Evoliucijos guru: netikėkite viskuo, ką galvojate  (15)

Apgaudinėjame ne tik kitus – apgaudinėjame ir save. Apgaudinėjame tiek, jog, ko gero, žmogaus gebėjimas apgaudinėti save yra beribis. Kodėl taip yra? Biologas Robertas Triversas (Robert Trivers) yra linkęs manyti, jog evoliuciniai melo privalumai tiesiog padeda susilaukti daugiau palikuonių. Mokslininkas įsitikinęs, jog vien psichologų dėmesio tyrinėjant šį reiškinį nebepakanka – reikia ištiso naujo mokslo, tiriančio savęs apgaudinėjimo fenomeną. Taigi, kokie tie evoliuciniai melo sau privalumai?

R. Triversas įsitikinęs, jog save apgaudinėjame nuolatos, o taip elgiamės todėl, jog tai apsimoka reprodukcijos prasme. „Vienas iš akstinų taip elgtis yra siekis suklaidinti, apgauti kitus, – mano evoliucijos specialistas. – Sąmoningas melas yra protinių pastangų reikalaujantis aktas. Tiesos dėl tam tikrų priežasčių vengiantis meluojantysis turi sukurti netikrą, tačiau labai įtikimai skambančią istoriją. Ji negali prieštarauti jau turimoms žinioms ar tam, kas dar tik išaiškės. Be to, meluojantysis savo suriestą istoriją turi itin gerai įsiminti, kad vėliau savo veiksmais ar žodžiais neprieštarautų tam, kas sumeluota.“ Mokslininkas pažymi, jog melo aktas verčia ypatingai susikaupti, todėl nežodinė (kūno) kalba gali išduoti, jog meluojama. Pavyzdžiui, norintis kažką nuslėpti žmogus vengs atvirai žvelgti į akis. Sakant netiesą, melo simptomų išryškėja ir verbalinėje (žodinėje) kalboje: atsiranda daugiau ir ilgesnių pauzių ar jas užpildančių beprasmių garsų – juk meluojantysis savo galvoje tuo metu intensyviai dėlioja savo istoriją. Savo pasakojimui meluojantis žmogus nesąmoningai rinksis paprastus žodžius ir vengs apibrėžiamųjų žodžių, įmantresnių sąvokų. Išduoda ir pastangos suvaldyti save. Ištariant esminius netiesos žodžius pastebimai įsitempiama, automatiškai pakyla balso intonacija. Įveikti šiuos simptomus, juos užmaskuoti, būna labai sunku.

„Todėl siekdami viso to išvengti ir įgundame pirmiausiai apgauti pačius save, – tvirtina R. Triversas. – Tokiu būdu pašalinami melavimo simptomai: įtikėjęs savo melu žmogus nuoširdžiai jaučiasi sakantis tiesą, todėl jo elgesyje melavimo požymių nematyti. Tai ir yra pagrindinė savęs apgaudinėjimo priežastis.“ Tačiau yra ir kitų savęs apgaudinėjimo atmainų. „Viena iš jų – bendra tendencija pagražinti save ir savo pasiekimus, – pasakoja biologas. – Jei visų vienos grupės studentų pasiteirautumėte, kurioje grupės pusėje – toje, kur lyderystė išreikšta labiau ar toje, kur lyderystė išreikšta menkiau – save mato kiekvienas grupės narys, pamatytumėte, jog maždaug 80 % studentų save priskiria labiau pirmaujančių grupės narių pusei. Maždaug 70 % studentų save priskirtų ir išvaizdesniųjų pusei. Bet juk tai neįmanoma! Dar didesni savęs apgaudinėjimo virtuozai yra žmonės, dirbantys akademiniuose sluoksniuose. Net 94 % profesorių save priskiria pirmaujančiųjų kolegų pusei.“

Išeitų, jog save apgaudinėjame, siekdami savo akyse pasikelti savo pačių vertę? „Taip, tik to siekiame visų pirma turėdami pasąmoningą tikslą apgauti kitus, – patikslina evoliucinės biologijos ekspertas. – Paprastai tiesiog nebūna jokios vidinės motyvacijos apgaudinėti save neturint tikslo apgauti kitus.“ Tačiau kokių pranašumų teikia aplinkinių klaidinimas? R. Triversas tikina, jog egzistuoja aibė situacijų, kuriose meluodami siekiame asmeninių naudų. Vieni meluoja siekdami ką nors nugvelbti, kiti – užmezgę slaptą romaną. „Kas iš tiesų slypi po sąvoka „asmeninės naudos“? Fundamentaliausia sąvokos prasmė siejasi su reprodukcine sėkme. Tiesa, išvedinėti tiesioginį ryšį tarp melo ir reprodukcinės sėkmės nereikėtų. Pavyzdžiui, jei aš meluoju ir todėl kylu karjeros laiptais – ar tai reikš, jog turėsiu papildomų palikuonių? Nebūtinai.“ Tiesa, už melą sumokame. Sumokame įvairiai. Viena iš galimų „kainų“ – melagis pasmerkia save būti manipuliuojamas aplinkinių. Pavyzdžiui, save apgaudinėjantis asmuo gali būti vienintelis patalpoje, nesuprantantis, kas gi iš tiesų vyksta. Manipuliacijų meistrai savo arsenale turi priemonių, kuriomis geba meluojantįjį išlukštenti iš susikurto saviapgaulės kiauto – tuomet manipuliatoriai laisvai valdo tokį „išlukštentąjį“. „Tačiau pati bendriausia kaina, kurią sumokame už savęs apgaudinėjimą, yra rizika prarasti sąlytį su tikrove“, – pažymi R. Triversas.

Ir vis tik pranašumai nusveria užmokestį? „Kartais taip, o kartais ne, – neslepia evoliucinės biologijos ekspertas. – Tačiau jei savęs apgaudinėjimo fenomenas nebūtų naudingas, jis nebūtų tiek išvystytas ir taip paplitęs.“

Saviapgaulės neurofiziologija kol kas nėra aiški. Tačiau kur kas daugiau žinoma apie saviapgaulės imunologiją. „Štai gyvas pavyzdys, – pasakoja R. Triversas. – Papiltus ŽIV, labai intensyviai pradėtas tyrinėti homoseksualumas ir įvairūs jo aspektai. Taip pat ir imunologinis. Tyrimai atskleidė, jog kuo esi atviresnis, tuo tau imuniteto prasme yra geriau. Tyrimų rezultatai rodo, jog ŽIV nešiotojai AIDS suserga greičiau tuomet, jei slepia savo homoseksualumą.“

Tačiau grįžkime prie evoliucijos. Panašu, jog žmonės nėra vienintelės save apgaudinėjančios gyvos būtybės. „Melas plačiai paplitęs visoje gyvūnijos karalystėje – tiek rūšyse, tiek tarp rūšių, – teigia R. Triversas. – Štai kad ir mimikrija. Rūšys, kurių atstovai yra nepavojingi ir „skanūs“, geba įgyti neskanaus ar net nuodingo „kąsnelio“ išvaizdą. Psichologai artėja prie momento, kai galės įrodyti, jog saviapgaulė plačiai propaguojama beždžionių populiacijoje.“

O kaipgi vaikai? Ar jie jau gimsta mokėdami apgaudinėti save, ar šito išmoksta augdami? „Kol kas atsakyti į šį klausimą yra labai sunku. Tačiau visiška tiesa yra tai, jog apgaudinėjimas tiesiogiai susijęs su intelektualumu. Kuo gudresnis yra žmogus, tuo dažniau jis gali meluoti, – pažymi biologas. – Beždžionių atveju, dažniau meluoja tie individai, kurių labiau išsivysčiusi neokortekso (angl. – „neocortex“) smegenų sritis.“

Parengė Saulius Žukauskas,sauliuszukauskas01@gmail.com

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (15)