Dviejų vaikų tėtis: atvirai apie sunkią šiandieninių vyrų dalią (7)
Specialistai jau keletą metų kalba apie tai, kad Lietuvoje vyksta šeimos virsmas. Keičiasi santykiai tarp sutuoktinių, vaikų auklėjimo būdai, pagaliau šeimos gyvenimo būdas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ko gera, šie pokyčiai palankesni moterims, nuo seno ant savo pečių tempusioms didžiulę pareigų naštą. O štai vyrams iškyla nauji iššūkiai: jie turi būti ne tik šeimos maitintojai, artimųjų finansinio saugumo garantas, bet ir padėjėjai namuose bei geriausi draugai savo vaikams. Tačiau Kauno apskrities vyrų krizių centro psichologas Romas Radzevičius save vadina laimingu tėčiu. Tik ar sutiktų su juo kiti vyrai?
- Kiek turite vaikų ir kiek laiko su kais praleidžiate?
- Turiu 2 vaikus – ketverių metukų mergaitę ir šešerių berniuką. Sūnus lanko ledo ritulį, mergaitė – gimnastiką. Kadangi treniruočių dienos jiems nesutampa, nuo pirmadienio iki penktadienio kas vakarą vežu tai vieną, tai kitą vaiką į sportą. Bėgdamas iš darbo jau skambinu žmonai, kad aprengtų vaiką, sudėtų daiktus, o aš tik privažiuoju ir, net nepersirengęs, įsisodinu į mašiną. Pusantros valandos laukiu, kol baigsis treniruotė, o grįždami atgal kartais dar ką nors nuveikiame – pavyzdžiui, sustojame ledų pavalgyti. Bendraujame iš tiesų daug, prisigalvojame įvairių veiklų. Sūnus jau moka plaukti, abu čiuožinėja, o sūnų netgi į kalnus vežiausi slidinėti. Savaitgalį, nors buvo ne itin šilta, nuvažiavome išsimaudyti. Man ir pačiam patinka aktyvus laisvalaikis, ir vaikams gerai. Jeigu jie liktų namuose, neturėtų, kur dėti energijos: konkuruotų tarpusavyje, imtų muštis, peštis. Kai jie išsikrauna, ir namuose ramiau. Manau, kad skiriu vaikams nemažai laiko. Mes randame daug bendrų interesų – piešiame, žaidžiame žaidimus.
- Ką vaikams reiškia tėtis ir ką – mama? Kaip skiriasi jūsų bendravimas?
- Prie mamos jie labiau prisirišę, bet iš tiesų gan stipriai esame pasidalinę. Tą patį pastebiu ir kitose šeimose – mergaitė labiau linksta prie tėvo, o berniukas – prie mamos. Sūnus paveldėjęs daug mamos savybių. Kai kyla klausimas – kur nors važiuoti ar likti namuose su mama, jis lieka. O dukrytei nuolat norisi kur nors eiti, kažką veikti.
- Ar dažnai kirba mintis, kad jei neturėtumėte vaikų, atsirastų laiko ir sau?
- Iš tiesų nelabai pavyksta ką nors nuveikti sau. Knygos ramiai tikrai nepaskaitysi. Du kartus per metus su žmona savaitgaliui pabėgame kur nors į užsienį, vaikus palikę seneliams. Tuomet ir pasidžiaugiame laiku, kurį galime praleisti ramiai.
- Kaip namie su žmona dalinatės darbus?
- Į parduotuvę einame po lygiai, šiukšles aš išnešu, skalbia žmona, maistą gamina taip pat žmona, tačiau kartu valgome tik savaitgaliais, paprastomis dienomis visi nesusėdame prie stalo, tad specialiai valgyti ir negaminame. Nebent kartu pavalgome kavinėje, nuvežę vaikus į sportą.
- Kokios nuostatos apie tėvystę Jums sugriuvo tapus tėvu?
- Maniau, kad vaikai bus paklusnesni, meilesni, lipšnesni, o pasirodo, kad ir mažylis turi savo norus, kuriuos išreiškia labai garsiai. Jeigu juos visada tenkinsi, norai tik labai sparčiai augs. Todėl reikia mokėti pasakyti „negalima“. Taigi bene sunkiausia kontroliuoti situaciją. Taip pat būna sunku, kai vaikai serga. Ypač anksčiau mūsų dukrytė labai daug sirgdavo, todėl teko praleisti daug bemiegių naktų. Buvo atvejų, kai aš likdavau su sergančiais vaikais, nes žmona negalėjo dažnai pertraukti darbo. Pagaliau nuo tokių dalykų ir emociškai išsenkama, reikia padėti.
- Koks, Jūsų manymu, šiuolaikinėje visuomenėje tėvo įvaizdis?
- Matau daug gražių šeimų, kuriose vyrai rūpinasi ir džiaugiasi savo vaikais, juos puoselėja, ugdo. Tėvo įvaizdis keičiasi. Nematau vyrų, kurie spardytųsi, kai yra paprašomi stumti vežimėlį, ir atsikalbinėtų, kad prižiūrėti vaikus – moteriškas darbas. Šeimų su senosiomis tradicinėmis nuostatomis – vienetai. Aišku, vyrams tenka daugiau dirbti, daugiau važinėti, o moteris daugiau laiko praleidžia namuose, tačiau šiandien vyrai tikrai nevengia atsakomybės šeimoje.
- Žinia, egzistuoja teorija, kad mama myli besąlygiškai, o tėvo meilę vaikui tenka užsitarnauti. Ar tikrai?
- Šeima – tai tavo artimi žmonės, kuriais turi pasirūpinti, juos apkabinti, dalintis su jais viskuo. Nesakyčiau, kad tik mama turi stiprų ryšį su vaiku. Vaikai lygiai tiek pat brangūs ir tėvui. Jis irgi moka mylėti besąlygiškai. Tikrai nėra taip, kad vyrai yra griežti ir nuolat kelia reikalavimus vaikams. Neretai būna atvirkščiai – mamos turi net daugiau reikalavimų. Pavyzdžiui, jos nori preciziškos tvarkos iš to mažo vaikelio. Taigi moterims atsipalaiduoti reikia net labiau nei vyrams. Apskritai mes per daug spaudžiame savo vaikus. Reikėtų išmokti suteikti vaikui daugiau laisvės ir leisti jam pabūti vaikiškam, o mes norime, kad jis būtų pasitempęs, keliame jam reikalavimus kaip suaugusiajam. Nenorėkime, kad mūsų vaikai per daug greitai suaugtų.
Dauguma tėvų jaučiasi tokie atsakingi už šeimos gerovę, kad visą laiką būna prapuolę darbe. Kaip vertinate šį reiškinį?
- Tai jau klaida. Turiu keletą draugų, kurie dirba užsienyje, šeimą palikę Lietuvoje. Tarsi jie stengiasi dėl šeimos, grįžę atveža pinigų, bet netrukus vėl išvažiuoja. Jų nebuvimo šeimoje tie pinigai neatperka. Juos tenka įspėti: nenustebk, jei bus skyrybos, kad taip persistengi. Jau geriau jie uždirbtų kukliau, kad ir 30 proc. mažiau, bet būtų namuose, kartu su savo šeima.
- Kodėl egzistuoja savaime suprantama nuostata, kad po skyrybų vaikas turi likti su mama?
- Tai sunkus klausimas. Mama asocijuojasi su namais, o vaikui namai reikalingi. Aš irgi matau tokį modelį. Man sunku įsivaizduoti, kad vyras, pasiėmęs prižiūrėti vaikus, turėtų pakankamai laiko, kad juos prižiūrėtų tinkamai. Aišku, tai įmanoma, bet mamą su vaikais įsivaizduoti lengviau. Nebent vyras samdytų aukles, bet jos motinos šilumos vaikui neatstos.
- Kokios savybės reikalingos geram tėvui?
- Pirmiausiai tėvas turėtų būti dėmesingas, rūpestingas, mokėti įsiklausyti į vaiką, jį ugdyti, įžvelgti jo poreikius, juos patenkinti. Tam reikia pastangų. Ir man kartais mieliau ramiai pabūti nei ką nors žaisti su vaiku. Pavyzdžiui, grįžti namo visą dieną lakstęs, o vaikas sako: dabar eikime. Jis net neklausia, ar aš noriu, ar galiu. Juk jis gavo naujus riedučius ir nori jais valandą pasivažinėti, nors jau pusė devynių vakaro. Žinoma, reikia ieškoti kompromiso, o jo riba – kol abu lieka patenkinti, t. y. patenkintas ne tik vaikas, bet ir tėvas, kad skyrė laiko vaikui. Jei vienas iš jų labai nepatenkintas, lazda jau perlenkta į vieną ar kitą pusę. Taigi kartais reikia pasakyti – darysime tai kitą dieną.
- Paprastai vaikai tėvystės įgūdžių mokydavosi iš savo tėvų, bet šiandien gyvenimas keičiasi greičiau nei vertybės.
- Iš tiesų, keičiasi ir užimtumas, ir gyvenimo būdas, ir poreikiai. Mūsų tėvai taip neauklėjo mūsų, kaip mes auklėjame savo vaikus. Dabar yra daugiau įvairovės, pasiūlos, ką tėvai gali kartu su savo vaikais veikti. Šią pasiūlą reikia išnaudoti. Anksčiau vaikai daugiau laiko praleisdavo savo namų erdvėje, dabar tėvai daug keliauja kartu su vaikais, aktyviai leidžia laisvalaikį. Be to, pasikeitė požiūris į užsiėmimus. Mūsų tėvai nevažinėjo su mumis dviračiais ar riedučiais, o dabar tai daroma šeimomis. Anksčiau dalis užsiėmimų būdavo vaikiški, kurie suaugusiems nepritinka. Dabar tos ribos nusitrynė.
- Kaip vertinate dabartines diskusijas apie vaikų teises ir mušti vaikus draudžiantį įstatymą?
- Manau, visa tai pabrėžiama per daug. Jei aš negalėsiu vaiko subarti, sudrausminti, kas tai padarys? To nepadarys nei mokykla, nei policija. Drausminti vaikus būtina ir tikrai nemanau, kad taip pažeidžiamos jų teisės. Apie teisų pažeidimus reikėtų kalbėti socialinės rizikos šeimose, kuriose tėvai niekada nemato vaiko būdami blaivi, nes tiesiog niekada neišsiblaivo. Tačiau vidutinėms šeimoms tokio įstatymo tikrai nereikia. Be griežto elgesio kartais iš vaikų kažko išreikalauti nelengva. Tenka vaikui parodyti ribas – ir sudrausminti, ir balsą pakelti, ir kažkokiu veiksmu jį sustabdyti. Net jei niekada jo nebaustum, vis tiek galiausiai kažkada būtum negeras, nes nesugebėtum išpildyti visų jo svajonių.
- Taigi jaučiatės vis dėlto laimingas tėtis?
- Tikrai taip. Ir dar norime vienam žmogučiui suteikti namus. Su žmona jau praėjome įvaikinimo kursus. Tačiau mūsų valstybėje, kaip bebūtų keista, norint įsivaikinti, reikia praeiti labai sunkų. Turi įrodinėti, kad turi užtektinai pinigų, kad turi kur gyventi, o kai nuvažiuoji į vaikus namus, dar klausimas, ar jautiesi ten pageidaujamas. Tokia Lietuvos politika mane labai stebina. Aš už tai, kad vaikų namų neliktų, ir pasiruošęs vieną vaiką iš jų paimti, bet tai įgyvendinti, pasirodo, labai sunku. Visgi rankų dar nenuleidžiame.
- Kiek turite vaikų ir kiek laiko su kais praleidžiate?
- Turiu 2 vaikus – ketverių metukų mergaitę ir šešerių berniuką. Sūnus lanko ledo ritulį, mergaitė – gimnastiką. Kadangi treniruočių dienos jiems nesutampa, nuo pirmadienio iki penktadienio kas vakarą vežu tai vieną, tai kitą vaiką į sportą. Bėgdamas iš darbo jau skambinu žmonai, kad aprengtų vaiką, sudėtų daiktus, o aš tik privažiuoju ir, net nepersirengęs, įsisodinu į mašiną. Pusantros valandos laukiu, kol baigsis treniruotė, o grįždami atgal kartais dar ką nors nuveikiame – pavyzdžiui, sustojame ledų pavalgyti. Bendraujame iš tiesų daug, prisigalvojame įvairių veiklų. Sūnus jau moka plaukti, abu čiuožinėja, o sūnų netgi į kalnus vežiausi slidinėti. Savaitgalį, nors buvo ne itin šilta, nuvažiavome išsimaudyti. Man ir pačiam patinka aktyvus laisvalaikis, ir vaikams gerai. Jeigu jie liktų namuose, neturėtų, kur dėti energijos: konkuruotų tarpusavyje, imtų muštis, peštis. Kai jie išsikrauna, ir namuose ramiau. Manau, kad skiriu vaikams nemažai laiko. Mes randame daug bendrų interesų – piešiame, žaidžiame žaidimus.
- Ką vaikams reiškia tėtis ir ką – mama? Kaip skiriasi jūsų bendravimas?
- Prie mamos jie labiau prisirišę, bet iš tiesų gan stipriai esame pasidalinę. Tą patį pastebiu ir kitose šeimose – mergaitė labiau linksta prie tėvo, o berniukas – prie mamos. Sūnus paveldėjęs daug mamos savybių. Kai kyla klausimas – kur nors važiuoti ar likti namuose su mama, jis lieka. O dukrytei nuolat norisi kur nors eiti, kažką veikti.
- Ar dažnai kirba mintis, kad jei neturėtumėte vaikų, atsirastų laiko ir sau?
- Iš tiesų nelabai pavyksta ką nors nuveikti sau. Knygos ramiai tikrai nepaskaitysi. Du kartus per metus su žmona savaitgaliui pabėgame kur nors į užsienį, vaikus palikę seneliams. Tuomet ir pasidžiaugiame laiku, kurį galime praleisti ramiai.
- Kaip namie su žmona dalinatės darbus?
- Į parduotuvę einame po lygiai, šiukšles aš išnešu, skalbia žmona, maistą gamina taip pat žmona, tačiau kartu valgome tik savaitgaliais, paprastomis dienomis visi nesusėdame prie stalo, tad specialiai valgyti ir negaminame. Nebent kartu pavalgome kavinėje, nuvežę vaikus į sportą.
Tikėjosi, kad vaikai bus paklusnesni
- Kokios nuostatos apie tėvystę Jums sugriuvo tapus tėvu?
- Maniau, kad vaikai bus paklusnesni, meilesni, lipšnesni, o pasirodo, kad ir mažylis turi savo norus, kuriuos išreiškia labai garsiai. Jeigu juos visada tenkinsi, norai tik labai sparčiai augs. Todėl reikia mokėti pasakyti „negalima“. Taigi bene sunkiausia kontroliuoti situaciją. Taip pat būna sunku, kai vaikai serga. Ypač anksčiau mūsų dukrytė labai daug sirgdavo, todėl teko praleisti daug bemiegių naktų. Buvo atvejų, kai aš likdavau su sergančiais vaikais, nes žmona negalėjo dažnai pertraukti darbo. Pagaliau nuo tokių dalykų ir emociškai išsenkama, reikia padėti.
- Koks, Jūsų manymu, šiuolaikinėje visuomenėje tėvo įvaizdis?
- Matau daug gražių šeimų, kuriose vyrai rūpinasi ir džiaugiasi savo vaikais, juos puoselėja, ugdo. Tėvo įvaizdis keičiasi. Nematau vyrų, kurie spardytųsi, kai yra paprašomi stumti vežimėlį, ir atsikalbinėtų, kad prižiūrėti vaikus – moteriškas darbas. Šeimų su senosiomis tradicinėmis nuostatomis – vienetai. Aišku, vyrams tenka daugiau dirbti, daugiau važinėti, o moteris daugiau laiko praleidžia namuose, tačiau šiandien vyrai tikrai nevengia atsakomybės šeimoje.
- Žinia, egzistuoja teorija, kad mama myli besąlygiškai, o tėvo meilę vaikui tenka užsitarnauti. Ar tikrai?
- Šeima – tai tavo artimi žmonės, kuriais turi pasirūpinti, juos apkabinti, dalintis su jais viskuo. Nesakyčiau, kad tik mama turi stiprų ryšį su vaiku. Vaikai lygiai tiek pat brangūs ir tėvui. Jis irgi moka mylėti besąlygiškai. Tikrai nėra taip, kad vyrai yra griežti ir nuolat kelia reikalavimus vaikams. Neretai būna atvirkščiai – mamos turi net daugiau reikalavimų. Pavyzdžiui, jos nori preciziškos tvarkos iš to mažo vaikelio. Taigi moterims atsipalaiduoti reikia net labiau nei vyrams. Apskritai mes per daug spaudžiame savo vaikus. Reikėtų išmokti suteikti vaikui daugiau laisvės ir leisti jam pabūti vaikiškam, o mes norime, kad jis būtų pasitempęs, keliame jam reikalavimus kaip suaugusiajam. Nenorėkime, kad mūsų vaikai per daug greitai suaugtų.
Nebuvimo šeimoje pinigai neatperka
Dauguma tėvų jaučiasi tokie atsakingi už šeimos gerovę, kad visą laiką būna prapuolę darbe. Kaip vertinate šį reiškinį?
- Tai jau klaida. Turiu keletą draugų, kurie dirba užsienyje, šeimą palikę Lietuvoje. Tarsi jie stengiasi dėl šeimos, grįžę atveža pinigų, bet netrukus vėl išvažiuoja. Jų nebuvimo šeimoje tie pinigai neatperka. Juos tenka įspėti: nenustebk, jei bus skyrybos, kad taip persistengi. Jau geriau jie uždirbtų kukliau, kad ir 30 proc. mažiau, bet būtų namuose, kartu su savo šeima.
- Kodėl egzistuoja savaime suprantama nuostata, kad po skyrybų vaikas turi likti su mama?
- Tai sunkus klausimas. Mama asocijuojasi su namais, o vaikui namai reikalingi. Aš irgi matau tokį modelį. Man sunku įsivaizduoti, kad vyras, pasiėmęs prižiūrėti vaikus, turėtų pakankamai laiko, kad juos prižiūrėtų tinkamai. Aišku, tai įmanoma, bet mamą su vaikais įsivaizduoti lengviau. Nebent vyras samdytų aukles, bet jos motinos šilumos vaikui neatstos.
- Kokios savybės reikalingos geram tėvui?
- Pirmiausiai tėvas turėtų būti dėmesingas, rūpestingas, mokėti įsiklausyti į vaiką, jį ugdyti, įžvelgti jo poreikius, juos patenkinti. Tam reikia pastangų. Ir man kartais mieliau ramiai pabūti nei ką nors žaisti su vaiku. Pavyzdžiui, grįžti namo visą dieną lakstęs, o vaikas sako: dabar eikime. Jis net neklausia, ar aš noriu, ar galiu. Juk jis gavo naujus riedučius ir nori jais valandą pasivažinėti, nors jau pusė devynių vakaro. Žinoma, reikia ieškoti kompromiso, o jo riba – kol abu lieka patenkinti, t. y. patenkintas ne tik vaikas, bet ir tėvas, kad skyrė laiko vaikui. Jei vienas iš jų labai nepatenkintas, lazda jau perlenkta į vieną ar kitą pusę. Taigi kartais reikia pasakyti – darysime tai kitą dieną.
- Paprastai vaikai tėvystės įgūdžių mokydavosi iš savo tėvų, bet šiandien gyvenimas keičiasi greičiau nei vertybės.
- Iš tiesų, keičiasi ir užimtumas, ir gyvenimo būdas, ir poreikiai. Mūsų tėvai taip neauklėjo mūsų, kaip mes auklėjame savo vaikus. Dabar yra daugiau įvairovės, pasiūlos, ką tėvai gali kartu su savo vaikais veikti. Šią pasiūlą reikia išnaudoti. Anksčiau vaikai daugiau laiko praleisdavo savo namų erdvėje, dabar tėvai daug keliauja kartu su vaikais, aktyviai leidžia laisvalaikį. Be to, pasikeitė požiūris į užsiėmimus. Mūsų tėvai nevažinėjo su mumis dviračiais ar riedučiais, o dabar tai daroma šeimomis. Anksčiau dalis užsiėmimų būdavo vaikiški, kurie suaugusiems nepritinka. Dabar tos ribos nusitrynė.
Be griežto elgesio kartais iš vaikų kažko išreikalauti nelengva
- Kaip vertinate dabartines diskusijas apie vaikų teises ir mušti vaikus draudžiantį įstatymą?
- Manau, visa tai pabrėžiama per daug. Jei aš negalėsiu vaiko subarti, sudrausminti, kas tai padarys? To nepadarys nei mokykla, nei policija. Drausminti vaikus būtina ir tikrai nemanau, kad taip pažeidžiamos jų teisės. Apie teisų pažeidimus reikėtų kalbėti socialinės rizikos šeimose, kuriose tėvai niekada nemato vaiko būdami blaivi, nes tiesiog niekada neišsiblaivo. Tačiau vidutinėms šeimoms tokio įstatymo tikrai nereikia. Be griežto elgesio kartais iš vaikų kažko išreikalauti nelengva. Tenka vaikui parodyti ribas – ir sudrausminti, ir balsą pakelti, ir kažkokiu veiksmu jį sustabdyti. Net jei niekada jo nebaustum, vis tiek galiausiai kažkada būtum negeras, nes nesugebėtum išpildyti visų jo svajonių.
- Taigi jaučiatės vis dėlto laimingas tėtis?
- Tikrai taip. Ir dar norime vienam žmogučiui suteikti namus. Su žmona jau praėjome įvaikinimo kursus. Tačiau mūsų valstybėje, kaip bebūtų keista, norint įsivaikinti, reikia praeiti labai sunkų. Turi įrodinėti, kad turi užtektinai pinigų, kad turi kur gyventi, o kai nuvažiuoji į vaikus namus, dar klausimas, ar jautiesi ten pageidaujamas. Tokia Lietuvos politika mane labai stebina. Aš už tai, kad vaikų namų neliktų, ir pasiruošęs vieną vaiką iš jų paimti, bet tai įgyvendinti, pasirodo, labai sunku. Visgi rankų dar nenuleidžiame.
(9)
(0)
(0)