galima panaudoti. Fitofiziologai su neblėstančiu optimizmu teigia, kad grūdinių kultūrų derlingumo skaičiavimai taikytini tik tiems regionams, kuriuose auginimo temperatūra jau pasiekė didžiausią savo reikšmę, ir jie teisūs – teoriškai, šiltas klimatas supaprastins kviečių auginimą Grenlandijoje. Tačiau, kaip rašoma Rosamond Naylor ir David Battisti straipsnyje, tropikuose jau per šilta, kad būtų galima efektyviai auginti javus, ir rajonai, kuriuose jie dabar auginami, jau pasiekė optimalią auginimo temperatūrą, o tai reiškia, kad netgi nedaug padidėjus temperatūrai, jų derlingumas ims mažėti.

Tas pats pasakytina ir apie kukurūzus. Klimatui sušilus keturiais laipsniais, didžiausios jų augintojos, JAV, derliai gali sumažėti beveik pusiau. Trims kitiems didžiausiems augintojams – Kinijai, Argentinai ir Brazilijai – prognozuojamas ne toks stiprus sumažėjimas, tačiau bet kokiu atveju šių šalių produktyvumas penktadaliu sumažės.

Kai kurios kultūros, pavyzdžiui, soros, šiek tiek atsparesnės, tačiau netgi tuose regionuose, kur tokios alternatyvios žemės ūkio kultūros auginamos, jų derlingumas neseniai sumažėjo; ir nors selekcininkai tikisi išvesti atsparesnes karščiams veisles, per kelis dešimtmečius jiems tai dar nepavyko. Natūrali pasaulio kviečių juosta per dešimtmetį pasislenka prie ašigalių per maždaug 250 kilometrų, tačiau dirbamas žemes per šimtus kilometrų į šiaurę nėra paprasta, ir ne tik todėl, kad sudėtinga bus greitai atlaisvinti žemę, kur dabar yra miestai, greitkeliai, biurų pastatai ir pramonės zonos. Šaltų ir tolimų Kanados ir Rusijos sričių derlingumas, net jei oras ten sušiltų keliais laipsniais, bus apribotas dirvos kokybe, nes optimaliai derlingai dirvai susiformuoti reikia kelių šimtų metų. Dabar mes ir taip naudojame visas derlingas žemes, ir klimatas kinta pernelyg greitai, kad galėtume laukti, kol šiaurinės dirvos pagerės. Ir, norite tikėkite, norite, ne, šios dirvos mažėja po 75 milijardus tonų per metus. JAV erozijos tempai dešimt kartų didesni už natūralius atsistatymo tempus; Kinijoje ir Indijoje tai vyksta 30–40 kartų sparčiau.

Nepaisant visų pastangų adaptuotis, judame pernelyg lėtai. Ekonomisto Richardo Hornbacko specializacija – sausringų Amerikos regionų istorija; jis sako, kad anksčiau fermeriai, tikėtina būtų galėję adaptuotis prie klimato pokyčių, pereidami prie kitų kultūrų auginimo. Tačiau tai nevyko nes trūko būtino kreditavimo, tad jie negalėjo įveikti tradicijų inercijos. Todėl derliai pražūdavo ir tai domino efektu sukeldavo katastrofas ištisoms valstijoms ir jų gyventojams.

Beje, analogiška transformacija dabar vyksta Amerikos Vakaruose. 1879 metais gamtininkas ir tyrinėtojas John Wesley Powell, Vicksburgo apgulties metu tyrinėjęs sąjungininkų apkasų akmenis, nuspėjo natūralią ribą, einančią per šimtąjį meridianą tikrosios šiaurės kryptimi. Ji atskiria drėgnas – tad, tinkamas įdirbimui – natūralias žemdirbystės žemes Vidurio Vakaruose, nuo sausringų, didingų, tačiau menkiau žemės ūkiui tinkamas tikrųjų Vakarų žemes. Skiriamoji linija eina per Teksasą, Oklahomą, Kanzasą, Nebraską, abi Dakotas ir nusitęsia į pietus Meksikoje ir į Kanados Manitobos provinciją šiaurėje, atskirdama tankiau gyvenamas vietas su stambiais ūkiais, nuo retai gyvenamų, atvirų žemių, taip ir nepasitarnavusių žemės ūkiui. Vos nuo 1980 metų ši riba persikėlė per 225 kilometrus į rytų pusę, beveik iki 98-ojo meridiano, išdžiovindama šimtus tūkstančių kvadratinių kilometrų dirbamos žemės. Pasaulyje yra tik dar viena tokia linija, skirianti Sacharos dykumą nuo likusios Afrikos. Dykuma irgi išsiplėtė 10%, o žiemą šis skaičius padidėja iki 18%.

Privilegijuoti pramoninių Vakarų paveldėtojai ilgai juokėsi iš britų ekonomisto Thomaso Malthuso pranašysčių, teigusio, kad ilgalaikis ekonominis augimas neįmanomas, kadangi bet koks rekordinis derlius ar augimo periodas sukels gimstamumo augimą, ir nauji žmonės tą derlių suvartos ir pasiekimą niveliuos, – ir todėl bet kokia populiacija, įskaitant ir visos planetos bendrą populiaciją, tampa išbandymu materialinio gerbūvio išbandymu. 1968 metais Nobelio premijos laureatas Paulis Ehrlichas išsakė analogišką perspėjimą, aktualų XXI amžiaus Žemei su daug daugiau gyventojų, savo plačiai išjuoktoje knygoje The Population Bomb, kurioje spėja, kad planetos ekonominis ir žemdirbystės produktyvumas jau pasiekė savo natūralią ribą, – knyga, atsitiktinai buvo publikuota būtent tuomet, kai pradėjo ryškėti „žaliosios revoliucijos“ produktyvumo augimas. Šis terminas, kuriuo dabar kartais aprašomas „švariosios energetikos“ progresas, pirmą kartą atsirado neįtikėtino derlingumo augimo periodu, kilusiu dėl žemės ūkio inovacijų ХХ amžiaus viduryje.

Per kitus 50 metų pasaulio gyventojų skaičius padvigubėjo, o itin skurdžiai gyvenančių žmonių sumažėjo maždaug šešis kartus – nuo daugiau nei pusės visos žmonijos iki 10%. Besivystančiose šalyse nepakankamas maitinimasis sumažėjo nuo daugiau nei 30% 1970 metais iki 10% dabar. Šie rodikliai įkvepia abejingumą bet kokioms ekologijos problemoms, ir neseniai išleistoje savo knygoje apie XXI amžiaus žemės ūkio bumo reikšmę, rašytojas Charles C. Mann pavadino „stebukladariais“ tuos, kurie regimam išteklių trūkumui priešpastato refleksinį optimizmą, ir „pranašais“ tuos, kurie visuomet mano, kad jau tuoj ištiks kolapsas. Ir nors žaliosios revoliucijos pasiekimai idėjų ir atlikimų požiūriu atrodo kone idealiai paneigia Ehrlicho alarmizmą, Mannas ir pats nėra įsitikinęs, ko iš to būtų galima pasimokyti.

Galbūt Ehrlichą – ar jo įkvėpėją Malthusą, – vertinti dar ankstoka, kadangi beveik visas praėjusio šimtmečio našumo prieaugis yra vieno žmogaus, Normano Borlaugo darbų vaisius, kas, tikriausiai, yra geriausias Amerikos imperiškojo amžiaus humanistinio aspekto pasireiškimas. Normanas Borlaugas gimė 1914 metais Ajovos valstijoje, fermerio šeimoje, baigė valstybinį universitetą, dirbo DuPont kompanijoje, o paskui, drauge su Rockefellerio fondu, išvedė daug naujų derlingų ir atsparių ligoms kviečių veislių, išgelbėjusių nuo bado milijardą planetos žmonių. Tačiau jeigu šis prieaugis buvo vienkartinis ir didžiąja dalimi sukurtas vieno žmogaus, ar galime panašių pagerėjimų tikėtis ir ateityje?

Moksle šiuos ginčus žymi „ribinės talpos“ terminas: kiek gyventojų gali išlaikyti aplinka, prieš tai, kai ims irti ar degraduoti dėl perdėto naudojimo? Tačiau viena yra svarstyti, koks gali būti didžiausias derlius konkrečiame planetos regione, ir visai kitas – suprasti, kiek šie rodikliai priklauso nuo aplinkos, kuri yra gerokai didesnė ir neapibrėžtesnė sistema už tą, kurią gali efektyviai valdyti tokie imperiniai „stebukladariai“, kaip Borlaugas. Kitaip tariant, globalus atšilimas – kai kas daugiau, nei vienas kintamasis ribinės talpos nustatymo lygtyje; tai visas sąlygų rinkinys, apibrėžiantis ribas, kuriose vyks visi šios talpos padidinimo eksperimentai. Šiuo požiūriu, klimato kaita atrodo ne kaip tiesiog dar vienas iššūkis planetai, ir be to jau kenčiančiai nuo pilietinių konfliktų, karų, siaubingos nelygybės ir kitų negatyvių faktorių, kurių per daug, kad būtų galima išvardinti, o kaip visaapimantis etapas, apjungiantis iš karto visus planetinio masto iššūkius; etapu, kuriame telpa visos būsimos pasaulio problemos ir visi įmanomi jų sprendimai.

Paradoksalu ir stulbinama, kad tai yra vienas ir tas pats dalykas. Besivystančių šalių pasiektą progresą vaizduojantys grafikai – skurdo, bado, išsilavinimo, naujagimių mirtingumo, gyvenimo trukmės ir lyties klausimų, – iš esmės yra tie patys grafikai, kurie atspindi staigų globalių CO₂ emisijų augimą, kurios priartino planetą prie bendros katastrofos ribos. Ir tai – tik vienas iš aspektų to, kas apibrėžiama „klimatinio teisingumo“ terminu. Neabejotina, kad klimato kaitos pasekmės stipriausiai atsilieps tiems mažiausiai apsaugotiems nuo klimato tragedijos, tačiau stambiu masteliu tai galima nagrinėti kaip humanitarinį besivystančių šalių vidurinės klasės augimą po šaltojo karo pabaigos, įvykusios dėl iškastiniu kuru paremtos industrializacijos; kaip kreditą pietinių šalių vystymuisi, kurio užstatas – ekologinė planetos ateitis.

republic.ru

2019 metais žurnalisto Davido Wallace-Wales tyrimas „Negyvena Žemė“ tapo The New York Times bestseleriu ir metų knyga pagal The New Yorker, The Economist, Time, GQ ir daugelio kitų leidinių versijas.
The Uninhabitable Earth: Life After Warming
Книга «Необитаемая Земля. Жизнь после глобального потепления» Дэвида Уоллеса-Уэллса

Komentarai ()