2014 metų pradžioje entuziastams į orbitą iškėlus (su NASA pagalba) mažuosius lietuviškus palydovus Lietuva tapo kosmoso valstybių klubo nare. Nuo 2013 metų gruodžio 20 d. (tądien raketos „Antares“ startas buvo atidėtas dėl Saulės aktyvumo) NASA skrydžių bazėje Valopso saloje plevėsuoja iškelta Lietuvos trispalvė. Tikėtina, kad po 2014 metų sausio 9 dienos „Ariane“ raketos starto domėjimas kosmosu Lietuvoje neišvengiamai padidės. O kuo dar be mažųjų palydovų, skirtų Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 80-čiui paminėti galima sudominti lietuvius?

Negyvenamu Žemės palydovu – Mėnuliu - būsimus kosmoso entuziastus iš Lietuvos vargu ar galima sudominti. Nebent pasiūlyti įsigyti Mėnulio teritorijos (virš 2 milijonų pasaulio gyventojų jau turi įsigiję Mėnulio teritorijos). O štai apie Žemės kaimynystėje esantį Marsą išties verta pakalbėti. Tikėtina, kad labai labai tolimiems mūsų ainiams gali tekti ten persikelti gyventi.

Šimtmečius (o gal ir daugiau) Žemės išminčius domino Marso planeta. Rašytiniai šaltiniai nurodo, kad domėjimasis ypač sustiprėjo išradus teleskopą. Tiesa, anuomet neapsieita be itin perdėtos fantazijos, esą Marse netgi esama protingos civilizacijos. XX a. pradžioje vieno pirmųjų pasaulyje dailininkų tapiusių kosmoso tematika M.K. Čiurlionio paveiksle „Marso pasaulis“ (1904/05m.) yra pavaizduota daug nežemiškos žalumos. O gal jis „numatė“ ateitį? Tarp kosmoso plėtros projektuotojų yra nuomonių, kad prieš pradedant įsikurdinti Marse jį iš pradžių reikėtų apželdinti, idant sukurtas tamsus žalumos fonas pradėtų kauptų šilumą. Taip ilgainiui pradėtų didėti anglies dvideginio ir deguonies kiekis, atsiradus drėgmei galėtų susidaryti lietaus audros debesys ir gal būt būsimi Marso žaibai prisidėtų prie ozono sluoksnio „gamybos“ būtino planetų gyvybėms apsaugoti nuo radiacijos. Žalumos gamybai kosmose jau dabar ruošiamasi. NASA vienu pirmaeilių uždavinių yra dirbtinė biologija, o Europos Sąjungos naujoje programoje „Horizon2020“ taip pat yra atsiradusi tema „Sintetinė biologija – organizmų, skirtų naujiems produktams ir procesams konstravimas“.

Žmonija kelionių ir misijų į Marsą organizavo jau ne vieną, ir ne dešimt. Dauguma jų buvo nesėkmingos. Pradžia buvo 1960 metų spalio mėnuo¹⁾ , kuomet Sovietų Sąjunga link Marso paleido (nesėkminga misija) zondą „Mars 1M“. Šiuo metu praėjus pusei šimtmečio sėkmingai Marse važinėjasi ir vykdo mokslinius eksperimentus  NASA marsaeigis „Curiosity“. Šiandien pakeliui į Marsą skrenda Indijos „Mangalyaan“, į Marsą ateityje kils ir nauja kosminė galybė - Kinija. Nuo pastarųjų neatsilieka Europos kosmoso agentūra (EKA) su Rusijos pagalba ketinanti 2018 metų tarptautinės misijos „ExoMars“ (Egzobiologija Marse) metu nuskraidinti marsaeigį „ExoMars“.

Anksčiausiai ir arčiausiai Marso žmogus pabuvos 2018 metų rugpjūčio 21 dieną²⁾ .Tai atsitiks 2018 metų sausio 5 dieną kai jauna savanorių amerikiečių šeima pakilusi amerikiečio kosmoso turisto Denis Tito įkurtos organizacijos „Inspiration Mars Foundation“ kosminiu laivu nuskries link Marso ir jį apskrieję maždaug 170 km aukštyje, per kelionę gavę rizikingą radiacijos dozę, 2019 metų gegužės 21 dieną parskries į Žemę. Paminėtoji data išrinkta neatsitiktinai, nes tik kas 15-16 metų iki Marso pirmyn-atgal galima suskraidyti per trumpiausią laiką – 501 dieną. Iki šiol kosmoso valstybės pasinaudojo 1969-1971 (optimaliausi 1970 metai), 1986-1988 (1987), 2002-2004 (2003). Tai mažiausiai skrydžio energijos pareikalaujančios misijos. Šiaip yra žinoma, kad į Marsą geriausia skristi vidutiniškai kas du metus ir du mėnesius, t.y. kas 780 dienų. Artimiausi Marso tyrinėtojams palankūs skrydžio startai numatomi 2016 metų sausio-balandžio mėn., 2018 metų balandžio-gegužės mėn. ir 2020 liepos-rugsėjo mėnesiais.    

Išskirtiniu įvykiu taps Marso kolonizacijos eksperimentas, olando Baso Landsdorpo (Bas Landsdorp) rengiama Marso kolonistų misija „Mars One“. 2016 metų sausio mėnesį planuojama paleisti demonstracinį nuleidžiamąjį aparatą, kiek vėliau tais pačiais metais nuskraidinti komunikacijos palydovą, skriesiantį aplink Marsą. 2018 metais bus paleistas marsaeigis, kuris ieškos tinkamos vietos pirmajai kolonijai Marse įkurdinti. 2022 metais numatoma nuskraidinti pirmąją kolonistų misiją. (aut. pastaba: į šią misiją pretendavo net 5 lietuvaičiai, kurie buvo sutikę skristi su bilietu į vieną pusę). Antroji kolonistų banga į Marsą būtų skraidinama 2025 metais. 

Beje, pasaulyje žinoma Mėnulio teritorijos pardavinėjimu kompanija „Lunar Land“ jau netrukus ketina pardavinėti Marso teritorijas.

Žinotina, kad prieš patenkant į kitas planetas gali tekti laikytis tam tikrų tarptautinių taisyklių.  Iš tiesų jau egzistuoja juodraštinis protokolas, kurį 2008 metais sudarė Kosmoso tyrimų komitetas (COSPAR), priklausantis Tarptautinei mokslo tarybai. Svarbiausias COSPAR tikslas – apsaugoti Žemę nuo bet kokio galimo „atgalinio užkrato“ iš Marso, tačiau jis taip pat siekia padėti apsaugoti raudonąją planetą nuo Žemės gyvybės. COSPAR rekomendacijose, kurių NASA ir Europos kosmoso agentūra įsipareigojusios laikytis, pataria vengti gilių daubų, galimų geoterminių vietovių ir kitų „specialių  raudonosios planetos regionų“ , kuriuose Žemės gyvybė galėtų išgyventi ir pradėti plisti. COSPAR rekomendacijos nurodo, kad žmonės negali tyrinėti Marso vietos, kurios prieš tai neaplankė ir neapžiūrėjo robotas. Robotas galėtų atvykti pirmiau ar lydėti žmogų  jo misijos metu.

Istorija Žemėje yra šiek tiek kartesnė. Taisyklių Žemėje prirašyta daug. Tik ar jų paisoma? Kolonistai retai kada elgdavosi „gražiai“ kuomet atvykdavo į naujas žemes Žemėje. Užtenka prisiminti Amerikos indėnus, arba inkų ir actekų imperijas XVI amžiuje. Gal žmonijos atvykimas į Marsą bus garbingesnis? Viena tikėtina, kad Raudonoji planeta (Marsas) išgelbės Žemiečius vienam kitam milijardui metų nuo besiplėsiančios Raudonosios žvaigždės (Saulės). Reikės apsispręsti ir labai tolimos ateities Lietuvai (jei tokia bebus) - ką, kodėl ir kaip pasiųsti į Visatos kelionę. Ir manyčiau tikrai ne tuos, kurie kažkada bijojo ir vengė sąvokos Kosmosas (o vėliau prie jos lietuviškai „prisiplakė“).

Jau netgi šiandien susitelkusi Žmonija galėtų daug daugiau nuveikti ruošdama savo persikėlimą į palankesnes Visatos erdves. Visa tai riboja netgi ne fantazija, ar gebėjimai, o finansiniai resursai. O tuo metu vien tik per 2013 metus 15 (penkiolika) labiausiai karinį biudžetą palaikančių valstybių išleido virš 1,75 trilijono JAV dolerių. Kosmoso programoms tenkantis biudžetas yra gerokai kuklesnis. Nesunku būtų suskaičiuoti, kad šiandien kiekvienam pasaulio gyventojui tenka mažiau kaip 10 litų investicijų Kosmoso programoms - nuo pasaulinio BVP tai būtų vos 0,05 proc.

Kam visa to reikia? „Kosminis laivas“ Žemė, kurio keleiviais mes – Žemės gyventojai – esame, yra labai pažeidžiamas. Milijardai (ar net trilijonai) dolerių skiriama karams ir apsiginklavimui, ginkluotės modernizavimui ir žaliavinių resursų įtakos stiprinimui pasitelkiant ginkluotus „konfliktus“. Planetoje didėja gyventojų skaičius, prastėja planetos Žemė galimybės visa tai aprūpinti iškastiniais ištekliais. Artėja ir neišvengiama Žemės pabaiga – Saulės karštėjimas. Maždaug po 1,1 milijardo metų Saulės šviesumas padidės 10 procentų, tuo pačiu kils temperatūra. Žemė taps drėgnu šiltnamiu, išgaruos net vandenynai. Saulė gali padidėti 50000 kartų, tikrai nebeliks Veneros. Saulė, tapusi gigantiška raudonąja žvaigžde gali net pasiekti Žemės orbitą. Visa tai gali nutikti maždaug po 7,5 milijardo metų. Tačiau prieš tai, maždaug po 4 milijardų metų temperatūra Žemėje bus tiek aukšta, kad nebeveiks ne tik šiltnamio efektas, bet ir gyvybės nebebus. 

Akivaizdu viena, kad ateityje egzistuos ilgas astronominis laiko periodas, kuomet Marse gyvenimo sąlygos taps palankios žmonėms gyventi. Žemė tuo metu taps panaši į Venerą. Greičiausiai teisėtas būtų toks mano pasamprotavimas: „Ar nebuvo taip, kad kažkada Marse buvo gyvybei palankios sąlygos, o Žemėje tuo metu buvo per karšta. Kai Marsas pradėjo vėsti, reikėjo iš jo kraustytis, o gyvybei palankios sąlygos laipsniškai susidarė Žemėje. O jei kas nors buvo Marse išlikę – viskas iššalo ir Marso smėlio audroms padedant erodavo per milijonus ar milijardus metų?

Kiekvienam Žemės gyventojui vertėtų pažiūrėti astrobiologijos pradininko, vieno iš SETI programos įkūrėjų, JAV astronomo Karlo Sagano (Carl Sagan, 1934-1996) dokumentinių filmų serialą, bent pirmąją (iš 13) seriją „Asmeniška kelionė. Kosminio vandenyno pakrantės“ ³⁾. Filmuose įgytas žinias apie Žemę ir Visatą (aut. pastaba: K. Sagan filmai įrašyti gana seniai, šiandien yra gerokai daugiau naujos ir įdomios medžiagos apie Kosmosą) kaip sakmę „Žemę, kol joje dar įmanoma gyventi, reikia saugoti“ reikėtų perdavinėti iš kartos į kartą.

Anot žymaus britų fiziko-teoretiko, kosmologo Stiveno Hokingo (g.1942, Stephen Hawking) po 500 metų Marse bus gyvenama, bus nuosava stiklo ir plastiko gaubtu apsaugota atmosfera, bus kalbama marsiečių kalba, galios nuosava Marso valiuta. S. Hokingas mano, kad ateityje išmoksime keliauti šviesos greičiu ^4-5). Tuomet tai prilygtų kelionei į ateitį, nes skriedami tokiu greičiu aplenktume Žemės laiką ir stebėtume visatos įvykius, kurių Žemės gyventojai gal ir nebepamatytų. Toks erdvėlaivis galėtų skraidinti eksperimentą – būsimo Visatos žmogaus embrioną, arba „procesą-technologiją“ embrionui „pagaminti“. Tokiu būdu gimęs ir Visatoje užaugęs kūdikis būtų trilijonus (matyt ir daugiau) metų vyresnis už savo tėvus, jei kažkokiu stebuklingu būdu per iškreiptą daugiamatę erdvę tėvai sugebėtų susitikti su savo palikuonimi. Įspūdingiau situacija atrodytų, jei kūdikio embriono misija būtų pakeista į konkretaus Žemės gyventojo antrininko („klono“) kelionę. Tuomet asmenybė susitiktų su žemiškais matais matuojant neišpasakytai vyresniu pačiu savimi.

Tebūnie toks susitikimas kaip Naujametinis sapnas.

Literatūra:

Įdomi video medžiaga skaitytojams:

3) Carl Sagan dokumentinis filmas „Kosminio vandenyno pakrantės“ (Personal Voyage: Episode 1 - "The Shores of the Cosmic Ocean") http://www.youtube.com/watch?v=ClPShKs9Kr0

4) Into the Universe with Stephen Hawking (23 serijos)

Komentarai (0)