Tolimesnė simbolių kombinacija, liaudyje vadinama tekstu, bus iš serijos „tas ar anas?“. Bet ne, nerašysiu apie grožį bei protą, vištą bei kiaušinį, gėrį bei blogį ar baltą bei juodą. Šį kartą pakalbėsime apie istorinius priešus – mokslą ir religiją.

O kas gi yra mokslas? Tai ta pati religija. Skirtumas tik tas, kad mokslas ne tik neigia kitas religijas, bet ir priešinasi pačiai religijos sąvokai. Be to, priešingai nuo kitų religijų, pastaroji yra pagrįsta konkrečiais faktais (gal išskyrus fiziką, kur teiginys teisingas, kol neįrodyta priešingai), o ne pojūčiais ir vaizdiniais. Pavyzdžiui, nuo pat idėjos iškėlimo vis dar ieškomas Higso bozonas, kurio niekas niekad nematė ir turbūt nepamatys. Mokslas taip pat neapsieina be taisyklių, vadinamų aksiomomis, kurios teisingos, nes teisingos. Ir čia egzistuoja visų garbinami dėdulės – kaip antai A. Einšteinas, Pitagoras ar kuris kitas mokslo šventasis, – kurie suvokiami hierarchiškai aukščiausioje mūsų padermės vietoje. Kaip ir religija, mokslas mums žada gerovę, jei tik jį puoselėsime. Be to, kiek kartų teko išgirsti, kad mokslo fanatikai – žmonės be gyvenimo? Tad ką norit, tą sakykit, bet panašumas tikrai akivaizdus.

Tad kas gi atsitiko per tą dvidešimt vieną amžių? Tas, kas ir turėjo nutikti – pažangesnė religija paėmė viršų. Visą Viduramžių laikotarpį karaliavusi krikščionybė turėjo nukelti kepurę prieš mokslą. Pavyzdžiui, kam reikalingos pramanais kvepiančios istorijos apie pastatytą ant kojų luošį ar praregėjusį neregį, jei mokslas čia ir dabar suteikia galimybę kurčiam išgirsti, aklam po 30 metų tamsos pažvelgti į supantį pasaulį, o žmogui be kojų – bėgioti. Kam reikia vandens, paversto vynu, jei mokslininkai iš kamieninių ląstelių gali pagaminti kraują. Kas nori kentėti visą gyvenimą, kad pakliūtų į neaišku ar egzistuojantį rojų, kai gali išvertęs bambą gulėti ant sofutės ir žiūrėti sienos didumo bei plauko plonumo televizorių, ir taip kasdien iki mirties. Visgi šįkart politikoje nuolat taikomas metodas nepadėjo: žmonės pasirinko ne pažadus, o tai, kas realu.

Vis dėlto, nors ir prarado pirmąją poziciją, tačiau tradicinė religija šį tą paliko. Kad ir koks netikintis žmogus bebūtų, anksčiau ar vėliau iš jo lūpų išgirsi „ačiū dievui“ ar kokią kitą, panašią frazę su religiniu kontekstu. Tiesa, tai nebėra koks nors dievobaimingumo įrodymas, o tiesiog paprastas posakis. Taip pat liko visos šventės. Na, bent jau jų pavadinimai, nes pasikeitė garbinamas objektas: per Kalėdas garbinam dovanas, per Velykas – kiaušinius. Niekur nedingo ir bažnyčios. Tiesiog dabar į jas einame ar iš įpratimo, ar nenorėdami sulaužyti ritualo (pavyzdžiui, per laidotuves), ar dar velniai žino kam. Žinoma, dabar paliko ir keletas tikinčiųjų, turiu omeny tikrus tikinčiuosius, tačiau ir tuos ant rankos pirštų galima suskaičiuoti. Bet su visu tuo susiduriam daug rečiau, nei su mokslu: kiekviena diena neapsieina be kompiuterio, mokslinio straipsnio internete ar pokalbio su kolega apie naują išradimą.

Niekas nepaneigs, kad mokslas užėmė tvirtą poziciją šiandieniniame pasaulyje ir kitoms religijoms nepaliko šansų sugrįžti į dominavimą. Dabar neaišku tik tai, ar pavyks kam nors išstumti mokslą. O kol kas einu pasimelsti prieš artėjančią sesiją – gal krikščioniškuoju, o gal moksliniu būdu.

Komentarai (28)