Tamsioji mokslo pusė: fabrikacija, falsifikacija ir plagijavimas  (5)

Klastojimu, faktų iškraipymu ar pritempimu prie norimų išvadų kaltinti net ir labai garsūs mokslininkai: vienuolis, genetikos pradininku vadinamas Gregoras Mendelis, legendinis gamtininkas Charlesas Darwinas, mikrobiologas ir chemikas Luisas Pasteuras.

Psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas, pasak tyrinėtojų, tai darė nuolat. Žodžiu, visus juos galima apkaltinti trumpa formule FFP – fabrikacija, falsifikacija ir plagijavimu. Štai kad ir Isaacas Newtonas: prireikė pusės tūkstantmečio, kad būtų sužinota, jog mokslo legenda garso greičio ir ekvinokcijų skaičiavimus pakoreguodavo taip, kad jie derėtų prie mokslininko teorijų. Kitaip sakant, Newtonas dirbo ne pagal principą „iš stebėjimų gimsta teorija“, bet atvirkščiai – mat buvo tikras, kad duomenys privalo sutapti su tuo, ką jis jaučia esant tiesa.

Amerikietis, biomedicinos srities specialistas Williamas Summerlinas tvirtino sugebėjęs triušiams transplantuoti žmogaus rageną, taip pat suklastojo eksperimento su laboratorinėmis pelėmis rezultatus – jų odos plotus patamsinęs pieštuku. Kardiologas Johnas Darsee iš Harvardo taip pat pagarsėjo tuo, kad klastojo duomenis – iš jo atliktų daugiau kaip 100 studijų beveik visos buvo grįstos suklastotais duomenimis. Tačiau svarbiausia yra ne tik paminta mokslinė etika, kai šlovės ir pelno vaikymasis užgožia visa kita. Mokslininkų melagystes kataloguojantys entuziastai pabrėžia, kad dauguma visų šių netikrų, pagražintų, iškraipytų studijų yra atliekamos už mokesčių mokėtojų pinigus, beje, gana nemažus.

Trofimas Lysenko: žirniai žiemos stepėse

Ukrainoje gimęs Trofimas Lysenko buvo sovietų diktatoriaus Josifo Stalino numylėtinis, „geriausias ir neklystantis mokslininkas“, labiausiai savo nosį kišęs į žemės ūkio ir genetikos sritis. Dar būdamas jaunas selekcininkas Lysenko pasinaudojo ore tvyrančiu represyvios valdžios troškimu iš mokslo sulaukti „sovietinės minties stebuklo“, tad 1927 metais jis pareiškė sukūręs stebuklingą laukų tręšimo metodą, kuriam mineralinės trąšos visiškai nereikalingos. Tuometiniame pagrindiniame SSSR spaudos rupore „Pravda“ Lysenko gyrėsi, kad jam pavyko žiemą Azerbaidžano stepėse užauginti žirnius ir gautu derliumi išmaitinti galvijus. Aukščiausi žemdirbystės specialistai labai šiltai sutiko tokius pareiškimus ir paskatino spaudą kuo plačiau ištrimituoti apie sovietų mokslo sukurtą stebuklą. Ir iš tiesų: Lysenko atradimas buvo tikras stebuklas, jei neminėsime fakto, kad jo sukurtasis metodas niekur niekada taip ir nesuveikė.

Tačiau tai tebuvo stulbinamos Lysenko šlovės pradžia. Sovietų imperijos viršūnėlių sugebėjimas užmerkti akis prieš faktus, kad tik būtų „pasiekti“ norimi rezultatai, tam puikiai pasitarnavo. Lysenko, pusiau savamokslis valstiečio sūnus, labai atitiko režimo ideologiją ir savo valstietiška kalba tikino, kad mokslas gali viską.

Beje, pats „mokslininkas“ buvo ūmaus būdo ir netoleravo jo ar jo darbų kritikos. Lysenko aršiai pasisakė prieš genetikos pasiekimų taikymą žemės ūkyje, todėl už bet kokius garsesnius šalies genetikų ar kitų sričių mokslininkų pasisakymus tuo klausimu Lysenko pasirūpindavo, kad jiems būtų skirtas bilietas į gulagą. Pasak Lysenko biografiją aprašinėjusių istorijų, šis Stalino numylėtinis apskritai nekentė visų labiau išsilavinusių ir šviesesnių savo kolegų – taip, kaip nekęsti gali tik apsimetėlis mokslininkas, kuriam suteikta beveik neribota galia.

Stalinui palaiminus, tūkstančiai „baltųjų chalatų“ iš laboratorijų buvo išvežti į Sibirą, šimtai mirė ar buvo nužudyti koncentracijos stovyklose. Kol diktatorius buvo gyvas, Lysenko galėjo jaustis nebaudžiamas ir niekieno nekvestionuojamas. Tačiau į valdžią atėjus Nikitai Chruščiovui, „sovietinės mokslo legendos“ įtaka ėmė silpti, o jo nuostabiąsias teorijas mokslininkai ėmė vis garsiau ir drąsiau kritikuoti bei malti į miltus (beje, labai taikliai tai darė ir disidentas, fizikas Andrejus Sacharovas). Netrukus visos Lysenko teorijos buvo oficialiai atmestos, o iš mokslininko atimtos visos valstybinės privilegijos. Lysenko pavardė istorijoje liko kaip termino „lysenkizmas“ pagrindas: šis žodis vartojamas norint pabrėžti, kad faktai yra iškraipomi taip, kad derėtų prie valstybinės ideologijos.

Andrew Wakefieldas: skiepai ir autizmas

Medicinos žurnalas „Medscape“ jam suteikė blogiausio 2011 metų daktaro vardą, o žurnalas „Time“ įtraukė į didžiausių visų laikų mokslo sukčių dešimtuką.

Ar skiepai sukelia autizmą? Medicinos ekspertai sako, kad ne, tačiau už tokio klausimo kėlimą ir abejonės daugelio autizmu sergančius vaikus auginančių tėvų galvose pasėjimą turime būti dėkingi Wakefieldui. 1998 metais šis gastroenterologas iš Londono Royal Free ligoninės paskelbė studiją, kurioje aiškino apie neva esantį ryšį tarp tymų, kiaulytės bei raudonukės skiepo (MMR) ir autizmo. Jis teigė, iš dešimties autizmu sergančių vaikų, aštuoni esą pirmuosius autizmo simptomus turėjo praėjus kelioms dienoms po skiepo.

Deja, daugiau nė vienam mokslininkui nepavyko nei pakartoti Wakefieldo eksperimento, nei patikrinti, ar tikrai ši vakcina yra susijusi su autizmu. 2010 metais šį gydytojo straipsnį spausdinęs mokslo žurnalas jį paneigė, o redaktoriai pažymėjo, kad „atmetus bet kokį šališkumą visiškai aišku, kad dokumente pateikiami teiginiai yra melagingi“. Tais pačiais metais Didžiosios Britanijos Bendrosios medicinos taryba (General Medical Council) sustabdė Wakefieldo licencijos galiojimą: priežastimis įvardyti ir neetiški gydytojo metodai, kuriais jis pritraukdavo pacientus savo tyrimams, ir tai, kad jis nutylėjo esąs mokamas advokatų konsultantas bylose, kuriose autizmu sergančių vaikų tėvai tvirtino, neva jų vaikams pakenkė skiepai. Paskutinis smūgis Wakefieldo teorijai buvo suduotas prieš metus, kai kitas autoritetingas medicinos žurnalas paviešino faktus, įrodančius, kad šis gydytojas savo garsiajame tyrime klastojo simptomų atsiradimo laiką.

Nors Wakefieldui nepavyko nei sumažinti vaikų, sergančių autizmu, skaičiaus, nei įrodyti skiepų sąsajos su šia paslaptinga liga, tačiau vienas dalykas jam tikrai pavyko: pasėtas neracionalios baimės grūdas tėvų galvose sudygo ir pasaulyje tai vienur, tai kitur vėl plykstelėjo jau, atrodė, pamirštų ligų protrūkiai, pavyzdžiui, poliomielito Indijoje, arba raupų, arba tūkstančiai Europoje fiksuojamų tymų atvejų.

Woo Suk Hwangas: nuvainikuotas herojus

Kovo viduryje pasirodė žiniasklaidai paskleista idėja, kurią mielai pasigavo ir Lietuvos leidiniai, kad Rusija ir Pietų Korėja bandys klonuoti mamutą. Šį eksperimentą mėgins įgyvendinti Jakutijos universiteto mokslininkai kartu su Woo Suk Hwangu, „Pietų Korėjos klonavimo pradininku“ – kaip jį apibūdino viena Lietuvos naujienų agentūra. Tačiau šis Pietų Korėjos mokslininkas pasauliui labiau žinomas kaip vienas garsiausių apgavikų. Dar 2004 metais jis tapo savo gimtosios šalies nacionaliniu didvyriu, kai paskelbė sugebėjęs klonuoti žmogaus ląsteles ir sukurti žmogaus embriono kamienines ląsteles – tai pasauliui žadėjo naujus gydymo būdus sergant tokiomis sudėtingomis ligomis kaip Parkinsono.

Netrukus po šių skambių naujienų pasigirdo skeptikų balsai, kėlę klausimus dėl tyrimą iliustruojančių paveikslų. O 2006 metais Seulo nacionalinis universitetas paskelbė, kad Hwangas suklastojo didžiąją savo tyrimų dalį. Tiesa, mokslininkas atkakliai tvirtino nieko nežinojęs apie klastojimus, nes juos neva atlikę piktavaliai jo laboratorijos darbuotojai, tačiau tąkart mokslininkas vis tiek buvo atleistas iš einamų pareigų universitete, jam uždrausta Pietų Korėjoje atlikti kamieninių ląstelių tyrimus.

Chenas Jinas: nuo išradimo iki vagystės

Panašų nacionalinį herojų kaip Pietų Korėja turėjo ir Kinija. 2003 metais jos kompiuterinių technologijų specialistas, Amerikos prestižinio Teksaso universiteto absolventas, „Motorola“ instituto buvęs darbuotojas Chen Jinas paskelbė sukūręs pirmąjį kinišką skaitmeninių signalų kompiuterinį lustą (digital signal processing computer chip) – sudėtingą skaitmeninių duomenų mikrolustą, skirtą mobiliesiems telefonams, fotoaparatams ir kitiems elektroniniams prietaisams. Nors Vakarai apie poną Cheną žinojo nedaug, tačiau Kinijoje jis buvo laikomas vienu talentingiausių jaunų mokslininkų. Iš Pekino jis gavo didžiulę paramą savo tyrimams, vadovavo nuosavam tyrimų institutui (jo laboratorijoje lankėsi net ministras pirmininkas Wenas Jiabao) ir buvo vieno prestižiškiausių Kinijos universitetų dekanas. Būdamas vos 35 metų amžiaus, pelnė Chang Jiang mokslininko vardą, suteikiamą tik labiausiai nusipelniusiems jauniesiems kinų mokslininkams.

Praėjus trejiems metams Cheno šlovė žlugo: Kinijos vyriausybė paskelbė, kad Jiaotongo universitete atliktas jo tyrimas buvo suklastotas, o lustas buvo ne išrastas, bet paprasčiausiai pavogtas iš užsienio kompanijos.

Komentuodami šį skandalą, Kinijos žurnalistai pabrėžė, kad jauniems ir talentingiems mokslininkams iš tiesų labai sunku atsispirti klastojimo pagundai: „Į mokslininkus, grįžtančius iš Vakarų universitetų, dedama labai daug lūkesčių. Jiems mokami patrauklūs atlyginimai, sukuriama daug paskatų. Už tai valdžia tikisi gauti labai apčiuopiamus mokslinius išradimus.“

Iš karto po oficialių žinių apie klastotę, iš Cheno Jino buvo atimti visi jo garbės vardai ir privilegijos, jis atleistas iš einamų pareigų, Jiaotongo universitetas jį pavadino „niekingu“, o Pekinas pažadėjo, kad šis mokslininkas niekada nebegalės atlikti vyriausybinių užsakymų.

Apgaulių meistras Janas Hendrikas Schonas

Mokslinėmis temomis knygas rašantis autorius Gary Taubesas viename interviu yra pasakęs: „Esu ne kartą juokavęs su savo draugais fizikais, kad, norėdami apvalyti savo mokslą nuo pačių blogiausių mokslininkų, jie turėtų kas trejus ketverius metus paskelbti kokį nors išgalvotą straipsnį apie nerealų, bet labai sensacingą atradimą – amžinojo variklio ar panašiomis fantastinėmis temomis. Straipsnis turėtų pasirodyti autoritetingame žurnale, apie jį pirmajame puslapyje rašytų „New York Times“, o po dviejų mėnesių visi blogieji mokslininkai jau darbuotųsi ties ta išgalvota tema.“

Amerikos „Bell Labs“ laboratorijoje dirbęs fizikas Janas H. Schonas vien 2000 metais leidinyje „Science and Nature“ paskelbė aštuonis darbus, o išgarsėjo tuo, kad organinių dažų molekules sugebėjo paversti elektros tranzistoriais – netrukus dešimtys kitų mokslininkų savo laboratorijose mėgino padaryti ką nors panašaus. Už savo mokslinius darbus Schonas 2001 metais buvo apdovanotas Otto-Klung-Weberbank fizikos prizu ir Braunschweig premija, 2002 metais Medžiagų tyrimo draugija paskelbė jį Išskirtiniu jaunuoju metų tyrinėtoju.

2001 metais jo vardas įvairiose publikacijose sumirgėdavo vidutiniškai kas 8 dienas – neįtikėtinas produktyvumas. Tiesa, ne visi paskubėjo geranoriškai tikėti viskuo, ką sakė jaunasis talentas. Pirmiausia viename tekste buvo pastebėtas iliustracijų neatitikimas. Autorius pasiteisino, kad jas supainiojo netyčia. Paskui kiti du mokslininkai pamėgino pakartoti gerbiamo išradėjo eksperimentus – jiems nepavyko. Tiksliau, pavyko įrodyti, kad išradėjas – ne išradėjas, o paprasčiausias sukčius. 2002 metais jau pati „Bell Labs“ iniciavo vidinį patikrinimą, kurio metu Schonas aiškino, kad laboratorinių užrašų jis nesaugojąs, o darbinius failus iš savo kompiuterio ištrynęs, mat jie užima labai daug vietos. Pasiteisinimai „Bell Labs“ neįtikino, Schonas buvo atleistas, moksliniai žurnalai dėl klastojimo vienas po kito paneigė jo paskelbtus straipsnius, o Konstanz universitetas atšaukė šiam mokslininkui suteiktą daktaro laipsnį.

Charlesas Dawsonas

Vargu ar kas galėtų susirungti dėl didžiausio mokslininko sukčiaus titulo su prieš daugiau kaip šimtmetį gyvenusiu britu Charlesu Dawsonu. Antikvaras, gerbiamas teisininkas ir savamokslis archeologas gimtosiose Britanijos apylinkėse skelbėsi iškasęs ne vieną ypatingą archeologinį radinį – vietos gyventojai ne veltui jį vadino „Sussexo žyniu“. 1912 metais išmušė lemtinga Dawsono valanda: jis paskelbė turįs vieno Anglijos kaimo, Piltdowno, gyventojo netyčia atkastus kaukolės kaulus, kurie, Dawsono tvirtinimu, yra ne kas kita, o ankstyviausio žmogaus protėvio, „trūkstamos evoliucijos grandies“, fosilija. Plačiajai visuomenei šią istoriją apie „Piltdowno žmogų“ Dawsonas pateikė kartu su vienu gerbiamu legendinio Londono gamtos istorijos muziejaus atstovu. Netrukus tame pačiame regione buvo iškasta ir daugiau keistų kaulų fragmentų – visi jie buvo priskirti sensacingajam „Piltdowno žmogui“.

Kad šlovingasis archeologas tėra apsukrus sukčius, išsiaiškinta tik praėjus pusei amžiaus, kai mokslininkams į pagalbą atėjo pažangesnės technologijos, leidžiančios tiksliai nustatyti radinių amžių. Štai tuomet ir paaiškėjo, kad „sensacingoji fosilija“ tebuvo sumani klastotė, pagaminta iš orangutano žandikaulio.

Beje, tuo ši istorija nesibaigė: dar ir dabar pasigirsta spėlionių, kad galbūt „Piltdowno žmogų“ sukūrė ne Dawsonas, o koks slaptas už jo stovėjęs klastotės architektas, turėjęs savų sumetimų autoritetingoms mokslinėms institucijoms „įkišti“ nieko vertą padirbinį ir taip jas diskredituoti. Pavyzdžiui, vienu iš kandidatų įvardijamas seras Arthuras Conanas Doyle'is. Tačiau tereikia prisiminti, kad iš visų Dawsono mokslui pateiktų iškasenų – kurias jis kaupė nuo ankstyvos vaikystės – bent 38 yra pripažintos klastotėmis. Vadinasi, vyrukas turėjo gražaus laiko ištobulinti savo klastojimo meną ir jaustis nesugaunamas. O likus trejiems metams iki „garsiojo“ atradimo, Dawsonas vienam artimam savo draugui laiške skundėsi, kad „laukia savo didžiojo radinio, bet šis niekaip nepasirodo“. Įdomu ir tai, kad po Dawsono mirties 1916-aisiais daugiau niekas niekada nerado jokios „Piltdowno žmogaus“ fosilijos – net menkiausios atplaišėlės.

Malcolmas Pearce'as

Praeito amžiaus pabaigoje dar vieno brito – akušerio Malcolmo Pearce'o, svaigi karjera nutrūko vos per kelias savaites: jis buvo atleistas iš vienos Londono ligoninės vyriausiojo konsultanto pareigų, pripažintas kaltu dėl rimtų profesinių nusižengimų ir išbrauktas iš medikų registro.

Vienas populiariausių šalies akušerių prestižiniame šios srities žurnale paskelbė straipsnį, kad jam pavyko perkelti penkių savaičių negimdinio nėštumo vaisių į gimdą, o po šios procedūros 29 metų moteris pagimdė sveiką kūdikį. Žinoma, toks pranešimas sukėlė didžiulį viso pasaulio susidomėjimą ir sužadino daugybės kūdikio negalinčių susilaukti moterų viltis.

Tačiau netrukus paaiškėjo, kad viskas ne taip jau skaidru ir gražu. Daktaro Pearce'o pacienčių įrašai pasirodė esą sugadinti, kolegos paslaptingai nebuvo nieko girdėję apie jo revoliucinius projektus, o aprašytos laimingosios motinos niekam nepavyko rasti. Labai greitai buvo atskleista apgaulė: pasirodė, kad puikiuosius eksperimentų rezultatus akušeris laužė iš piršto, o viena iš neva tyrimuose dalyvavusių pacienčių apskritai jau buvo mirusi, kai jis teigė ją neva operavęs. Pearce'ą pasmerkusios Didžiosios Britanijos generalinės medicinos tarybos narys seras Robertas Kilpatrickas pareiškė: „Šis melo voratinklis padarė didžiulę žalą visuomenės pasitikėjimui mokslu. Be to, mokslo klastotės yra pavojingos: medicinos žinios visame pasaulyje yra bent iš dalies grindžiamos paskelbtais ankstesnių tyrimų rezultatais.“

Aut. teisės: Vyras.lt
Vyras.lt

(2)
(0)
(0)

Komentarai (5)