Rusijos vadovybės reikalavimo iš Vakarų suteikti „saugumo garantijas“ epopėją galima nagrinėti kaip subtilų politinį ėjimą, blefą arba cinišką spekuliaciją. Tačiau kuo daugiau klausai RF oficialių atstovų komentarų, tuo aiškiau supranti: o juk geroka dalis rusiško elito iš tiesų baiminasi „NATO agresijos“, vertindama ją ne kaip pačių išgalvotą fikciją, o kaip visiškai realią grėsmę. Ir šiam mitui beveik 100 metų

Rusijos vadovybės reikalavimo iš Vakarų suteikti „saugumo garantijas“ epopėją galima nagrinėti kaip subtilų politinį ėjimą, blefą arba cinišką spekuliaciją — ir visi šie dėmenys iš tiesų yra.

Visgi, kuo kuo daugiau klausai RF oficialių atstovų, nuo prezidento iki URM klerkų, tuo darosi aiškiau: o juk nemenka dalis Rusijos elito iš tiesų baiminasi „NATO agresijos“, vertindama ją ne kaip pačių išgalvotą fikciją, o kaip visiškai realią grėsmę. (Nereikia painioti Vakarų garantijų buvusioms SSRS respublikoms dėl Maskvos kišimosi į jų vidaus reikalus su agresija prieš pačią Rusiją. Pirma yra kuo realiausia ir Kremliuje taip pat vertinama kaip netiesioginė grėsmė. Įdomesnis tikėjimas antrąja).

Atmintyje iškyla apokrifinė istorija apie tai, kai Reiganas, pakalbėjęs su kažkuriuo iš sovietinių lyderių, neva yra pasakęs kažką panašaus į „jiems būtinas psichiatras, tie bepročiai iš tiesų mano, kad tai mes norime juos užpulti“. Rusijos elitas tiki tam tikru mitu, ir, kas blogiausia, šio mito tapimo save realizuojančia prognoze šansas nėra nulinis.

Pabandykime išsiaiškinti šio mito atsiradimo ir vystymosi istoriją, o taip pat ir tai, kiek jis buvo pagrįstas kiekviename savo egzistavimo etape.

Iki ХХ amžiaus pradžios, nepaisant visos sudėtingos santykių su Europos valstybėmis istorijos, nepalankumo katalikybei ar vakarietiškam liberalizmui, ypatingos Rusijos valdančiojo elito karinės agresijos iš kažkokių kolektyvinių Vakarų baimės ženklų neužfiksuota. Ikirevoliucinė aristokratija jautėsi visaverte Europos elito dalimi, ir, suvokdama savo jėgą, veikiau ieškojo erdvės ekspansijai, o ne laikė save potencialia kieno nors agresijos auka.

Situacija pasikeitė trečiojo dešimtmečio pradžioje, kai gimė „priešų apsuptos šalies“ mitas, ir pagal jo logiką tebegyvename lig šiol, praėjus beveik šimtui metų.

Pirmasis epizodas: Pilietinis karas. Mito gimimas

Nuo mokyklos žinome, kad Pilietinio karo metu „interventai“ jauną sovietinę respubliką stengėsi uždusinti ir ištąsyti šalį dalimis.

Iš tiesų garsioji „14 valstybių intervencija“ susidėjo iš:

1. Austrijos, Vokietijos, Turkijos kariuomenės intervencijos, kuri buvo Pirmojo pasaulinio karo tęsinys, o jokiu būdu ne žygis konkrečiai prieš bolševikus. Bent kiek rimtesnių karinių susidūrimų su „centrinėmis“ valstybėmis bolševikai nepatyrė, o jų ir neturėjo įvykti, nes didžioji dalis šios „intervencijos“ vykdyta griežtai laikantis Brest-Litovsko taikos sąlygų. Nuo tos intervencijos Sovietus tiesiogine prasme išgelbėjo Antantė (tegul ir neturėdama tokio tikslo).

2. Balta-lenkų, balta-suomių ir kitų buvusių imperijos dalių, kovojančių dėl savo nepriklausomybės, intervencijos. Į „interventus“ lygiai taip pat sėkmingai kaip Pilsudskį, buvo galima įrašyti Petliūrą su Machno ir basmačiais. Dar buvo pilietinio karo apimtoje teritorijoje atsitiktinai atsidūrę ir bet kokia kaina siekę iš ten išsikapstyti balta-čekai — juos teisingiau būtų vadinti „auterventais“.

3. Antantės ir sąjungininkų intervencijos. Visų pirma, jų, išskyrus japonų ir rumunų, tikslas niekada nebuvo užgrobti Rusijos teritoriją. Negana to, niekas taip nuosekliai nesilaikė požiūrio, kad neleistina kitoms valstybėms užgrobti buvusios Rusijos imperijos teritorijas, kaip JAV ir Anglija. Antra, po spalio perversmo, Antantė oficialiai nusprendė vengti su bolševikais tiesioginių kovinių susidūrimų, ir bent kiek reikšmingesnių jų nebuvo, o kiekvienos iš didžiųjų šalių nuostoliai buvo matuojami šimtais, ir čia įskaičiuojant visas priežastis. (Kiek rimtesni bolševikų susidūrimai buvo su rumunais ir japonais, tačiau Pilietinio karo mastu jie nebuvo reikšmingi). Trečia, jos pirmojo etapo esminis tikslas buvo neleisti vokiečiams užgrobti amunicijos sandėlių ar turkams – Baku pramonės, o kitame etape — transporto infrastruktūros veikimo ir evakuacijos užtikrinimas (kalbant apie amerikiečius – dar ir neleisti japonams aneksuoti Tolimųjų rytų).

Suprantama, anglų, prancūzų ar amerikiečių vadovybėms bolševikai simpatijos nekėlė ir palaikė labiau civilizuotas alternatyvas — tiekė ginklus baltagvardiečiams ir taip toliau. (Norint suprasti šios pagalbos mastą, verta ją palyginti su, pavyzdžiui, lendlizu. Matuojant 1945 metų doleriais, tai sąjungininkų materialinė pagalba antibolševikinėms pajėgoms buvo maždaug 0,5 mlrd. dolerių, kai SSRS per II Pasaulinį karą gautos pagalbos vertė – 11,3 milijardų. Be to, baltiesiems buvo daugiausiai tiekiama tai, ko su kaupu liko ir po karo — ko, grubiai tariant, nebuvo gaila).

Visgi, Rusijoje vykstančio Pilietinio karo metu, didžiosios valstybės, ir visų pirma, anglai ir amerikiečiai, veiksmais tiesiogiai pademonstravo nenorą grobti rusiškas teritorijas ar bent kiek rimčiau stengtis naikinti bolševikus. Nors galimybės tam buvo. Vienas čekų korpusas sugebėjo kontroliuoti didžiules teritorijas. Lenkų žygis pademonstravo realias Raudonosios armijos galimybes kariauti prieš bent kiek parengtą armiją. Maršalas Ferdinandas Fochas bolševikų karinio sutriuškinimo galimybes taip: „Ypatingų sunkumų nekils, vargu ar teks ilgai kariauti“. O Leninas taip: „Nėra abejonių, kad paties niekingiausio tų trijų valstybių jėgų įtempimo būtų visiškai pakakę, kad per kelis mėnesius, jei ne kelias savaites, būtume nugalėti“.

Vakaruose prieš intervencijos plėtimą pasisakė ne tik streikuojantys darbininkai, apie kuriuos taip mėgo rašyti sovietiniai autoriai, tokia buvo ir konsoliduota politinio elito pozicija. Vienintelius stambus politikas, nuosekliai pasisakęs už būtinybę sutriuškinti bolševikus, buvo Čerčilis (jeigu jo būtų bent kas paklausęs, XX amžiuje būtų išvengta dešimčių milijonų mirčių, bet dabar ne apie tai).

Ir, kaip bebūtų, mitas apie „priešų apsuptą šalį“ radosi po Pilietinio karo. Tuomet sutapo daug faktorių: mitas apie išorės interventus padidino bolševikų legitimumą ir palengvino mobilizavimą; viena iš bazinių marksistinės ideologijos dogmų buvo „klasių kovos“ neišvengiamumas, pagal tikrų marksistų logiką, „buržujai“ tiesiog privalėjo siekti juos sunaikinti; sąmoningai ar ne, visi veikiantieji asmenys orientavosi į Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pavyzdžius: ten buvo reakcinė intervencija — taigi, privalo būti ir čia.

Į pagrindinį mūsų klausimą — kiek jie iš tiesų tikėjo, kad Vakarai rimtai stengėsi juos sunaikinti — jau ir tuomet vienareikšmio atsakymo pateikti negalima. Viena vertus, bolševikų valdžia negalėjo nesuprasti, kad jokie Vakarai su jais rimtai nekovojo, atvirkščiai, elgėsi švelniau, nei būtų protinga tikėtis, tačiau dogmatizmas ir nuosava propaganda Kremliaus gyventojus pamažu tikino kitokiu pasaulio vaizdu.

Antrasis epizodas: „1927 metų karinis pavojus“. Mitas veikia realybę

Visą trečiąjį dešimtmetį SSRS aktyviai kursto pasaulinę revoliuciją: palaiko realius ginkluotus sukilimus kitose šalyse, finansuoja teroristus, kinų komunistams tiekia ne tik ginkluotę, bet ir karinius patarėjus, visur, iki pat Indijos, aktyviai rengia antibritišką propagandą, ir taip toliau ir panašiai.

Į tai atsakydami, „piktieji buržujai“ trečiajame dešimtmetyje nuo bado mirties gelbėja kelis milijonus sovietinių gyvybių neregėto masto pagalba maisto produktais. O Britanija, kurios kolonijose vykdomas atviras griaunamasis darbas, pasipiktinimą reiškia… diplomatine nota. Vakarų atsakas į sovietų valdžios elgesį vėl ir vėl gerokai švelnesnis, nei būtų galima tikėtis.

Be to, akivaizdu, kad po Pilietinio karo sukrėtimų atsigavusią, ekonomiškai sustiprėjusią ir politiškai konsoliduotą 1927 metų pavyzdžio sovietų valstybę „uždusinti“ buvo jau gerokai sudėtingiau, nei 1919-ais. Jeigu to nepadarė tuomet — kurių galų būtų stengęsi 1927-ais? Negana to, jokių realių priežasčių manyti, kad 1927-ųjų Didžioji Britanija rengiasi karui su SSRS, nebuvo. Tuo metu karinės išlaidos mąžta, visi raginimai atsakyti į kenkėjiškus sovietų veiksmus apsiriboja prekybinėmis ir diplomatinėmis sankcijomis.

Nepaisant to, 1927 metais visa sovietinės propagandos mašina ima trimituoti apie greitą ir neišvengiamą karą su Anglija. Be isterijos spaudoje, didinamos karinės išlaidos, aktyvinami kariniai mokymai ir taip toliau. Įdomu, tačiau tuo metu apie SSRS iš tiesų yra priešiškai nusiteikusių šalių, turinčių aiškių ar slaptų teritorinių pretenzijų: ta pati Lenkija, Japonija, Rumunija. Tačiau SSRS rengiasi kariauti būtent su Anglija, kuri ir baisiausiame košmare jokių intervencijų neplanuoja. O apie lenkų ir rumunų grėsmę daugiausiai kalba kaip apie kylančią iš angliškojo imperializmo. Nieko neprimena?

Vėl gi klausimas: sovietų valdžia sąmoningai rengė tokią propagandos liniją ar iš tiesų manė, kad Anglija juos būtinai užpuls? Čia galima prisiminti Stalino vidaus politikos žaidimus, – jis sumaniai išnaudojo „karinę grėsmę“ sustiprinti savo aparatines pozicijas. Tačiau tas faktas, kad tokia išgalvota grėsmė buvo taip lengvai parduodama šalies viduje, byloja, kad tam buvo priežasčių.

Dera porą žodžių tarti apie „pavojaus“ pasekmes. Karinės grėsmė išpūtimas buvo svarus argumentas realizuojant radikaliausią kolektyvizacijos ir pagreitintos industrializacijos versiją, skatino špionomanijos vystymąsi ir platesnes represijas.

SSRS pirmoji, likus dar 6 metams iki Hitlerio atėjimo į valdžią, pradėjo staigiai didinti karines išlaidas, kai tuo tarpu likęs pasaulis, (gal tik išskyrus Japoniją), jas nuosekliai mažino. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje SSRS tankų ir karinių lėktuvų turėjo panašiai, jei ne daugiau, nei visas likęs pasaulis.

Taip, paskui tai pravertė kare su Hitleriui, bet juk karo galėjo ir nebūti. Negana to, būtent veržlus SSRS karinis augimas skatino daugelį ir Vokietijoje iki 1933-ųjų, ir po 1933-ųjų anglus ir prancūzus palaikyti Hitlerį, kaip atsvarą komunistinei grėsmei.

Trečiasis epizodas: 1945–1962. Mitas — dalis realybės

Šiaip jau ir Antrojo pasaulinio karo metu, jei anglai ir amerikiečiai būtų regėję SSRS kaip egzistencinę grėsmę, kurią verta būtinai panaikinti, jie būtų galėję, visų pirma, sustabdyti lendlizą 1943 metais, kai tik greitos SSRS kapituliacijos grėsmė pranyko; antra, sutelkti jėgas iš pradžių į Japoniją, skiriant minimaliai resursų Vokietijos bombardavimui; galiausiai, laukti, kol atsiras atominės bombos ar tiesiog išsilaipinti vėliau, stebint mėsmalę Rytų fronte.

Tai yra, jei anglai ir amerikiečiai būtų pasirengę bent kiek rimtesniems nuostoliams/grėsmėms vardan vėlesnio SSRS susilpninimo/sunaikinimo, jie galėjo priimti Vokietijos kapituliaciją, kai Rytų frontas buvo kur nors šalia Smolensko (kur jis ir buvo išsilaipinimo Normandijoje metu). Vietoje to jie įvykdė daugybę įsipareigojimų – nuo simbolinių iki visiškai reali – prieš SSRS, kurių galėjo ir nevykdyti.

O po karo prasidėjo bent 10 metų trukęs periodas, kai iš pradžių amerikiečiai turėjo atominę bombą, o SSRS neturėjo, o paskui JAV atominių bombų turėjo nepalyginamai daugiau, kai SSRS visiškai neturėjo priemonių užtaisus nugabenti iki JAV. 1945-ųjų liepą Manheteno projektas planavo gaminti po 7 užtaisus per mėnesį jau 1945-ųjų gruodį ir „keliariopai daugiau“ pirmoje 1946-ųjų pusėje. T.y. iki 1946-ųjų metų pabaigos galėjo būti parengta mažiausiai 100 bombų.

Realiai, baigusis karui, gamybos planai buvo smarkiai sumažinti, tačiau 1950 m. JAV turėjo 300 užtaisų, o SSRS – 5, o 1955 metais atitinkamai 2400 ir 200. Ir čia atsimenant, kad bent teorinės galimybės atskirus užtaisus nugabenti iki Amerikos teritorijos atsirado tik šeštojo dešimtmečio antroje pusėje.

Bendrai, jei amerikiečiai išties būtų norėję sunaikinti SSRS kariniais metodais, jie tai galėjo atlikti gan ilgai ir su minimaliais nuostoliais (bent jau patiems amerikiečiams). Jei tokie planai būtų rimti, bombos ant Maskvos turėjo nukristi bent jau 1949 metais, iš karto po pirmųjų sovietinių atominių bombų bandymų. Ir jeigu jos nenukrito tada, racionaliai žiūrint, buvo keista laukti, kad 1962-ais amerikiečiai staiga numes jas pirmieji.

Savo ruožtu Maskva, jei būtų buvusi politinė valia, prie mažiau konfliktiško sambūvio su Vakarais modelio galėjo pereiti bent du kartus. Atsimename, kad šaltąjį karą pradėjo Čerilis, tačiau ir kalba Fultone, ir Trumeno doktrina buvo reakcija į visiškai konkrečius Rytų Europos sovietizacijos veiksmus, kurių būtų buvę galima išvengti, jei SSRS realiai būtų bijojusi konfrontacijos. 10 metų vėliau Chruščiovas, po susitikimo Ženevoje ir vizito JAV, buvo per pusę žingsnio nuo visavertės įtampos panaikinimo. Tačiau situacija vėl grįžo senas vėžes.

Žinoma, kitų epizodų fone „Karibų krizė“ atrodo kaip mažiausiai išgalvota. Visų pirma, buvo visiškai konkretus ir suprantamas Kubos satelito apgynimo motyvas. Antra, kitaip nei trečiojo dešimtmečio Anglija ar dabartiniai Vakarai, septintojo dešimtmečio pradžioje JAV laikė SSRS egzistencine grėsme ir rimtai rengė karinius scenarijus (o dar demonstratyviai skraidė virš sovietų teritorijos ir panašiai), nors prevencinį smūgį palaikantys balsai visuomet buvo marginalūs. Net kai buvo visos galimybės sulyginti su žeme visus sovietinius miestus, JAV viešpatavo tiesioginės konfrontacijos nenumatanti „sulaikymo doktrina“.

Tačiau sovietinės valdžios motyvas „atsverti amerikietišką grėsmę“ buvo svarbus Karibų paaštrėjimo komponentas. Ir šis motyvas kažkodėl įsigalėjo tada, kai SSRS pirmą kartą per 12 metų įgavo jei ne lygiaverčio atsako galimybę, tai bent jau galimybę sukelti nepriimtiną žalą, kas bet kokios logikos požiūriu grėsmę sumažino. Be to, visais apžvelgiamais periodais šeštojo dešimtmečio galas buvo mažiausio SSRS pažeidžiamumo bet kokiu „finansiniu slopinimu“ momentas: nafta didžiulėmis apimtimis dar nebuvo eksportuojama, grūdai — jau, technologijų priklausomybė nuo importo – mažiausia per visą Rusijos istoriją.

Ir vėl, santykinio silpnumo periodu „pasipriešinimas grėsmei“ ir jos eskalavimas buvo mažesnis, nei tuomet, kai grėsmė objektyviai sumažėjo, o jėgos šiek tiek susilygino.

Ketvirtasis periodas: aštuntojo dešimtmečio galas. Mitas lemia realybę

Baigiantis aštuntajam dešimtmečiui, SSRS buvo savo geopolitinės galios viršūnėje. Pagaliau pasiektas branduolinių užtaisų paritetas. Pasiekti priešraketinės gynybos susitarimai ir kiti „iškrovos“ elementai. JAV pralaimėjo karą Vietname. Vakaruose viešpatauja antikarinės nuotaikos.

Kitaip nei ankstesniuose epizoduose, prieš šį nebuvo momento, kai „Vakarai galėtų sunaikinti, jei panorėtų“. Visgi jėgų santykis baigiantis aštuntajam dešimtmečiui atrodė daug palankesnis SSRS, nei 10 metų anksčiau. Ir Vakarų karinis pranašumas, ir psichologinis pasirengimas tuo pranašumu pasinaudoti radikaliai sumenko. Racionaliai svarstant, jokių grėsmių iš principo neegzistavo.

Ir štai Politbiuro posėdyje apie padėtį Afganistane gynybos ministras Ustinovas kalba apie tai, kad CIA stengiasi sukurti „naują Didžiąją Osmanų imperiją“, įtraukiant ir pietines SSRS respublikas; apie Afganistane dislokuotas amerikietiškas „Pershing“ tipo raketas; apie galimybę Irakui ir Pakistanui panaudoti Afganistano urano išteklius kurti nuosavą branduolinį ginklą ir taip toliau. Ir vėl SSRS „priešų apsuptyje“ ir reikia nedelsiant „ginkluotis“. Įsiveržimas į Afganistaną pateikiamas kaip gynybinis veiksmas.

Suprantama, bet kurios šalies kariškiai visuomet linkę pervertinti grėsmes, taip užsitikrindami papildomą biudžetą. Tačiau keliame tą patį klausimą: kiek Ustinovas realiai tikėjo visomis šiomis grėsmėmis ir būtinybe būtent „gintis“ nuo jų? Kodėl Politbiuro nariai nepasiūlė maršalui pasigydyti, o nusprendė užsiimti „gynyba“ Afganistane?

Paskutinis epizodas: dabartis

Fabula visiems žinoma ir detaliai perpasakoti jos nereikia. Tik pabrėšiu, kad jei kolektyviniai Vakarai iš tiesų planuotų sunaikinti ar užgrobti Rusiją, tai patogesnį laiką, nei dešimtasis dešimtmetis, sugalvoti būtų sunku.

Tačiau Rusijos silpnumo periodu Vakarų pastangos (tegul ir ne tokios energingos, kaip galėjusios būti) vėl buvo nukreiptos užkirsti kelią chaosui, užtikrinti stabilizaciją, į viso SSRS branduolinio potencialo perdavimą Rusijai, kreditus humanitarinę pagalbą ir t.t. Ir vėl maksimalaus silpnumo periodu grėsmės iš Vakarų temos viešojoje erdvėje ir Kremliaus retorikoje nebuvo. Ir vėl, vos jėgų balansas vos vos pasikeitė ir visi racionalūs argumentai susiklostė taip, kad Kremliaus gyventojai galėtų jaustis saugiau, Vakarų grėsmės tema ir vėl ėmė pūstis. Ir čia ne tiek svarbi į tautą nukreipta propaganda: ši grėsmė kuo toliau tuo realesnė atrodo pačiam Rusijos elitui.

Per visus tuos metus, kai aprašytas siužetas kelis kartus kartojosi, Vakarų elgesys buvo kuo nuosekliausias. Kaskart jis buvo pasirengęs visaip palaikyti SSRS/Rusijos satelitų didesnio savarankiškumo, o nacionalinių pakraščių — nepriklausomybės siekį. Gerokai mažesnį norą ir menkesnius resursus jie skyrė atitinkamas vertybes deklaruojančioms jėgoms pačioje Rusijoje. Vakarai taikė (vangiai ir neefektyviai) ekonomines sankcijas. Tačiau nė karto, netgi turėdami visas galimybes, anglai amerikiečiai nesistengė nei užgrobti kokių nors Rusijos teritorijų, nei likviduoti šalį kaip geopolitinę esybę/karinę grėsmę. Kiekvieną kartą viena ar kita forma taikyta sulaikymo doktrina — ir ne tik Rusijos atžvilgiu. Čerčilių deficitas buvo jaučiamas ir anksčiau, o dabartiniai Vakarų politikai — vien Čemberlenai.

Stabili ir kita lygties pusė: Rusijos vadovybės sąmonėje grėsmė kiekvieną kartą tuo didesnė, kuo mažiau objektyvių priežasčių. Ir net jei kiekvienoje iteracijoje Rusijos užsienio politikoje yra išskaičiavimo ar žaidimo elementas, faktas, kad nemenka Rusijos elito dalis iš tiesų tiki tokia grėsme, yra savarankiškas situacijos vystymosi faktorius.

Jei laiptinės kaimynas mano, kad per sieną jį švitinate kosminiais mirties spinduliais, vargu ar jums pavyks įtikinti jį tokios prielaidos absurdiškumu logiškais argumentais. O jei kaimyno elgesys neprognozuojamas, galimybės jį paveikti – ribotos ir jums vis viena tenka gyventi greta, tai „švitinimo nutraukimo“ garantijų aptarimas nėra beprasmis. Dar daugiau, jei nuosavo kambario sienų apklijavimas aliuminio folija sumažins ekscesų iš kaimyno pusės tikimybę, tai ir tokia priemonė gali atrodyti praktiškai protinga.

Tik bėda, kad visada yra rizika, kad kaimynas pabandys „likviduoti spindulių grėsmę“ (na, arba jūs patys imsitės preventyvių veiksmų). Todėl geriau, aišku, kaimynui pasigydyti.

republic.ru

Komentarai (12)