Inovacijos – ši tema pastaruoju metu Lietuvoje skamba vis dažniau. Jų pagrindu kuriami naujos technologijos ir gaminiai, gerinamos vartotojams teikiamos paslaugos ir jų kokybė. Dažnai pasitaiko nuomonių, jog Lietuvai trūksta potencialo, kad pagal inovacijų skaičių ir jų mastą mūsų šalis pavytų pasaulio technologijų elitą. Tačiau šioje srityje tikrai nestovime vietoje, o naujos iniciatyvos nuteikia optimistiškai.

Portalo Technologijos.lt redakcijai pasitaikė galimybė pabendrauti apie kai kurias inovacijų strategijos formavimo Lietuvoje tendencijas ir naujas iniciatyvas su Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros MITA direktoriumi Arūnu Karlonu. 

Kokia yra dabartinė Lietuvos inovacijų sektoriaus situacija: kokios jo stipriosios ir silpnosios pusės? Kaip inovacijų stiprinimas ir plėtra paveiktų Lietuvą ir kasdienį žmonių gyvenimą?

Kalbant bendrai, pagrindinis indikatorius pagal Lietuvos, kaip valstybės, poziciją inovacijų srityje – kokioje vietoje mes esame – yra vadinamosios Inovacijų švieslentės rodikliai, kuriuos visai neseniai, vos prieš mėnesį, paskelbė Europos Komisija. Pagal juos yra vertinamas Europos Sąjungos valstybių narių inovatyvumo indeksas. Iš keturių kategorijų, numatytų Inovacijų švieslentėje, Lietuva priklauso „nuosaikiųjų inovatorių“ grupei, ir yra trečia, skaičiuojant nuo aukščiausio lygmens.

Inovacijų švieslentė atspindi valstybių narių, tame tarpe ir Lietuvos, silpnąsias ir stipriąsias puses, palyginti su kitomis Europos valstybėmis. Galime pasidžiaugti, jog mūsų rezultatai yra išties augantys, ir pastaruosius dvejus metus mes nuosekliai kilome, laiptelis po laiptelio. Šalies situacija gerėja ir toliau. Tačiau, be abejo, mes dar nesiekiame Europos Sąjungos vidurkio.

Vertinant kritiškai, esame dar silpni. Atskirai reikėtų paminėti palyginti mažas verslo išlaidas moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP), taip pat tai, kad neišnaudojame licenzijavimo ir patentų pajamų – negauname jų tiek, kiek kitos Europos šalys. Tačiau turime ir stipriųjų pusių. Daug lietuvių įgyja aukštąjį išsilavinimą, ir pagal tai esame vieni lyderių. Pagal mokslinių straipsnių citavimo dažnį, mūsų mokslininkų darbai yra pakankamai neblogai vertinami.

Kol kas jautriausia vieta yra verslo investicijos į MTEP, nors valstybė skiria tam labai nemažai. Imant vidurkį, Europos Sąjungos valstybės moksliniams tyrimams ir inovacijoms skiria šiek tiek daugiau kaip 2 % BVP. Lietuvoje šis rodiklis nesiekia 0,9 % BVP. Tačiau, lyginant šio procento „sudėtį“, valstybės skiriama dalis sudaro 0,66 % ir ši dalis yra nuosekliai didinama, tuo tarpu verslas skiria tik 0,2 %. Daug dėmesio skiriama mokslo ir verslo atstovų bendradarbiavimui skatinti, kad verslas pamatytų tokio investavimo naudą ir patys būtų suinteresuoti skirti didesnes investicijas MTEP.

O jeigu Lietuva nuspręstų inovacijų plėtrą dar labiau stiprinti, ar būtų galima tikėtis teigiamų pokyčių?

Valstybė jau yra nusprendusi stiprinti šį sektorių, ir vyriausybės požiūris į tai yra labai aiškus: inovacijos yra vienas iš Lietuvos ekonomikos variklių. Mes negalime pasigirti naudingomis iškasenomis, tad turime sutelkti savo intelektą ir skatinti žmones savo idėjas komercializuoti, ir Lietuvoje tai yra skatinama ir remiama.

Siekiant dar reikšmingesnio proveržio, būtina ugdyti kūrybinį mąstymą. Pavyzdžiui, JAV polinkis išlaisvinti savo protą ugdomas nuo darželio, nuo pat pradinės klasės, kada vaikams sudaromos sąlygos eksperimentuoti, žaisti, o tai galiausiai paskatina verslumą. Pas mus tą taip pat reikėtų aktyviau skatinti. Aišku, procesas ilgas – reikia užauginti jaunąją kartą.

Žinome, jog Lietuva domisi strateginės partnerystės inovacijų srityje galimybėmis, ir net yra užmezgusi kontaktus su šioje srityje aktyviai dirbančiu JAV moksliniu institutu Stanford Research Institute (SRI International). Gal galėtumėte pakomentuoti plačiau, kas paskatino Lietuvą ieškoti tokio bendradarbiavimo galimybių?

Organizacija SRI International žinoma ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Joje vykdomi įvairiausi moksliniai tyrimai, kurių pagrindu atsiranda nauji produktai ir net nauji rinkos segmentai.

Kaip pavyzdį aš galėčiau paminėti pagal JAV Gynybos departamento užsakymą SRI specialistų sukurtą robotą, galintį laipioti bet kokiais paviršiais bet kokiomis praktikoje pasitaikančiomis sąlygomis. Technologijos pritaikymo galimybės yra pačios įvairiausios [], tad nenuostabu, kad iš to gimė nauja verslo įmonė. Taigi, tos technologijos, kurios buvo kurtos valstybės poreikiams patenkinti, jos gimsta ir kita forma, kuri yra pritaikoma versle. Tokia praktika ir yra stiprioji SRI instituto pusė.

SRI institutas yra artimai susijęs su Stenfordo universitetu, ir netgi buvo įkurtas šio universiteto iniciatyva prieš beveik 60 metų. Instituto specialistai įvairioms pasaulio valstybėms padeda įsivertinti jose naudojamas inovacijų sistemas, stipriąsias ir silpnąsias puses, pataria pozicionavimo rinkoje klausimais. Jie taip pat padeda nustatyti, kokią strateginę kryptį atskiros šalys galėtų išryškinti ar numatyti ateičiai. Į tai įeina naujų technologijų, apie kurias šiandien mes galbūt dar net negalvojame, poveikio ir poreikio prognozavimas. Pavyzdžiui, prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų niekas net negalvojo, kad kompiuteris – didžiulė dėžė – pavirs į planšetę. Tuo tarpu jau dabar yra prognozių, jog tokią įrangą visiškai pakeis papildytosios realybės akiniai.

Trumpai tariant, SRI padeda identifikuoti savas stiprybes, kurias mes, kaip valstybė, galėtume panaudoti žengdami į priekį. Su šiuo institutu jau dirba nemažai mūsų artimiausių kaimynų: Švedija, Suomija, Vokietija. Intensyviai bendradarbiaujama su Čile, Singapūru – geografija apima visą pasaulį.

Jei teisingai suprantame, SRI institutas galėtų būti išorės ekspertas, padedantis tobulinti šalies inovacijų strategiją?

Taip. Tiesiog tai būtų „žvilgsnis iš išorės“, padedantis į save pažvelgti iš šalies ir patariantis, kuria linkme žengti. Be abejo, mes į juos žvelgiame kaip į potencialius partnerius. Tai yra tyrimų institutas, kurio darbuotojai susipažinę ir su mūsų potencialu ir pasiekimais. Ir tai ne tik mūsų lazerių ar biotechnologijų pramonė, bet ir robotika, elektronika ir daugelis kitų sričių. Su jais, kartu su universitetų ir įmonių tyrėjais, galėtume vystyti bendrą veiklą ir kurti naujas inovacijas.

Jūs kovo 10-14 dienomis viešėjot JAV, Stenfordo universitete, kur vyko SRI organizuojamas renginys "Five Disciplines of Innovation". Koks tai renginys ir kuo jis aktualus Lietuvai?

Tai daugiau stažuotės pobūdžio iniciatyva, kurios metu buvo pristatyta JAV inovacijų sistema. SRI įsikūręs Kalifornijoje, netoli San Fransisko esančiame Palo Alto mieste. Tai – Silicio Slėnio lopšys, tad SRI dirba su visomis garsiausiomis pasaulio kompanijomis, pradedant „Apple“, „Google“, „Cisco“, baigiant „eBay“, „Amazon“ ir kitomis. Mes pamatėme, kokia tai yra inovacijų sistema, kaip Silicio Slėnis, kaip inovacijų centras, veikia iš vidaus.

Mes turime praktiškai visas dalis, kurios veikia Amerikoje, pradedant universitetais, mokslo ir technologijų parkais ir inkubatoriais, baigiant naujai besikuriančiais verslumo centrais (angl. technology transfer center), kuriuos pirmuosius baigia kurti KTU ir Vilniaus universitetas. Tad priemones kaip ir turime, tačiau nesame suderinę, kad viskas veiktų kaip vieninga sistema. Mes pamatėme, kaip viskas veikia žingsnis po žingsnio, kaip perduodama informacija, kaip reikia bendradarbiauti tarpusavyje, o ne veikti užsidarius savo „namelyje“ ir galvoti, jog aplinkui visi nusiteikę priešiškai. Pagal tai mes galėjome susidaryti įspūdį, kaip tokius darbo principus būtų galima pritaikyti Lietuvoje.

Kitaip tariant, mes turime bendrų bruožų ir su, tarkime, JAV, tiesiog reikia patarimų, kaip koordinuoti savo veiksmus, siekiant didesnio inovacijų efektyvumo?

Tikrai taip. Ko mes neturime – tai didelių Silicio Slėnyje cirkuliuojančių finansų. Kalbu apie rizikos kapitalo fondus ir apie „verslo angelus“, kurie gali investuoti milžiniškas sumas į beprotiškiausias idėjas. 

JAV neseniai buvo atlikta MTEP skiriamų lėšų panaudojimo studija, specialiai orientuota į inžinerijos ir technologijų projektus, pavadinimu „Science and Engineering Indicators 2014“. Pagal ją, apie 63 % moksliniams tyrimams ir plėtrai teikiamų vyriausybinių investicijų Jungtinėse Valstijose ateina būtent iš verslo sektoriaus.    

Amerikoje labai stipriai veikia valstybės užsakymų principas: valstybė generuoja tam tikras idėjas, ko jai reikia. Iš to vėliau gimsta nauji verslai – technologijos pritaikomos ir kituose dalykuose. Ryškus to pavyzdys yra NASA, kur daugelis specialiai astronautams sukuriamų technologijų atkeliauja ir į mūsų kasdienį gyvenimą.

Jau šiek tiek minėjote, kad tarptautiniu bendradarbiavimu pagrįstas kryptingas inovacijų strategijos formavimas buvo pritaikytas kai kuriose kitose pasaulio valstybėse. Gal galėtumėte pakomentuoti, kiek tai pasiteisina?

Pateiksiu Singapūro pavyzdį. Šalis inovacijoms skyrė ir tebeskiria ypatingai didelį dėmesį ir finansus, ir per kelis dešimtmečius tapo viena pasaulinių lyderių aukštųjų technologijų srityje.

Reikia pripažinti, jog tą patį daro ir Kinija. Šiandien Kinija nėra vien tik kopijavimo ar pigios darbo jėgos šalis. Jie patys kuria technologijas, ir tikrai aukšto lygio. Kaip jie tą padarė? Pirmiausia, jie ypatingą dėmesį skyrė kūrybiškumui skatinti ir geriausių žinių pasiekiamumui didinti. Kinijos studentai studijuoja įvairiuose pasaulio universitetuose. Valstybė apmoka tam reikalingas išlaidas, su sąlyga, kad jie grįš. Ir jie grįžta, o Kinija sėkmingai veržiasi į priekį su savo sukurtomis aukštosiomis technologijomis.

Lygiai taip pat kaimynai Estija, Suomija prieš kurį laiką suprato, jog jų turimi gamtinių išteklių rezervai yra maži, tad reikia kažko imtis, norint konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Šiandien būtent mokslas ir intelektinė produkcija yra jų stipriosios pusės.

Stenforde vykusiame SRI pristatyme buvo paminėtas Kaunas – kaip miestas, turintis itin didelį potencialą tapti Lietuvos inovacijų ir ekonomikos skatinimo "varikliu". Kuo šis miestas išskirtinis – kokios jo savybės sudaro palankų klimatą inovacijoms?

Atskiri miestai nebuvo akcentuojami – daugiau buvo kalbama apie tai, kuriose srityse valstybė galėtų padaryti proveržį ir ko tam reikia. Visų pirma tam reikia universiteto, kuris generuoja žinias, ir žmonių, galinčių šias žinias pritaikyti versle. Tiek Kaune, tiek Vilniuje turime nemažą potencialą, tuo labiau, kad atstumas tarp šių miestų nėra didelis.

Kaunas buvo paminėtas daugiau tame kontekste, kad jis turi pakankamai patrauklią erdvę naujoms inovatyvius produktus kuriančioms įmonėms. Konkrečiai tai yra Kauno laisvoji ekonominė zona, kurioje galimos ir mokestinės lengvatos. Taip pat yra potencialas – universitetai, žmonės, žinios.

Jeigu Lietuva imtųsi bendradarbiauti su užsieniu, plėtojant ir įgyvendinant stabilią ir pasaulio mastu konkurencingą inovacijų strategiją, kada būtų galima tikėtis pirmųjų praktiškai reikšmingų rezultatų?

Šiandien mes jau turime patvirtintą Lietuvos inovacijų programą, kuri sudaryta atsižvelgiant į Inovacijų švieslentės rodiklius, į pasaulines inovacijų tendencijas. Apskritai, žinoma, orientuojamės į bendrąją Europos inovacijų strategiją. Aš net neabejoju, kad vienokį ar kitokį proveržį mes pasieksime, klausimas tik ar jis mus tenkins. Daug kas priklausys nuo to, kiek mūsų verslas bus atviras diegti inovacijas, kiek jis bus atviras priimti moksliniais tyrimais grįstus sprendimus, nes tada verslas taptų lankstesnis, dinamiškesnis ir galintis konkuruoti ne tik Lietuvos ar Europos, bet ir pasauliniu lygiu. Mūsų svarbiausias tikslas – kad verslas dirbtų kartu su mokslu.

Be abejo, ir mokslas turi dirbti su taikomaisiais tyrimais, kurie gali būti pritaikomi versle ir gali duoti pridėtinę vertę. Sutinku, jog reikia ir fundamentalaus mokslo, bet kartu turėtų atsirasti ir tyrimų pritaikymas praktikoje.

MITA kartu su JAV Ambasada Lietuvoje gegužės 8 d. organizuoja didžiulę konferenciją, kurioje JAV atstovai ir SRI International prezidentas Curtis R. Carlson pristatys Amerikos požiūrį į inovacijų vystymą. Šiame renginyje bus galima sužinoti, kokiu keliu jie eina, ir tai galbūt padės mums apgalvoti, kuria linkme turėtume eiti mes.

Jūs pats neabejojate, kad Lietuva pajėgi kurti pasaulines inovacijas?

Tikrai tuo tikiu. Aš vis prisimenu, kada pradėjęs dirbti dabartinį savo darbą, aš apkeliavau Lietuvos universitetus, apsilankiau jų laboratorijose, susitikau su tyrėjais, tiesiogiai dirbančiais mokslinį darbą. Ir kai pamačiau, ką mokslininkai turi savo „stalčiuose“, kokios tai technologijos ir kaip įvairiai jos gali būti pritaikomos, supratau, jog mes tikrai nenusileidžiame kitiems. Tiesiog mums reikia išmokti įžvelgti, kur visa tai pritaikyti. Ir tą turime daryti drąsiai.

Komentarai (0)