Pirmą kartą ištirtas natūralus kamuolinis žaibas  (15)

Ilgai audrinęs žmonių protus, kamuolinio žaibo reiškinys pamažu atskleidžia savo paslaptis

Kinijoje stebėtas didelis kamuolinis žaibas pateikia pirmuosius įrodymus gamtoje, kad neapčiuopiamieji švytintys rutuliai formuojasi dėl išgarinto purvo.

Užuominos apie kamuolinius žaibus pasiekia mus jau šimtus metų, bet šį reiškinį tyrinėti sunku, nes kamuoliai nenuspėjami – o atsiradę gyvuoja tik keletą sekundžių. Be detalių stebėjimų, reiškinį bandyta aiškinti nuo elektriškai įkrautų meteoritų iki audros metu kylančių magnetinių trikdžių sukeltų haliucinacijų.

2012 m., Jianyong Cen ir jo kolega iš Šiaurės vakarų Normal universiteto Lanzhou, Kinijoje, stebėjo perkūniją Qinghai, Kinijoje su video kameromis ir spektrografais. Visiškai atsitiktinai jie įrašė kamuolinį žaibą. Žaibui trenkus į žemę, pakilo maždaug 5 m švytintis rutulys ir per 1,6 sekundes nukeliavęs maždaug 15 m, pranyko.

Spektrografas atskleidė, kad pagrindiniai kamuolio elementai buvo tokie patys, kaip randami dirvoje: silicis, geležis ir kalcis. Šis stebėjimas remia kamuolinių žaibų atsiradimo teoriją 2000-aisiais iškeltą Johno Abrahamsono iš Kenterberio universiteto Naujojoje Zelandijoje.

Aukso dulkės

Abrahamsonas spėjo, kad žaibui trenkus į žemę, staigus intensyvus karštis gali išgarinti silicio oksidą žemėje, o smūginė banga stumteli dujas į orą. Jei dirvoje yra ir anglies, tarkime, nukritusių lapų ar medžių šaknų, ji pavogs deguonį iš silicio oksido ir palikdama gryno silicio garų debesėlį. Bet planetos atmosfera, kurioje gausu deguonies, sparčiai reoksiduoja karštų dujų kamuolį ir dėl šios reakcijos kamuoliai švyti trumpai.

Teorija sulaukė paramos 2006 m., kai Tel Avivo universiteto Izraelyje mokslininkai sugebėjo sukurti kamuolinį žaibą laboratorijoje, leisdami netikrus žaibus į silicio dioksido lapus. Atvejis Kinijoje yra pirmasis, kai toks rutulys moksliniais instrumentais buvo užfiksuotas gamtoje.

Tyrimo autoriai sako, kad jų stebėjimus galėtų paaiškinti ir kiti mechanizmai. Tačiau Abrahamson mano, kad atradimai idealiai atitinka dirvos hipotezę. „Štai stebėjimas, turintis visus mūsų teorijos ženklus. Tai patvirtinimas aukso dulkėmis,“ sako jis.

Žurnalo nuoroda: Physical Review Letters (patvirtintas publikavimui)


Michael Slezak
www.newscientist.com

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(27)
(0)
(1)

Komentarai (15)

Visi šio ciklo įrašai