Turbūt niekada neatspėtumėte, kokia technologinė inovacija mongolams padėjo užkariauti pusę pasaulio  (16)

Kai 1206 metais vyras, vardu Temudžinas, tapo mongolų chanu ir buvo pradėtas vadinti Čingischanu, mongolai buvo santykinai vieninga tauta, kukliai gyvenusi Azijos šiaurės rytiniame pakraštyje. Kai Čingischanas 1227 metais mirė, jo tautos kariai savo arklius būtų galėję girdyti nuo Ramiojo vandenyno iki Kaspijos jūros (jei tik arkliai gertų sūrų vandenį).

1241 metais mongolų kariaunos jau beldėsi į Vienos vartus ir iki XIII a. pabaigos terorizavo didžiąją rytų Europos dalį.

Mongolai užkariavo didžiausią vientiso ploto imperiją pasaulio istorijoje. Atrodė taip, tarsi vienintelis būdas apsisaugoti nuo jų buvo atsitverti Himalajų aukščio siena. O daugelis istorikų įsitikinę, kad neįveikiamą karinę galią mongolams suteikė neįtikėtinai paprasta technologinė inovacija – balnakilpė, rašo arstechnica.com.

Joks istorikas tiksliai negali pasakyti, kada tiksliai buvo išrastos balnakilpės, tačiau raitiesiems kariams tai buvo nepamainoma ekipuotės dalis. Net pačios ankstyviausios balnakilpės – paprasčiausios odinės kilpos – raitiesiems kariams leido joti kur kas didesniais atstumais ir išsilaikyti ant arklio mūšio metu.

Karinė kazokų protėvių sėkmė taip pat dažnai siejama su dviem odos kilpomis. Tą patį galima pasakyti ir apie hunus bei gotus.

Esama mokslininkų, kurie netgi įsitikinę, kad būtent balnakilpė tapo priežastimi, dėl kurios pėstininkai, kadaise buvę pagrindine kiekvienos kariuomenės karių rūšimi, dominuojančią padėtį užleido raiteliams. O istorikas Romanas Johannas Jarymowyczius raituosius riterius pavadino viduramžių pasaulio „šarvuotais tankais“.

Mongolai balnakilpes gerokai patobulino. Istorikai galvoja, kad ši tauta naudojo ne tik odines, bet ir metalines balnakilpes.

2016 metais Mongolijos Kultūrinio paveldo centro archeologai atkasė moters palaikus, datuojamus mūsų eros X a. ji buvo palaidota ne tik su patvariais odiniais batais, bet ir su balnu bei metalinėmis balnakilpėmis, kurių būklė, archeologų teigimu, yra tokia gera, kad jas ir šiandien būtų galima naudoti pagal paskirtį.

Šios balnakilpės nukaldintos iš vientiso metalo gabalo su atvira kilpa tvirtinimui prie balno viršuje ir plačia, plokščia ir šiek tiek suapvalinta atrama pėdai. Balnakilpės turėjo būti labai patogios ir tvirtos, nes mongolai jas naudojo taip, kaip tais laikais dar niekas nesugebėjo.

Kinijos Songų dinastijos (valdžiusios nuo 960 iki 1270 metų) generolas mongolus, didžiuliais atstumais jojančius stovint balne, nusakė taip: „pagrindinis kūno svoris laikosi blauzdų ar kojų apatinės dalies, o dalis svorio tekdavo pėdoms ir kulkšnims“.

Balnakilpės raitininkams suteikdavo galimybę išlaikyti stabilią kūno padėtį net pačioje audringiausioje situacijoje. Balnakilpės buvo pakabintos ant medinio balno su aukšta priekine ir galine dalimi – šios inovacijos, jų išnaudojimo efektyvumą padidinus daugybe treniruočių valandų, mongolų raitininkams suteikė iki tol niekada nematytą stabilumą.

Raitininkai galėdavo laikytis balne be rankų pagalbos ir valdydavo savo žirgo judėjimo kryptį pasisukdami savo kūnu. Gerai treniruotas raitininkas jojimo metu galėjo laidyti strėles bet kuria kryptimi.

Tais laikais, kai tipinis mūšis atrodė tarsi dviejų kariuomenių kaktomuša, mongolai prie priešininkų priartėdavo ir nuo jų nutoldavo, niekada nemažindami atakos intensyvumo.

Susidūrę su priešininkais, mongolų kavaleristai milžinišku greičiu šuoliais priartėdavo prie pat priešo linijų nepaliaujamai laidydami strėles sudarydami šiurpinančio, vieningo fronto įspūdį. Bet likus vos keliems metrams iki priešo linijos, raitininkai išsisklaidydavo, pasisukdavo ir atsitraukdavo taip pat greitai, kaip ir atjojo.

Atsitraukimo galia

Istorikas Thomasas Craughwellas aiškina, kad gebėjimas sukiotis balne reiškė, kad netgi atsitraukimo nuo priešo metu mongolai galėjo šaudyti į priešą. O puolimo ir atsitraukimo ciklai priešo linijose sukeldavo tikrą chaosą.

Marco Polo, stebėjęs mongolus mūšio metu, jų techniką aprašė taip: „Jie niekada nesileidžia įtraukiami į įprastinį artimą mūšį, bet nepaliaujamai jodinėja pirmyn ir atgal, šaudydami į priešą“.

Ir jeigu tradicinius raitininkus galima būtų pagrįstai vadinti viduramžių tankais, tai mongolų raitininkus būtų tiksliau vaidinti karo lėktuvais. Dėl savo judėjimo meistriškumo jie buvo neįveikiami. Priešininkams reikėdavo kovoti su nuolat besikeičiančiomis, tai susivienijančiomis, tai išsisklaidančiomis pajėgomis.

O jeigu nepadėdavo ir toks karybos būdas, mongolai imdavosi psichologinių triukų. Nuskambėjus signalui raitininkai apsigręždavo ir tarsi chaotiškai bėgdavo nuo priešo. Tuo tarpu priešas, nežinantis tokios taktikos, neretai puldavo pirmyn manydamas, kad mūšis pasisuko jiems naudinga kryptimi.

Tuomet mongolų raitininkai vėl apsigręždavo ir sunaikindavo nedidelį kiekį pernelyg savimi pasitikėjusių priešo karių. Nors dažnai taikydavo ir kitą taktiką – traukdavosi nuo priešo tol, kol mongolų pėstieji kariai, buvę toliau užnugaryje, užliedavo raitininkus persekiojančius priešus strėlėmis, o tuo pačiu į mūšį būdavo pasiunčiami sunkieji raitininkai, ginkluoti ietimis – jie ir padėdavo tašką mūšyje.

Staigus mongolų imperijos išsiplėtimas yra akivaizdus pavyzdys, kaip vos vienas technologinis patobulinimas tapo visiškai naujo karybos stiliaus pamatu – o atrasti priešnuodį naujam karybos stiliui nėra labai paprasta ir greita.

Savaime suprantama, Čingischanas ir jo palikuonys didžiausią pasaulio istorijoje žemės plotą užkariavo ne vien tik dėl balnakilpių – susidėjo tūkstančiai skirtingų palankių aplinkybių. Tačiau balnakilpės vaidmuo buvo be galo svarbus: pagrįstai galima teigti, kad jos patobulinimas suteikė milžinišką karinį pranašumą.

Aut. teisės: 15min.lt

(45)
(5)
(40)

Komentarai (16)