Sunkiai suvokiama Afrikos realybė: žemyne ima karaliauti apsaugos būriai iš viso pasaulio  (1)

Visame pasaulyje valstybių vadovus lydi apsaugos darbuotojų būriai. Afrikos lyderiai čia išsiskiria apsaugos gausa ir itin griežta jos kontrole. Atgavusios nepriklausomybę daugelis Afrikos valstybių išliko skurdžios, silpnos ir etniškai susiskaldžiusios, neleisdamos tikėtis jokio politinio stabilumo.

Ne vienas ir ne du Afrikos politiniai lyderiai buvo nužudyti, o dauguma jų nuolat gyvena pasikėsinimo ir galimo perversmo baimėje. Štai buvęs Kongo Demokratinės Respublikos lyderis, sukilėlių vadas Laurent'as Kabila 2001 metais žuvo nuo savo paties apsaugininko, nepilnamečio kario paleistos kulkos.

„Stratfor“ agentūros skaičiavimu nuo 1960-ųjų Afrikos žemyne vyko apie 100 perversmų. Matydamos nepriklausomybės judėjimų plitimą daugelis Europos valstybių bandė išsaugoti įtaką buvusioms kolonijoms, kurios aprūpino nafta, deimantais, uranu ir kitoms gėrybėmis.

Naujiesiems susikūrusių valstybių lyderiams jie garantavo saugumą, tačiau iškeitė jį į užtikrinimą, kad gamtos ištekliai toliau plauks į buvusių kolonijų centrus.

Prancūziška tvarka Gabone

Geriausias tokios apsaugos pavyzdys – 1964 metų sukilimas Gabone. Prancūzija buvo pasirašiusi šios šalies apsaugos sutartį, tad prezidento Charles'o de Gaulle'io vyriausybė greitai reagavo į neramumus Gabone. Be to, ši šalis prancūzams buvo vienu didžiausių naftos gavybos šaltinių.

Nuverstas šalies lyderis Leonas Mba buvo sugrąžintas į savo postą, o naujoji sukilėlių vyriausybė išvaikyta prancūzų desantininkų. Prancūzijos žvalgyba pasiliko Gabone, kad užtikrintų L.Mba valdžios stabilumą.

Jo apsaugos vadu tapo buvęs britų specialiųjų pajėgų atstovas Antrajame pasauliniame kare Robertas Maloubieras. R.Maloubieras pasikvietė Prancūzijos policijos ekspertus, apsauginių parengimo trenerius ir sukūrė tikrą apsaugos būrį, kuris užtikrino Paryžiaus interesų saugumą Gabone.

Valstybės, neturėjusios kolonijų Afrikoje, taip pat pasinaudojo nepriklausomybės judėjimais ir plėtė savo interesus.

Sovietų žygis į Afriką

1958 metais Gvinėjai paskelbus nepriklausomybę nuo Prancūzijos šalyje iškart pasirodė Sovietų Sąjungos atstovai. Kubos karinių pajėgų atstovai subūrė Gvinėjos prezidento Ahmedo Sekou Toure apsaugos komandą.

Libijos kontrolę perėmęs Muammaras Gaddafis savo apsaugą formuoti patikėjo Rytų Vokietijos agentams (vėliau ją pakeitė legenda tapusiu „moterų-amazonių“ būriu).

Itin ryškų pėdsaką sovietų veikla paliko Ganoje. 1957 metais nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės paskelbusi valstybė lyderiu išsirinko Kwame Nkrumah.

K.Nkrumah nutarė atsikratyti britų įtakos ir puolė bendradarbiauti su Sovietų Sąjunga. Jis pirko sovietų ginklus ir skyrė šios šalies ekspertus savo apsaugos rengimui.

Tiesa, tuo pat metu K.Nkrumah baimę kėlė tai, kad Ganos karinių pajėgų elitas mokėsi Jungtinėje Karalystėje ir išlaikė glaudžius ryšius su kontrolę šalyje apleidusiais britais. Karinis elitas 1966 metais neištvėrė Ganos lyderio savivalės, nuvertė jį ir išvijo lauk sovietų žvalgus.

Kaimyninių valstybių įtaka

Kartais Afrikos lyderių saugumas padiktuoja ir kaimyninių valstybių įtakos plėtrą. 2006 metais Centrinės Afrikos Respublikos (CAR) lyderis Francois Bozize Afrikos Sąjungos susitikime kreipėsi į Pietų Afrikos Respublikos (PAR) vadovą Thabo Mbeki, prašydamas sumažinti šalies priklausomybę nuo buvusios kolonizatorės Prancūzijos.

Th.Mbeki pamatė puikią progą išplėsti savo šalies įtaką CAR. Valstybės pasirašė gynybos susitarimą, o F.Bozize paprašė netgi asmeninės apsaugos. Pietų Afrikos Respublika kuriam laikui atsiuntė savo karius, kol buvo buriama ir rengiama asmeninė F.Bozizės apsaugos grupuotė.

PAR karių skaičius vis augo, kol 2013 metais kaimyninėje valstybėje buvo dislokuota dar 200 karių grupė. Šie kariai buvo priversti stoti į mūšį su Selekos sukilėliais, kurie valdė šiaurinę šalies dalį.

13 PAR karių žuvo, o F.Bozizės valdžia žlugo. Jis buvo priverstas sprukti iš šalies, o kartu su juo dingo ir PAR kariai. Valdžią CAR perėmusi laikinoji šalies lyderė Catherine Samba-Panza rėmėsi taikos palaikymo misijos karių iš Ruandos paslaugomis.

Ruandos taikdariai įvedė tvarką šalyje ir taip sustiprino dvišalę draugystę. Po kurio laiko C.Samba-Panza netgi paskyrė konsulą Ruandoje.

Vengia priešiškų genčių narių

Kai kurie lyderiai pasimoko iš šių klaidų ir pasistengia apsaugai kviestis neutralius geopolitinius žaidėjus ar netgi privačias grupes.

Buvęs Kongo Demokratinės Respublikos (Tuo metu Zairo) prezidentas Mobutu Sese Seko savo apsaugai pasirinko Izraelio ekspertus, kurie rengė Specialiąją prezidentinę diviziją. Be to, M.Sese Seko pasirinko tik savo genties žmones, kurie galėjo patekti į diviziją, taip užtikrindamas, kad jų lojalumui nepakenks šalį draskantys etniniai konfliktai.

Kongo Demokratinės Respublikos lyderis – ne vienintelis Afrikos vadovas, pasirinkęs Izraelio saugumo specialistus. Kamerūno lyderis Paulis Biya ilgus metus buvo saugomas buvusio Izraelio armijos generolo Mayerio Hereso.

Iš Pietų Kamerūno kilusiam ir krikščioniškas pažiūras atvirai demonstruojančiam P.Biya 1984 metais pavyko išvengti perversmo, kurį rengė jo musulmonų religijos apsauga. Būtent po šio įvykio jis pasirinko M.Hereso pasiūlytas paslaugas.

Remiasi privačiais apsaugos būriais

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Afrikos žemyne vis labiau pradėjo plisti ir privačių apsaugos grupių paslaugos. Britų kompanija TASK 1990-aisiais ėmė rengti Nigerijos lyderio apsaugos būrį.

Kitų šalių lyderiai kvietėsi Prancūzijos, JAV aukščiausio rango karius, kurie neturėjo jokių šalutinių interesų ir nebūtų kėsinęsi į jų valdžią. Gabono prezidentą Ali Bongo Ondimba net tris dešimtmečius saugojo ištikimas bičiulis, apsaugininkas iš Pietų Korėjos Park Seong Cheolas.

Tiesa, kai kada pasitaiko ir tokių atvejų, kai apsaugos būrys tampa toks įtakingas, kad jo vadas pavirsta šešėliniu valstybės vadovu. Konge, Rodezijoje ir Angoloje veikęs prancūzas Bobas Denardas suformavo Komorų salos, esančios netoli Madagaskaro ir Mozambiko, lyderio sargybą.

500 elitinių karių būrys Komoruose greitai įgijo tokią galią, kad skurdžios valstybės gyventojai būtent B.Denardą laikė tikruoju šalies vadovu, galinčiu priversti vyriausybę veikti arba atsisakyti projektų. Pastarąjį dešimtmetį saugumo situacija Afrikoje itin rami. Prabėgo jau 7 metai be pasikėsinimų į politinius lyderius. Paskutine auka buvo Bisau Gvinėjos vadovas Joao Barnado Vieira.

Daugumai lyderių dabar didesnę grėsmę kelia jų amžius (tarkime, Zimbabvės lyderiui Robertui Mugabei jau sukako 92 metai), o ne priešo kulka. Bet Afrikos valstybės vis dar lieka silpnos, pakirstos rusenančių etninių konfliktų, genčių nesutarimų ir sunkiai įveikiamo skurdo. Afrikiečių posakis, kad „ranka, kuri duoda, yra šalia rankos, kuri atima“, vis dar gyvas ir kelia nerimą bet kuriam diktatoriui, bandančiam išsilaikyti valdžios aukštumoje.

Aut. teisės: 15min.lt

(21)
(0)
(21)

Komentarai (1)