„God does not care about our mathematical difficulties. He integrates empirically“. Dievas negali rūpintis matematiniais sunkumais, jis kuria empiriškai.

„Imagination is more important than knowledge. Knowledge is limited. Imagination encircles the world“. Vaizduotė svarbiau už žinias. Žinojimas ribotas. Vaizduotė aprėpia pasaulį.

„My religion consists of a humble admiration of the illimitable superior spirit who reveals himself in the slight details we are able to perceive with our frail and feeble mind“. Mano religija sudaro nuolankus žavėjimasis beribės galios dvasia, kuri apsireiškia trupučiu informacijos, kurią suvokiame savo menku protu

„Science without religion is lame, religion without science is blind“. Mokslas be religijos luošas, religija be mokslo – akla.

„We should take care not to make the intellect our god; it has, of course, powerful muscles, but no personality“. Mes neturėtume stengtis proto paversti dievu; jis, aišku, turi galingus „muskulus,“ bet neturi asmenybės.

A. Eišteinas yra sakęs, kad religijos ir mokslo šaknys tos pačios (ir meno, pridėčiau). Paaiškinsiu kodėl pritariu šiai minčiai. Religija ir mokslas nėra kokie nors savaime esantys dalykai nesusiję su žmogumi. Atvirkščiai - žmonės yra jų gyvavimo dirva. Toje dirvoje ir jų šaknys. „Šaknies“ pavadinimas – smalsumas (būdingas ir kitiems žinduoliams). Smalsavimo tąsa – nuostaba, o ji sužadina fantazavimą (hipotezių kūrimą). Iki šio momento mokslas ir religija ateina tuo pačiu takeliu. Atsišakoja vėliau. Mokslą domina klausimas – „kaip tai veikia?“, jis analizuoja, eksperimentuoja, kuria intelektinius tikrovės modelius. Religija gi kuria hipotezes apie tai kas nežinoma, nesuprasta.

Mokslas plečia žinojimo plotus griaudamas religijos kūrinius. Įskaudina kūrėjus ir kūrinius pamėgusius. Žinojimo plotai didėja, nežinomybės horizontai tolsta ir, siūlau atkreipti dėmesį, ilgėja. Mokslo dėka, paaiškėja, kad debesys besą vandens garai, perkūnas – elektros iškrova, žemė apvali ir sukasi apie saulę, o visata sklinda greitėjančiai. Atrodo, kad beveik viskas žinoma. Deja. Pavyzdžiui gravitacija – masių trauka, žinome Niutono formulę F=g(m₁*m₂)/r², įrodyta, puiku. Tačiau nežinome kuo tos masės (magnetai taip pat) viena kitą traukia, kaip „susikabina“, iš kur toji jėga imasi, kokia „virve“ ta jėga perduodama. Žinome KAIP, o nežinome KODĖL. Žodžio „gravitacija“ žinojimo pakanka žinojimo iliuzijai galvoje sukurti. Toks dalinis žinojimas yra žodžiuose „laikas“, „tamsioji energija“, „pilkoji materija“, „jėgos laukas“ ir t.t. Į klausimą KODĖL noriai atsakinėja religija. Taip mokslas stumdamas religiją „siūlo“ jai naujas erdves.

Kasdieniame gyvenime taip pat kyla klausimai mąstant apie mirtį, gimimą, apie mintį, likimą, apie savąjį AŠ, mes. Mokslo atsakinėjimai į šios rūšies klausimus „rangūs“, pralekia pro šalį – nepataiko (gal nepajėgia) į žmogiškąją klausimo esmę. Menas ir religija būna taiklesni.

Žmogus ne akmuo, gali susigraudinti žiūrėdamas į gėlytę - „na ir galybė! Iš tokio grūdelyčio iš bet kokio grumstelio tokia grožybė, tokios spalvos ir bitei pritaikyta“. Argi nestulbina begalinė gamtos įvairovė, jos grožis. Ar nesušunkam, kad ir tylom, KAS TAI, KODĖL? Mokslo veikalus skaitydami greičiau užmigsime nei rasime atsakymą. Religija ir menas tada būna priimtinesni.

Norėjau pasakyti, kad religija ir jos bičiulis menas turi sau ir dabar, XXI amžiuje, didelę Nežinomybės erdvę reikštis ir žmogaus prigimtį jai puoselėti.

Dar yra ateizmas tikintis atsitiktinumo visagalybe. Atsitiktinumas dailiai tinka nagrinėjant evoliucinius procesus, bet ne ką padeda aiškinant „didįjį sprogimą“, ar dėsnių kilmę.

Kalba apie religiją XXI amžiuje bus neišsami, jeigu nepaminėsime istorijos, jos kelio į XXI amžių. Neapimsime visos turtingos religijų istorijos, pakaks perlėkti per geriausiai žinomos krikščionybės praeitį.

Romos imperijos okupuotoje Galilėjoje gimė, didingus pėdsakus pasaulyje palikęs, Kristus. Būta išmintingo vaiko – dvylikametis diskutavo su šventraščio žinovais. Jau tada šventraštį (Bibliją) buvo gerai išnagrinėjęs. Gal dar gyvendamas emigracijoje, Egipte. Užaugęs prieš okupantus kovojančioje ir kolaboruojančioje tautoje, matyt, nemažai skyrė laiko mąstymui, tapo, sakytume šiandien, charizmatišku išminčiumi. Jo skelbiamas pakilus tikėjimas erzino patriotiškų tikėjimo srovių (farizėjų, zaletų) išpažinėjus. Nepatiko jiems tai, kad išvaikė prekeivius iš šventyklos, nepatiko jo žodžiai - „kas Dievo, Dievui, kas karaliaus, karaliui“ (farizėjai agitavo nemokėti romėnams mokesčių),   nepatiko – „jei sudavė į vieną žandą, atsuk kitą“ ir pan. Dievas jo mokyme yra ne vienos tautos Dievas, o filosofinė abstrakcija, visą apimanti galia. Kristus subūrė paprastus darbo žmones, būsimus apaštalus, ir sugebėjo jiems išaiškinti, savą tikėjimo sampratą, įteigė ją kaip gyvenimo tikslą. Tai pavadinčiau stebuklu. Toliau jo sekė kitas. Po nukryžiavimo tikėjimas dar nepavadintas krikščionybe, be evangelijos, skelbiamas pasklidusių apaštalų ir jų pasekėjų plito. Tikintieji pasibaisėtinai žiauriai, romėniškai (europietiškai) buvo naikinami. Tai tęsėsi tris šimtmečius! Kuo tai baigėsi? Sustiprėjusi krikščionybė tapo socialine jėga. Ar ne stebuklas? Romos imperatorius Konstantinas suteikė krikščionybei valstybinės religijos statusą. Krikščionybė pradėjo kurtis Romos imperijos sistemoje. Buvę žudikai tapo kolegomis. Ne visur. Taip įvyko Petro ir Povilo apaštalijoje. Ten kur apaštalavo Jonas, Jokūbas, dauguma apaštalų nuo Armėnijos, Rusijos iki Abisinijos ir toliau. Įsikūrė būsimieji ortodoksai (rytų krikščionys). Romos kunigai pasijuto geresniais už kitus. Įvyko pirmas krikščionybės skilimas. Krikščionybė tapo valdžios institucija. Popiežius neduos karūnos – netapsi karaliumi. Valdant padaryta didelių, kruvinų nuodėmių. XXI amžiaus bažnyčia tebemoka už jas, bet iš užburto valdžios rato neišeina. Šita, mandagiai vadinkime, socialinė galia palaiko bažnyčią (jai veikiant mūsų buvę ateizmo lektoriai pramoko žegnotis).

Ne visas jėgas, ne visus dalyvius paminėjau, bet manau, kad religija, menas, mokslas negali vienas kito atšaukti, nes negali pakeisti žmogaus prigimties, nes veikia skirtingose, žmogui reikalingose, pažinimo erdvėse.

Komentarai (49)