Gegužės dangus - vakarai su Venera  (5)

Gegužės mėnesio viduryje baigiasi naktys su astronomine tamsa, todėl silpniausių giliojo dangaus objektų stebėjimus teks atidėti iki rugpjūčio. Tačiau tai visai netrukdo grožėtis ryškesniais objektais bei Saulės sistemai priklausančiais dangaus kūnais. Faktiškai šį mėnesį matysis šešios planetos, trys vakaro danguje – tai Venera, Marsas ir Saturnas, ir trys ryto žaroje – Neptūnas, Uranas ir Jupiteris. Tačiau pastarąją trijulę stebėti bus daug sunkiau, nes jos pakils tik prieš pat aušrą, ir tai braukdamos horizontą.

Beveik iš karto po saulėlydžio pažiūrėjus vakarų pusėn, beveik neįmanoma nepastebėti ryškiai žėrinčios Veneros. Ji yra ryškiausias (plikai akiai) taškinis objektas danguje ir siekia beveik –4 ryškį. Praėjus valandai po saulėlydžio ir jau kiek pritemus, dažnas praeivis pamatęs stebisi, kas tai per “žvaigždė”, o tokiu metu planeta vis dar kabės daugiau nei 10 laipsnių aukštyje. Didesnę mėnesio dalį Venera slinks Tauro žvaigždynu, vėliau pereidama į Dvynius. Pirmais gegužės vakarais keliais laipsniais į kairę ir žemiau Veneros bus galima įžiūrėti žvaigždę – tai bus Tauro ryškiausia žvaigždė Aldebaranas. Pažiūrėjus su žiūronais toje vietoje bus galima išvysti ir ten esantį Hiadų spiečių. Nukreipus žvilgsnį per porą žiūronų matymo laukų dešiniau, pasimatys kompaktiškesnis ir dar gražesnis spiečius – Sietynas.

Spindulingoji Venera labai gražiai atrodo plika akimi, netgi ir per žiūronus, nors fazę galima įžiūrėti tik kai ji gerokai padyla, dažnai ji būna ir pirmasis taikinys tik nusipirkus teleskopą, ir čia gali ateiti šioks toks nusivylimas. Ne, su teleskopu viskas gerai, tiesiog Venera be fazės daugiau nelabai ką ir parodo, mat ji visa apgaubta storo debesų sluoksnio, o juose labai mažai kontrasto. O ir fazė kol kas nelabai įdomi – mažas diskelis, ir tas beveik pilnas. Per šį mėnesį diskelio skersmuo išaugs nuo 11” iki 13”, o apšviesta dalis padils nuo 89 iki 81 procento. Kur kas įdomesnis vaizdas bus vasaros antroje pusėje – kuo labiau Venera dils, tuo didesnio kampinio skersmens bus jos diskelis, tačiau tuo pačiu ji vis trumpiau ir sunkiau bus stebima. Na, o kol kas jos matomumas tik gerėja.

Gegužės 16 d. vakare netoli nuo Veneros, 4° atstumu, švies 9% apšviestas plonas Mėnulio pjautuvas. Tokie Mėnulio ir Veneros pasimatymai nėra retenybė, bet niekad nenusibosta šiuo reginiu grožėtis, o dažnas tokias konjunkcijas ir įamžina nuotraukoje, tuo pačiu įtraukdamas į kadrą ir kokį nors jį papuošiantį antžeminį objektą. Beje, prieš pat nusileidžiant, Mėnulis dar vos neužkabins 4 ryškio žvaigždės Dvynių 1. Turint neužstotą šiaurės vakarų horizontą, galima bus tai stebėti teleskopu arba žiūronais. Na, o jei 4° atstumas tarp Mėnulio ir Veneros atrodo per didelis, galima bus vakaro ir nelaukti, nes per patį vidurdienį tarp Mėnulio disko krašto ir Veneros bus tik 10’ atstumas. Tai bus labai gražus reginys tiek naudojant teleskopą, tiek žiūronus (žinoma, laikantis visų saugumo stebint dienos metu priemonių, geriausia pasirinkti tokią vietą, kad Saulę užstotų koks nors pastatas), arba tiesiog bus labai gera proga Venerą išvysti dienos metu, pasinaudojant Mėnuliu kaip orientyru. Turint omeny, kad dar bus sekmadienis, vienintelė kliūtis, galinti sutrukdyti pasigrožėti šiuo reginiu – tai debesys.

Gegužės 27 ir 28-os vakarais Venera bus Dvynių Epsilon (Mebsutos) kaimynystėje. Abu vakarus tarp planetos ir žvaigždės bus atstumas, maždaug lygus Mėnulio kampiniam skersmeniui. Ar pavyks žvaigždę įžiūrėt plika akimi?

Praėjus pusvalandžiui ar kiek daugiau po Saulės laidos ir kiek labiau pritemus, nesunkiai galima bus pamatyti ir Marsą su Saturnu. Gegužės pradžioje kampinis atstumas tarp Veneros ir Saturno bus apie 110°, o Marsas bus maždaug per vidurį. Vėliau šis atstumas mažės: mėnesio viduryje bus apie 90°, o pabaigoje – 75°.

Marsas gegužės mėnesį praleis tarp Vėžio ir Liūto figūrų – žvaigždžių, sudarančių mums pažįstamas šių žvaigždynų formas, ir gegužės 13 d. pereis į Liūto žvaigždyną. Planeta vis judės rytų kryptimi, kol mėnesio pabaigoje priartės maždaug 3° atstumu nuo Regulo (žinoma, Marsas nesustos ir birželio pradžioje praeis pro Regulą vieno laipsnio atstumu). Dažnas tikriausiai atkreips dėmesį į Marso ir Regulo skirtingas spalvas. Marso oranžinę spalvą duoda jo paviršiaus uolos ir gruntas, kuriuose gausu geležies oksido, tuo tarpu Regulo melsvai balta spalva stebima dėl įkaitusios plazmos (daugiau kaip 10000 K) spinduliavimo. Tuo tarpu ryškumu abu objektai menkai tesiskiria, abu yra 1 ryškio. Faktiškai Marsas bus apie ketvirtadaliu ryškesnis, bet pastebėti tai vizualiai bus sunku.

Pro teleskopą jau Marse stebuklų nepamatysime – geriausiu atveju šiaurinę poliarinę kepurę, o norint kažko daugiau tikriausiai prireiks 30 cm ar didesnio skersmens teleskopo. Nieko stebėtino, jo skersmuo jau sumažėjo iki 7 sekundžių ir toliau mažėja, tad jau galima galutinai atsisveikinti su jo paviršiaus detalėmis iki 2011 metų pabaigos.

Laimei, padėtį gelbsti Saturnas, kuris vis dar matomas didžiąją nakties dalį ir pro teleskopą atrodo fantastiškai. Žieduotoji planeta bus vakarinėje Mergelės žvaigždyno dalyje, per porą laipsnių nuo Mergelės Betos, ir tuoj po saulėlydžio bus matoma maždaug pietų kryptimi. Saturnas ir ryškiausia Mergelės žvaigždė Spika skiriasi spalvomis panašiai, kaip ir Marsas su Regulu, tik Saturne, žinoma, kieto paviršiaus nėra, o regimą spalvą duoda viršutinis jo debesų sluoksnis, sudarytas daugiausia iš amoniako kristalų.

Pažvelgę pro teleskopą, lengvai pamatysime planetos diską, kertamą beveik briauna į mus atsisukusių žiedų. Šį mėnesį žiedų posvyrio kampas pasiekia mažiausią šiais metais – vos 1,7°, bet po to jis vis didės ir rugpjūčio pradžioje padvigubės, o spalio mėnesį – dar padvigubės. Metų pabaigoje šis kampas jau bus gan įspūdingas – sieks per 10°. Taip pat nesunku bus pastebėti, kad Saturno diskas pastebimai “suplotas”, mat jo polinis skersmuo yra apie 10% mažesnis už pusiaujinį. Saturnas yra labiausiai “suplota” planeta Saulės sistemoje.

Šalia planetos visada galima pastebėti 8 ryškio šviesulį, kuris yra didžiausias Saturno palydovas Titanas. Jis galėtų būti savarankiška planeta, mat yra kiek didesnis už Merkurijų ir netgi turi tankesnę už Žemės atmosferą, o jo paviršiuje tyvuliuoja skysto metano ežerai. Žinoma, viso to teleskopu nepamatysime, bet daug įdomiau žinoti, iš ko sudarytas stebimas “taškelis”. Tų taškelių-palydovų apie Saturną galima pamatyti ir daugiau, bet įdomiausias jų gegužės pirmoje pusėje turėtų būti Japetas, kuris pasieks vakarų elongaciją ir pasieks savo ryškio maksimumą. Jis bus 10 ryškio ir nesunkiai matomas per beveik bet kokį teleskopą.

Likusios trys planetos teka paryčiais, tačiau jų stebėjimui sąlygos dar nepalankios. Pirmiausia, iki Saulės tekos likus dviems valandoms, pateka Neptūnas. Tačiau jis labai neskuba kilti, ir po valandos, jau švintant, vis dar būna pakilęs kiek mažiau nei per 10°, tad su žiūronu jį aptikti gali būti kebloka, geriausiai tam tiktų teleskopas. Nors ir neparanku dar jį stebėti, nors ir mažai kas jame matosi (tiesiog mažiukas diskelis, ir tai tik prie didelio didinimo), įdomu tai, kad jis šį mėnesį bus beveik toje pačioje vietoje, kurioje buvo jo atradimu metu, o tai yra maždaug pusiaukelė tarp Ožiaragio Miu ir Vandenio 38 žvaigždžių. Kitaip tariant, nuo Neptūno atradimo prabėgo vieneri jo metai, ir jis apsuko pilną orbitą apie Saulę.

Jupiteris su Uranu teka beveik vienu metu, bet dar vėliau, vos pusantros valandos iki saulėtekio. Jau tada būna pradėję švisti, tad kol šios planetos nors kiek pakyla, jau net Jupiterį rasti gali būti nelengva. Vis tik jis pakankamai ryškus, todėl ryto žaroje jei ne plika akimi, tai bent su žiūronais užpelenguoti galima, o tada jau galima taikytis ir teleskopu. Žinoma, taip žemai prie horizonto pavyks užfiksuoti nebent pusiaujines juostas ir gal palydovus. Na, o turint omeny, kad Uranas visai netoliese – 3° į šiaurės rytus – tai galima pro teleskopą pasidairyti ir jo.

Prie jau kurį laiką matomų ir anksčiau minėtų kometų poros šį mėnesį prisijungs ir trečioji. Iš pradžių apie jau žinomas: 81P/Wild po senovei iš lėto slinks Mergelės žvaigždynu ir bus kelių laipsnių atstumu nuo kamuolinio žvaigždžių spiečiaus NGC 5634. Bet ši kometa jau palengva vis silpsta, ir dabar bus persiritus per 10 ryškį, todėl ją pamatyti nebus lengva, o jei pavyks – tai gali būti ir paskutinis kartas. Kita pažįstama kometa, C/2009 K5 McNaught, bus ryškesnė, apie 8,5 ryškio, ir kur kas lengviau matoma. Ši kometa juda kur kas sparčiau už 81P, praėjusį mėnesį buvo galima nesunkiai pastebėti pasislinkimą per pusvalandį. Dabar jos judėjimas aplėtėjo, nors jis vis dar gana greitas. Įdomu tai, kad ji ir toliau sparčiai kils Šiaurinės link, kol apie gegužės 17 d. priartės iki jos vos per kelis laipsnius. Tai reiškia, kad dėl lėto dangaus sukimosi prie poliaus bus galima net 7 kartus ilginti ekspozicijos trukmę norintiems ją nufotografuoti, bet neturint galimybės (arba turint ribotą) sekti paskui besisukantį dangų. Negana to, kaip tik tada ji bus 2,5° atstumu nuo vieno seniausių žinomų padrikųjų spiečių – NGC 188.

Na, o trečioji kometa, kaip ir pastaroji, irgi atrasta nenuilstančio kometų medžiotojo Roberto McNaught, jos numeris yra C/2009 R1. Tiesa, ji matoma tik paryčiais, ir kol dar nebus visai prašvitę, ji dar gana žemai kabės (prie Pegaso keturkampio), ir mėnesio pirmoje pusėje bus ~9 ryškio, tačiau ji gan greitai ryškės ir birželį gali pasiekti apie 5 ryškį ir būti nesunkiai pagaunama žiūronais.

Garsiausia visų laikų Halio kometa pasirodys dar labai negreit, ir toli gražu ne visi sulauks jos kito vizito, bet kasmet yra šansas pamatyti jos dulkes, degančias atmosferoje, meteorų pavidalu. Kaip tik tokia proga bus gegužės pradžioje, kai bus aktyvus Eta Akvaridų srautas. Maksimumą jis pasieks gegužės 6 ryte; tiesa, trukdys Mėnulio delčia, bet ryškiausius meteorus pamatyti bus galima. Idealiomis sąlygomis galima būtų tikėtis iki 80 meteorų per valandą, bet realiomis – ne daugiau, nei 10-20.

Nors ir mažai tikėtina, bet būna, kad gegužės mėnesį jau pasirodo ir sidabriškieji debesys, kurie yra gana neeiliniai dėl to, jog formuojasi ~80 km aukštyje, matomi dėl to, kad apšviečiami po horizontu esančios Saulės, o taip pat – kad jie stebimi dar tik kiek daugiau nei 100 metų. Jei šį mėnesį jų pamatyti ir nepavyks, tai birželį, ypač antroje jo pusėje, “spektaklis” bus beveik garantuotas.

Parengta pagal Astronomy Magazine, www.calsky.com ir Cartes du Ciel.

Aut. teisės: Albireo
Autoriai: Donatas Tamonis

(1)
(0)
(1)

Komentarai (5)

Susijusios žymos: