Modelis atskleidžia, kaip gimsta ir išnyksta mokslinės paradigmos  (2)

Tokios mokslinės sampratos kaip klimato kaita, nanotechnologijos arba chaoso teorija kartais gali sulaukti tiek mokslininkų bendruomenės, tiek visuomenės dėmesio – tačiau tik tam, kad vėliau būtų pakeistos naujomis idėjomis. Nors tokių mokslinių koncepcijų atsiradimą ir išnykimą lemia daugybė veiksnių, naujas modelis atskleidžia, kaip šios idėjos paplinta, taip suteikdamas naujų minčių apie inovacijų kultūros prigimtį.

Tyrėjai Stefanas Bornholtas (Stefan Bornholdt) iš Bremeno universiteto (Vokietija), Mogensas Jensenas (Mogens Jensen) ir Kimas Snepenas (Kim Sneppen) iš Nilso Boro instituto Kopenhagoje (Danija) savo darbą paskelbė naujausiame žurnalo „Physical Review Letters“ numeryje.

„Mūsų modelis nagrinėja sąveiką tarp naujos idėjos ir sunkumų, su kuriais ji susiduria bandydama pakeisti seną koncepciją“, – pasakoja S. Bornholtas.

Nors jau yra sukurti keli požiūrių susidarymo modeliai, naujasis skiriasi nuo ankstesniųjų keliais svarbiais atžvilgiais – visų pirma tuo, jog čia neribojamas galimų idėjų skaičius, nepaisant to, kad daugumos jų įgyvendinimo tikimybė bus labai menka. Antra, kiekviena idėja gali būti sugalvota tik kartą, todėl agentas (arba individas) negali grįžti prie anksčiau sumąstytos koncepcijos. Taip atspindima nuolatinė naujų sumanymų paieška.

Modelyje, kuris apibrėžiamas dvimatėje kvadratinėje gardelėje, idėjos paplinta dviem galimais būdais. Pirmuoju atveju agentas perima kaimynų palaikomą idėją. Tokio proceso įgyvendinimo tikimybė priklauso nuo to, kiek agentų jau pasisako už šią konkrečią koncepciją. Antruoju atveju agentas kartkartėmis atsitiktinai sugalvoja kokią nors idėją, kuri dar nėra apibrėžta sistemoje. Tokio proceso tikimybė priklauso nuo vadinamosios novatoriškumo spartos. Pirmasis būdas atspindi bendradarbiavimo reiškinius, paplitusius visuomenėse, o antrasis novatoriškumo siekį.

Modelis parodo, kaip sistema, kurioje dominuoja viena mokslinė koncepcija, virsta sistema, kuriai būdingos mažos idėjų grupelės – kai kurios iš jų vystosi tol, kol ima dominuoti viena, ir tuomet procesas vėl pasikartoja. Mokslinių koncepcijų augimo ir kritimo dinamika priklauso nuo sistemos novatoriškumo spartos. Sistemos, kurioms būdinga didelė novatoriškumo sparta, pasižymi dideliu triukšmo laipsniu. Jose gausu mažyčių idėjų grupelių, kurios nuolat sukuriamos ir pakeičiamos naujomis. Tuo tarpu sistemos su maža novatoriškumo sparta pasižymi mažu triukšmingumu, todėl joms būdingos ilgą laiką dominuojančios būsenos, kurios pavienių įvykių metu galiausiai pakeičiamos.

Be to, kad modelis padeda teoriškai suprasti, kaip gimsta ir išnyksta mokslinės koncepcijos, jis suteikia įžvalgų, leidžiančių paaiškinti realaus gyvenimo stebėjimus. Pavyzdžiui, modelis parodo, kaip mažos sistemos sugeba turėti daugiau galimybių būti dinamiškesnėmis už stambias sistemas. Tai paaiškina, kodėl didelės kompanijos kaip inovacijų šaltinį kartais įsigyja mažas, veiklą pradedančias firmas.

„Mūsų modelis atskleidžia, jog visuomeninio pagrindo bendradarbiavimas dėl socialinio spaudimo apsunkina naujų idėjų sintezę, – teigia S. Bornholtas. – Taigi mūsų modelis rodo, jog taktika „laimėtojas gauna viską“ yra dinamiška“.

„Nors mūsų modelis yra itin supaprastintas ir nenagrinėja, kas yra teigiama, o kas neigiama, jis tiria minios galvosenos efektą, pasireiškiantį skleidžiant idėjas, – prideda jis. – Mūsų modelis leidžia manyti, kad dėl minios galvosenos įtakos didesnės sistemos tampa ne tokios novatoriškos nei kelios mažesnės. Trumpai tariant, dėl novatoriškumo geriau klausytis savo, o ne kitų balso“.

Apskritai modelis atskleidžia, kaip naujos koncepcijos pasižymi tendencija staigiai imti dominuoti, po truputį slopti ir galiausiai būti skubiai pakeičiamomis naujų idėjų. Kuomet novatoriškumo sparta yra didelė, perėmimo procesas yra chaotiškas, nes vienu metu dėl dominavimo ima kovoti daugybė idėjų. Nepriklausomai nuo pačios idėjos pobūdžio, modelis rodo, jog koncepcijų poslinkio šablonas laikui bėgant išlieka ganėtinai pastovus.

Gauti rezultatai gali būti pritaikomi mokslo filosofijoje arba mokslo politikoje, nes modelis rodo, jog mokslo įvairovei gali prireikti parodyti ypatingą dėmesį. Tyrėjai taip pat bando modelį pritaikyti epidemijų paplitimo tyrimams.

„Dabar nagrinėjame „naujo“ ir „seno“ idėjas modeliuodami epidemijas, – prideda mokslininkas. – Čia idėjų negrįžtamumo koncepcija yra susieta su sirgusiųjų imunitetu: šeimininkas, užsikrėtęs tam tikru virusu praeityje, įgyja šiam virusui imunitetą ateityje, todėl niekada nebus infekuotas tuo pačiu virusu dukart“.

Aut. teisės: MokslasPlius
MokslasPlius

(0)
(0)
(0)

Komentarai (2)