Akivaizdu, kad sąmoningai nelauktas proceso rezultatas, kuris padarė įtaką psichinei būsenai, yra kūrybinės svarbos psichikai pripažinimas. Realizmu persismelkę darbai, kurie kartais ironiškai pašiepdavo tuometinę situaciją, niekada taip puikiai neatskleidė jo paties būsenos ir pripažinimo, kad kūryba – terapija. Menininkas sakė, kad būdamas prijungtas prie dializės aparatų, kūrė tam, kad palaikytų savo gyvybę.

„Ir ką tada piešiau, – prisimena Švėgžda, – tai pirmiausia buvo noras susikoncentruoti, kad palaikyčiau savo gyvybę. Tos horizontalės – vertikalės, ramybės daug, jėgos – tai buvo kaip ir terapija.“[1]

Pasak Alfonso Andriuškevičiaus A. Švėgždos kūriniuose realistinių daiktų atspindžiai tarsi skleidžia transcendentinę šviesą, kad gal labiau pritiktų šitokią tapybą vadinti metafiziniu realizmu. Kūrėjas tarsi siūlo pasaulio harmonijos idėją.

Kūriniuose vyrauja subjektyvus menininko santykis su jį supančia realybe, dėmesiu spalvai, emociniams išgyvenimams. Dažnu atveju iš pasąmonės išnyrantys vaizdiniai siejasi su gyvybės simbolika, uždaru ir amžinu gyvybės ratu. Vygantas Paukštė (g. 1957) savo kūrybą traktuoja kaip tautos genuose subrandintą vientisą pasaulio modelio suvokimą. Poetinis pasaulio transformavimas atskleidžia menininko susidūrimą su mito sąvoka.

„V. Paukštės kūrybos mitas nėra savitikslis interpretacijos objektas, tai greičiau intuityvus gilinimasis į tautinio mentaliteto versmes, inspiruotas ne formos, o įvaizdžio.“[3]

Paukštės kūriniai terapiniu aspektu svarbūs tuo, kad daugumoje iš jų atsiskleidžia pasąmoninis pirmykščio vaizdavimo tipas. Tokį teiginį pagrindžia iš paveikslo į paveikslą keliaujantys du personažai (3 pav.) – moteris ir vyras, kurie automatiškai imti tapatinti su pirmaisiais žmonėmis. Autorius kūryboje pastebima naiviojo meno apraiškų. Pastarasis dailės terapijoje yra vienas iš pagrindinių ir geriausiai pasitvirtinančių būdų, pasąmonės vaizdiniams išsivystyti į vizualų objektą, t.y. naiviojo meno aptarimas ar pasidalinimas apie jį, klientus skatina kurti ir laisviau pasižiūrėti į kūrybą.

Naivusis menas – patogus menas, kuris leidžia klientams suvokti, kad visos meno apraiškos ir išraiškos terapijoje yra tinkamos. Jis neįpareigoja estetinio vaizdo prasme, tačiau leidžia laisviau reikšti įvairias formas. Tai puikiai atsispindi keliuose Kazės Zimblytės piešiniuose, kuriuos  užfiksavo Vladas Vildžūnas (4 pav.).  Naivusis menas nereikalauja asmeninio įsitempimo. Aistė Paulina Virbickaitė straipsnyje „Naivioji tapyba“ įvardinusi menininkės Elenos Kniūkštaitės (g. 1950) kūrinių santykį su žiūrovu pateikė visai naiviai tapybai tinkantį apibūdinimą. Menininkas žino ką kuria, tačiau ir žiūrovas puikiai supranta bei identifikuoja ką mato [2]. Tai svarbu ir dailės terapijos procese.

Neišvengiamas kelių labai skirtingų autorių aptarimas gali vesti į begalybę, į kūrybinio absoliuto paieškas, tačiau nėra tam tikslo. Anksčiau minėtieji menininkai, jų kūrybos tipai pristato atskiras vaizdinių grupes. Jos pakankamai aiškiai iliustruoja terapijos metu gimstamų simbolių gausą, kolektyvinės pasąmonės apraiškas, vaizdinių tapatumą arba visišką nesutapimą. Taip yra dėl to, jog tikrovės patirtis neišvengiamai suvokiama per sąmonės filtrą ir yra kultūriškai sąlygota. Dailės terapija ir profesionalioji dailė yra vienas iš neverbalinio pobūdžio gestų, kurie praplečia vaizduotės, pasaulio suvokimo ribas. Viena vertus kūrybinis procesas yra ir fizinė, ir emocinė terapija, tačiau kita vertus kūrinių stebėjimas yra viena iš terapijos formų [6]. Akivaizdu, kad dailės terapija ir profesionalioji dailė turi tarpusavio santykį, kurio dėka atsiranda terapija pildanti terapiją.

LITERATŪRA:

1. Agnė Narušytė, Du Švėgždos. Paroda „Algimantas Švėgžda (1941-1996). Tapyba, grafika, piešiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje, [prieiga internete:] http://www.artnews.lt/du-svegzdos-paroda-%E2%80%9Ealgimantas-svegzda-1941-1996-tapyba-grafika-piesiniai%E2%80%9C-nacionalineje-dailes-galerijoje-9958 [žr. 2016.01.05]
2. Aistė Paulina Virbickaitė, Naivioji tapyba, [Prieiga internete:] http://www.7md.lt/lt/2011-02-04/daile_2/naivioji_tapyba.html [žr. 2015.01.06]
3. Ieva Jedzinskaitė, Lieptas, In: Krantai, 1990 gegužė, p. 64.
4. Gabriela di Milia, Vizijos – troškimų tvanai, In: Krantai, 1995, balandis-rugsėjis, p. 26.
5. Jolita Mulevičiūtė, Modernizmo link. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918 -1940, Kaunas: Kultūros ir meno institutas, 2001, p. 11
6. Malchiodi Cathy, Art therapy scourcebook, 2007

Komentarai (2)