Kodėl žudosi tie, kurie aplinkiniams atrodo laimingi? Psichologo komentaras  (20)

Viešumoje šypsosi, o širdyje nežmoniškai kenčia ir niekam apie tai nesako. Tokia tyla gali būti mirtina. Savižudybių prevencijos specialistės, Vilniaus universiteto profesorės Danutės Gailienės teigimu, ne vienam lietuviui sunku prisipažinti, kad jam reikia pagalbos. Todėl nieko keisto, kad ir besišypsantys žmonės kelia ranką prieš save.

Panašu, jog ir savaitgalį nusižudžiusiai verslininkei Ingridai Navickaitei nepavyko bičiuliams prabilti apie skausmingus jausmus. Sunku įsivaizduoti, kokią vidinę dramą išgyveno I.Navickaitė, kuri savaitgalį nusižudė savo namuose.

Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė laiminga ir tvirta. Prieš dvi savaites savo paskyroje socialiniame tinkle I.Navickaitė džiaugėsi artėjančia kelione į Afriką. „Nemačiau, kad ją kas nors slėgtų“, – po nelaimės teigė verslininkės draugė, „Lietuvos ryto“ televizijos žurnalistė Daiva Žeimytė. Į kelionę jos turėjo važiuoti dviese.

Ši nelaimė priminė ir kitą nusižudžiusią televizijos žvaigždę – aktorių Vytautą Šapranauską. Tiesa, prieš jo savižudybę buvo žmonių (vienas jų – Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas Aurelijus Veryga), kurie prognozavo, jog jei aktoriaus gyvenimas nesikeis, jis gali baigtis tragiškai.

Jo savižudybė 2013-ųjų pavasarį sukrėtė Lietuvą.

Net nereikia būti žvaigžde – bet kokios savižudybės akivaizdoje nusižudžiusiųjų artimieji patiria šoką. Savižudybė jiems būna it perkūnas iš giedro dangaus.

– Kaip atsitinka, kad iš pirmo žvilgsnio laimingas žmogus nusižudo? – paklausiau D.Gailienės.

– Negalime sakyti, kad visi laimingi žmonės galvoja apie savižudybę ir būtina juos kalbinti, teirautis, ar jiems viskas gerai. Tačiau specialistams yra žinomi atvejai, kai tam tikros depresijos atveju žmogus itin stipriai neigia, kad blogai jaučiasi, ir taip ypač stengiasi sudaryti įspūdį, kad jam viskas gerai.

Lietuviai yra santūrūs žmonės. Prie šio bruožo dar prisideda ankstesnė tautos patirtis, kada buvome verčiami tylėti apie tai, kaip jaučiamės. Tai persiduoda ir jaunesnėms kartoms. Iš tiesų lietuviams sunku prisipažinti, kad jiems reikia pagalbos, žmonės mėgina elgtis „didvyriškai“ ir visą skausmą iškentėti patys. Tai gali būti pražūtinga. Tokia tyla gali būti mirtina.

– Ką daryti tiems, kuriems sunku kalbėti apie savo skausmus? Ką daryti jų artimiesiems ir draugams?

– Nelikti vieniems, kalbėtis su žmonėmis. Artimiesiems – klausytis ir nepalikti žmogaus vieno. Jei matote, kad pasikeitė artimojo elgesys, jis savo elgesiu žaloja save ar užsimena, jog jam sunku ir reikia pagalbos, neatstumkite.

Neseniai atlikome tyrimą su žmonėmis, kurie liko gyvi po mėginimo nusižudyti. Visi jie sakė, kad mėgino klabėti apie sunkią savo situaciją, tačiau kol nesiėmė veiksmų (bandymo žudytis. – Red.), nesulaukė artimųjų reakcijos.

– Kokie yra signalai, kad žmogus ketina žudytis?

– Pirmiausia, pasikeitęs žmogaus elgesys. Labai santūrus žmogus gali nė iš šio nė iš to elgtis labai žvaliai, linksmai. Beje, kartais žmogaus nuotaika pagerėja, kai jis priima sprendimą žudytis – jam savižudybė reiškia palengvėjimą.

Verta susirūpinti, kai artimasis žalojasi ar nesirūpina savo sveikata, stato save į pavojų. Apie sunkią vidinę būklę gali byloti ir sudėtingi įvykiai žmogaus gyvenime.

Taip pat vertėtų įsiklausyti į tai, ką artimieji kalba, kokiomis mintimis dalinasi.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: Sigita Purytė

(28)
(6)
(22)

Komentarai (20)