Ant jūsų veido – erkės (Video) (0)
Kiekvienas iš skaitančiųjų šį straipsnį – 100 procentų, be jokių išimčių – turi veido erkių. Bet neskubėkite skusti, drožti ir lupti sau odos – tai yra visiškai normalu. Tiesiog apsipraskite su idėja, jog turite naminių (veidinių?) "gyvuliukų", kurie galbūt yra gana mieli.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Naujo tyrimo rezultatai rodo, kad nepaisant asmeninės higienos kruopštumo, veido erkių neišvengsite – jos vis vien apsigyvens jūsų veido porose, rašo brevis.com.
„Mūsų mėginiuose, visame 100 proc. mėginių, paimtų iš vyresnių nei 18 m. žmonių – aptikta bent viena Demodex rūšis. Tai skatina manyti, jog Demodex yra universalūs suaugusių žmonių gyvenimo palydovai“, - rašoma tyrimo ataskaitoje, kurią publikavo „PloS One“.
Žmonės – tai dideli, prakaituoti, riebūs žinduoliai. Mūsų kūnuose esama nišų (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme), kuriose gyvena, dauginasi ir vystosi gyvi organizmai. Mūsų odos kiaurymių susisiekianti sistema maistą ir prieglaudą suteikia dviem skirtingoms erkių rūšims: Demodex folliculorum ir Demodex brevis.
D. brevis yra šiek tiek trumpesnės ir apvalesnės, jos didžiąją gyvenimo dalį praleidžia sulindusios giliai į plauko riebalinę liauką. D. folliculorum gyvena aukščiau plauko folikule, o kartais netgi išropoja į veido paviršių ir apsižvalgo, kas vyksta plačiajame pasaulyje. Bei susiranda sotesnę ganyklą. Ir dar tuo pačiu susiranda sau porą bei sukuria palikuonių vadą.
Paprastai vienoje riebalinėje liaukoje yra tik viena D. brevis erkutė. O į plauko folikulą telpa po 3-6 D. folliculorum. Ant jūsų veido yra 5 mln. plaukų folikulų... O tai yra tas atvejis, kai matematiniai veiksmai daug džiaugsmo neteikia.
Apie šių erkių egzistavimą mums žinoma jau daugiau nei pusantro šimtmečio – jos pirmą kartą aprašytos dar 1842 metais. Neskaitant nestiprios koreliacijos su rožine (raudonaisiais spuogais), šios erkutės yra visiškai nekenksmingos. O kaip jos ant mūsų veido patenka – dar tik pradedama suprasti.
Šiaurės Karolinos valstijos universiteto Dunno laboratorijos tyrimų objektas – mūsų kūno ekosistemos. Pavyzdžiui, savo ankstesniu tyrimu jie aiškinosi, kokia yra mūsų bambų bakterijų įvairovė.
Kelerius pastaruosius metus prie šių mokslininkų laboratorijos durų rikiavosi eilės žmonių, norėjusių savanoriškai išsitirti savo veido gyvuliukų. Štai čia rasite mokslininkų surinktą veido erkučių fotogaleriją.
Mėginių rinkimui gali būti taikomi keli būdai: paprasčiausia lipni juosta yra pakankamai veiksminga, tačiau kartais naudojamas ir plaukų rovimo, odos gremžimo būdas. Šio tyrimo vykdytojai panaudojo „švelnaus riebalų paėmimo iš folikulų“ būdą, kuris panašus į spuogo išspaudimą, tik tai, kas išspaudžiama surenkama mineraliniu aliejumi ir mentele.
Mokslininkus stebina tai, kaip skiriasi gyvų ir negyvų žmonių veidų „erkėtumas“: jaugiau nei šimtą pastarųjų metų mokslininkai tyrinėjo ir gyvų, ir negyvų žmonių veido erkes.
Nustatyta, kad gyvų erkių esama maždaug 20 proc. neinvazinių gyvųjų žmonių veido mėginių. Tuo tarpu lavonai yra ne tokie jautrūs veido odos gremžimui ir blakstienų rovimui, todėl gyvų veido erkių aptikta absoliučiai visuose lavonų mėginiuose.
Tuomet mokslininkai devyniolikoje mėginių, paimtų iš vyresnių, nei 18 metų tiriamųjų, o taip pat dešimtyje 18 metų paauglių mėginių ieškojo erkių DNR. Tokio tyrimo rezultatas parodė, kad erkių veide turi kiekvienas vyresnis žmogus, bet metodai, kuriais bandoma rasti gyvų erkių, nėra pakankamai efektyvūs.
Aštuoniolikmečių grupėje erkių DNR aptikta tik 70 proc. mėginių – tai nesiskiria nuo senesnių erkių paieškos tyrimų. Ir tuo pačiu tai reiškia, jog mes gimstame švariais, neerkėtais veidais, bet augant į mūsų veidus besitrinantys kiti žmonės mus apdovanoja mažaisiais gyviais.
Pastarojo tyrimo imtis nėra labai didelė, tačiau sudėjus su ankstesnių tyrimų duomenimis jau gaunamas labai solidus kiekis žinių, rodančių, jog mūsų veido porose tikrai yra erkių, kurios veikiausiai ir šią akimirką poruojasi.
Vienintelė paguoda – kad erkės ant mūsų bent jau nesituština: nė viena iš jų rūšių neturi išangės. Jų ekskrementai saugomi organizmo viduje iki mirties. O po mirties erkučių letenos atpalaiduoja savo gniaužtus ir iškyla į odos paviršių, jų kūnai papildo riebalinį sluoksnį, drėkinantį mūsų odą.
„Mūsų mėginiuose, visame 100 proc. mėginių, paimtų iš vyresnių nei 18 m. žmonių – aptikta bent viena Demodex rūšis. Tai skatina manyti, jog Demodex yra universalūs suaugusių žmonių gyvenimo palydovai“, - rašoma tyrimo ataskaitoje, kurią publikavo „PloS One“.
Žmonės – tai dideli, prakaituoti, riebūs žinduoliai. Mūsų kūnuose esama nišų (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme), kuriose gyvena, dauginasi ir vystosi gyvi organizmai. Mūsų odos kiaurymių susisiekianti sistema maistą ir prieglaudą suteikia dviem skirtingoms erkių rūšims: Demodex folliculorum ir Demodex brevis.
D. brevis yra šiek tiek trumpesnės ir apvalesnės, jos didžiąją gyvenimo dalį praleidžia sulindusios giliai į plauko riebalinę liauką. D. folliculorum gyvena aukščiau plauko folikule, o kartais netgi išropoja į veido paviršių ir apsižvalgo, kas vyksta plačiajame pasaulyje. Bei susiranda sotesnę ganyklą. Ir dar tuo pačiu susiranda sau porą bei sukuria palikuonių vadą.
Paprastai vienoje riebalinėje liaukoje yra tik viena D. brevis erkutė. O į plauko folikulą telpa po 3-6 D. folliculorum. Ant jūsų veido yra 5 mln. plaukų folikulų... O tai yra tas atvejis, kai matematiniai veiksmai daug džiaugsmo neteikia.
Apie šių erkių egzistavimą mums žinoma jau daugiau nei pusantro šimtmečio – jos pirmą kartą aprašytos dar 1842 metais. Neskaitant nestiprios koreliacijos su rožine (raudonaisiais spuogais), šios erkutės yra visiškai nekenksmingos. O kaip jos ant mūsų veido patenka – dar tik pradedama suprasti.
Šiaurės Karolinos valstijos universiteto Dunno laboratorijos tyrimų objektas – mūsų kūno ekosistemos. Pavyzdžiui, savo ankstesniu tyrimu jie aiškinosi, kokia yra mūsų bambų bakterijų įvairovė.
Kelerius pastaruosius metus prie šių mokslininkų laboratorijos durų rikiavosi eilės žmonių, norėjusių savanoriškai išsitirti savo veido gyvuliukų. Štai čia rasite mokslininkų surinktą veido erkučių fotogaleriją.
Mėginių rinkimui gali būti taikomi keli būdai: paprasčiausia lipni juosta yra pakankamai veiksminga, tačiau kartais naudojamas ir plaukų rovimo, odos gremžimo būdas. Šio tyrimo vykdytojai panaudojo „švelnaus riebalų paėmimo iš folikulų“ būdą, kuris panašus į spuogo išspaudimą, tik tai, kas išspaudžiama surenkama mineraliniu aliejumi ir mentele.
Mokslininkus stebina tai, kaip skiriasi gyvų ir negyvų žmonių veidų „erkėtumas“: jaugiau nei šimtą pastarųjų metų mokslininkai tyrinėjo ir gyvų, ir negyvų žmonių veido erkes.
Nustatyta, kad gyvų erkių esama maždaug 20 proc. neinvazinių gyvųjų žmonių veido mėginių. Tuo tarpu lavonai yra ne tokie jautrūs veido odos gremžimui ir blakstienų rovimui, todėl gyvų veido erkių aptikta absoliučiai visuose lavonų mėginiuose.
Tuomet mokslininkai devyniolikoje mėginių, paimtų iš vyresnių, nei 18 metų tiriamųjų, o taip pat dešimtyje 18 metų paauglių mėginių ieškojo erkių DNR. Tokio tyrimo rezultatas parodė, kad erkių veide turi kiekvienas vyresnis žmogus, bet metodai, kuriais bandoma rasti gyvų erkių, nėra pakankamai efektyvūs.
Aštuoniolikmečių grupėje erkių DNR aptikta tik 70 proc. mėginių – tai nesiskiria nuo senesnių erkių paieškos tyrimų. Ir tuo pačiu tai reiškia, jog mes gimstame švariais, neerkėtais veidais, bet augant į mūsų veidus besitrinantys kiti žmonės mus apdovanoja mažaisiais gyviais.
Pastarojo tyrimo imtis nėra labai didelė, tačiau sudėjus su ankstesnių tyrimų duomenimis jau gaunamas labai solidus kiekis žinių, rodančių, jog mūsų veido porose tikrai yra erkių, kurios veikiausiai ir šią akimirką poruojasi.
Vienintelė paguoda – kad erkės ant mūsų bent jau nesituština: nė viena iš jų rūšių neturi išangės. Jų ekskrementai saugomi organizmo viduje iki mirties. O po mirties erkučių letenos atpalaiduoja savo gniaužtus ir iškyla į odos paviršių, jų kūnai papildo riebalinį sluoksnį, drėkinantį mūsų odą.
(50)
(0)
(50)