Vilniaus universiteto biochemijos instituto bioelektrochemijos ir biospektroskopijos skyriaus vedėjas dr. Gintaras Valinčius ragina lietuvius nebūti naiviais – kad ir kiek investuotume į savo mokslinių tyrimų centrus, naujas laboratorijas, didžiosios pasaulio šalys vis tiek galės investuoti dar daugiau. Tačiau negalėdami konkuruoti su šalimis milžinėmis investicijų kiekiu, galime elgtis sumaniau – atrasti nišas, kuriose niekas kitas net nebando konkuruoti, arba konkurencija bent jau nėra tokia didelė.

- Beveik metus dirbate su kitais tarptautinės nepriklausomos ekspertų grupės nariais rengdami Lietuvos sumanios specializacijos strategiją, kuri turi padėti išryškinti Lietuvos stiprybes. Kaip pats vertinate, ką ši strategija duos Lietuvai?

- Į šį klausimą aš žvelgiu dvejopai. Pirmiausia, ši strategija reikšminga, nes padės mums sukoncentruoti savo jėgas į tuos tyrimus, tas verslo ir mokslo sritis, kur mes, kaip valstybė, galime turėti didžiausią naudą. Nesvarbu, kokiais metodais tai padarysime, bet visi kartu turėsime apsispręsti, kur nukreipti investicijas. Tai ir yra svarbiausias rezultatas, kurio esmę nusako pats terminas – sumani specializacija. Antras, mano nuomone, ne mažiau svarbus aspektas, kad sumani specializacija, nebijokime to pasakyti, moko mus atrasti sprendimus bendradarbiaujant, o ne konkuruojant ne visai švariais metodais. Viena didžiausių Lietuvos bėdų, likusi kaip posovietinis reliktas, yra didžiulis nepasitikėjimas vieni kitais ir baisi bendradarbiavimo kultūra. Jei tik žmonės gali rinktis, bendradarbiauti ar ne, jie pasirenka pastarąjį variantą. Vietoj to, kad galvotų, ką būtų galima nuveikti kartu, jie verčiau ieško kažkokių kitų būtų, kaip kažkur pralįsti, atrasti pažįstamų, su kuriais būtų galima pašnekėti. Tuo tarpu rengdami sumanios specializacijos strategiją mokomės kitokios kultūros. Jos ideologija tokia, kad reikia ne atmesti kuo daugiau netinkamų žaidėjų, o atvirkščiai, įtraukti jų kuo daugiau.

- Šiuo metu yra išskirtos šešios prioritetinės mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros (MTEP) ir inovacijų kryptys. Iš pirmo žvilgsnio jos – labai plačios ir beveik kiekvienas gali jose atrasti save. Ar tai neprieštarauja šios strategijos pagrindinei idėjai – nustatyti prioritetus?

- Prioritetinės kryptys buvo tik pirmas proceso etapas, po kurio dabar mūsų laukia kur kas sudėtingesnis uždavinys – nustatyti konkrečius prioritetus. Turėsime gerai pagalvoti apie tai, kaip būtų galima integruoti kelias veiklos sritis ir taip pasiūlyti pasauliui kažką unikalaus. Noriu pabrėžti: sumani specializacija nėra tam, kad užsidėtume paukščiuką prieš Europos Komisiją ir galėtume gauti iš jos pinigų savo moksliniams tyrimams. Tai yra svarbi paskata, tačiau pagrindinis tikslas – atrasti realias nišas labai intensyviame tiek mokslinių tyrinėjimų, tiek pramonės konkurenciniame lauke.

- Ar galėtumėte realiais pavyzdžiais iliustruoti, kaip ši idėja veiks?

- Nagrinėjant realią situaciją būtina žvelgti globaliai ir viską vertinti pasauliniu mastu. Galbūt ne visi į tai atkreipė dėmesį, bet pastaruoju metu tiek mokslinių tyrimų, tiek aukštųjų technologijų rinkose atsirado daug naujų žaidėjų, galinčių sudaryti didelę kritinę masę. Turiu omenyje pirmiausia Pietryčių Aziją – Kiniją, netolimoje ateityje turbūt ir Indiją. Tai yra milžiniškos šalys, turinčios labai rimtų ambicijų tapti tiek aukštųjų technologijų pramonės, tiek intelektualinės minties globaliais centrais. Taigi naujų žaidėjų rinkoje atsiranda vis daugiau, o finansai visada išlieka riboti. Neišvengiamai atsitinka taip, kad konkurencija auga. Ką tokiu atveju turi daryti Lietuva, jei nori pritraukti tarptautinį finansavimą savo moksliniams tyrinėjimams? Net jei pripirksime brangiausios aparatūros, pristatysime naujų tyrimų centrų, būkime atviri, šioje vietoje kinų tikrai „neperspjausime“. Jie į vieną savo tyrimų centrą gali investuoti tiek, kiek Lietuvoje skiriama net visiems penkiems slėniams kartu sudėjus. Tuomet vėl grįžtame prie raktinio žodžio „sumanus“.

Turime atrasti savo unikalias vietas, unikalias nišas, kurias rasti kituose regionuose būtų sunkiai tikėtina.

Pateiksiu pavyzdį. Visi žino, kad Lietuvoje - labai stipri lazerių sritis. Mūsų fizikai kuria labai gerus lazerius, tačiau, nors jų konkurencingumas pasaulyje labai didelis, šios srities apimtys apskritai - mažos. Be to, problema yra ta, kad vien Europoje atrastume dar bent tris ar penkis regionus, kurie turi stipriai išvystytą lazerių pramonę, o jei vertintume globaliai, įtraukdami JAV ir Kiniją, šis skaičius galbūt išaugtų ir iki pusšimčio. Tas pats tinka ir kalbant apie molekulinę biologiją, biomediciną. Turime šių sričių tarptautinio lygio mokslininkus, tyrimų centrus, bet jie nėra unikalūs – pasaulyje tokių yra daug ir nelabai galime tuo nustebinti. Tačiau jei apjungsime šias dvi sritis, lazerius ir biomediciną, galbūt turėsime tokią kombinaciją, kurios nebus niekur kitur pasaulyje. Tokia stiprybių sinergija ir būtų sumanios specializacijos idėjos išpildymas.

- Rengdami sumanios specializacijos strategiją atlikote Lietuvos mokslo, ūkio analizes. Galbūt pastebėjote kažką, ko nesitikėjote?

- Nebuvo taip, kad būtume radę kažkokių nepastebėtų deimantų, tačiau viskas tapo aiškiau. Buvo įdomu pastebėti, kad kai kurios kryptys, apie kurias visuomenėje yra susiformavusi nuomonė kaip apie labai perspektyvias, iš tiesų nėra labai stiprios. Pavyzdžiui, nors Lietuvoje yra valstybės finansuojama nanotechnologijų programa, šios srities mokslinė produkcija nėra kažkuo ypatingai stipri. Tai nereiškia, kad nėra gerų šios srities mokslininkų. Yra, tačiau nėra jų kritinės masės. Todėl jei norėtume padaryti Lietuvą nanotechnologijų šalimi, reikėtų dar labai daug padirbėti. Tikėjausi kažko įspūdingesnio ir nagrinėdamas mokslinį potencialą kryptyse, susijusiose su informatika. Tačiau čia reikia nepamiršti to, kad informatika yra labai stipriai integruota į kitas kryptis, pavyzdžiui, elektronika be informatikos šiais laikais niekaip negalėtų egzistuoti.

- Kalbėdami apie būtinybę išskirti prioritetus akcentuojate kritinę mokslininkų ir verslininkų masę. Tačiau ar tokiu atveju nenukentės talentingi mokslininkai, kurių veiklos srityje tos kritinės masės nėra, bet dirbdami individualiai jie galėtų pasiekti puikių rezultatų?

- Čia galimi įvairūs variantai. Pavyzdžiui, talentingas chemikas, kuris iki tol nedirbo maisto pramonėje, sužinojęs, kad ši sritis patenka į šalies prioritetus, gali persiorientuoti į šią kryptį. Žinoma, tam reikia laiko, pastangų, bet tai gali būti puiki išeitis. Be to, kiekvienoje šalyje, manau, bus situacijų, kai nedidelės tyrimų kryptys nepateks į prioritetus, nors jose bus labai talentingų mokslininkų. Tokiais atvejais pasaulyje įprasta praktika unikalių gabumų mokslininkus ar visuomenei svarbius mokslinius tyrimus finansuoti per kitas programas. Todėl, manau, dėl šio klausimo neverta nerimauti. Tačiau kai kalbame apie dideles investicijas, jas gaunantys universitetai, mokslo institucijos privalo pasirūpinti, kad įsigyta įranga būtų prieinama kuo platesniam mokslininkų, tyrėjų ratui, net jei jų tyrimų sritis į prioritetus nepatenka. Negalime leisti, kad įrengimai ar laboratorijos, įsigyti už iš Europos Sąjungos gautą finansinę paramą, būtų skirti tik vienam profesoriui ar vienai tyrėjų grupei.

- Pakalbėkime ir apie kitą pusę – verslininkus. Kai kurie iš jų labai aktyviai įsitraukė į sumanios specializacijos strategijos rengimo procesą, kiti laikosi nuošalyje. Tad gal į prioritetus ir pateks tos veiklos sritys, kurių atstovai jau dabar aktyviai dalyvauja?

Tai, ar verslininkas dalyvauja šiame procese, priklauso nuo jo sąmoningumo lygio – ar jis mato prasmę, ar žvelgia toliau nei vienas mėnuo ar vieneri metai. Žinoma, ne visi dalyvauja vienodai. Gal kažkas norėtų būti labiau įtrauktas, bet liko nepastebėtas – tokie žmonės, tikėkimės, dar įsijungs. Svarbiausia tai, kad sumanios specializacijos strategijos rengimo procesas yra viešas ir tie, kas juo domisi, tikrai gali jį sekti. Nėra taip, kad kažkas atves verslininką už rankutės prie derybų stalo. Abi pusės turi interaktyviai bendrauti – iniciatyvą turi rodyti tiek proceso koordinatoriai, šiuo atveju, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA), tiek suinteresuotųjų šalių atstovai. Dėl to jie taip ir vadinami, kad turi parodyti susidomėjimą, savo interesą. Manau, iki šiol šis bendravimas klostosi sklandžiai – galbūt į jį įsitrauks dar daugiau žmonių ir tuo mes tik džiaugiamės. Kuo platesnį ratą žmonių įtrauksime, tuo kokybiškesnį rezultatą turėsime.

Sumani specializacija - mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros (MTEP) ir inovacijų vystymo prioritetų nustatymas, pritaikytas kiekvienam regionui, atsižvelgiant į jo turimus ar galimus turėti konkurencinius pranašumus. Sumanios specializacijos strategijas, ruošdamosi naujam Europos Sąjungos finansinio programavimo etapui (2014-2020 m.) ruošia visos Europos Sąjungos šalys. Svarbiausi šios strategijos rezultatai bus įgyvendinti jungtiniai mokslo-verslo projektai, skirti prioritetinių krypčių ir konkrečių prioritetų plėtrai. Lietuvoje šį procesą koordinuoja Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA).

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA) yra valstybės biudžetinė įstaiga, vykdanti mokslo ir studijų sistemos stebėseną, organizuojanti ir atliekanti mokslo ir studijų sistemos būklės analizę, teikianti mokslo ir studijų politikai įgyvendinti reikalingą informaciją ir rekomendacijas dėl mokslo ir studijų politikos tobulinimo.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Mosta

Autoriai: Jūratė Žuolytė

Komentarai (0)