Pirmoji sovietinė buitinė technika: kiek kainavo ir kas galėjo sau leisti įsigyti (Video)  ()

Prieš 85 metus Leningrado gamykloje „Komintern“ šviesą išvydo pirmieji 20 sovietinių televizorių. Eilinis Sovietų Sąjungos pilietis negalėjo leisti sau įsigyti tokį tų laikų technikos stebuklą.

Masiškai televizoriai paplito šalyje po karo, kai buvo pradėta „KVN-49“ modelio serijinė gamyba. Jo kaina skirtingu laiku siekė 900–1200 rublių, o vidutinis darbo užmokestis buvo 600–800 rublių, rašo portalas „rbc.ru“. 

Portalas apžvelgia, kaip vystėsi sovietinės buitinės technikos gamyba, kiek ji tuo metu kainavo ir kas galėjo ją įsigyti. Yra čia ir lietuviškų akcentų. Tad pažvelkime ir mes į ano meto žmonių buitį, kai daugelis galėjo tik pasvajoti ne tik apie užsienietišką, bet ir čia aprašomą buitinę techniką.

Dėl visiems žinomų priežasčių tokiomis svajonėmis buvo priversti gyventi ir mūsų tėvai ir seneliai, kai per „gavarylką“ (iš. rus. „govoritj“ – kalbėti; taip lietuviai vadino radijo taškus, čia aprašomų garsiakalbių vyresniuosius brolius) skambėjo dainos apie „dievčionočką fabryčnają“ (mergaičiukę iš fabriko) ir pranešimai apie eilinius socializmo laimėjimus, o moterys, pasiraičiusios rankoves, turėjo brūžinti nuo sunkaus darbo sugrubusiomis rankomis skalbinius į banguotą cinkuotą metalinę lentą, bet ir tą, deja, ne visos šeimos įstengė nusipirkti...

Garsiakalbis 

Išplėtojus gamybą šio įrenginio kaina sumažėjo nuo 20 iki 7 rublių. Garsiakalbių (vadinamųjų radijo reproduktorių) masinė gamyba pradėta XX a. 3-iajame dešimtmetyje Maskvos, Leningrado, Nyžnyj Novgorodo ir Charkovo gamyklose.

To dešimtmečio pabaigoje daugelio miestiečių butuose  atsirado juodos garsiakalbių „Rekord“ ar jų analogų „lėkštės“. Šių „lėkščių“ gamyba nutraukta 4-ojo dešimtmečio pabaigoje. 3-iojo dešimtmečio gamybos „lėkštė“ buvo 360 mm skersmens, kūgis buvo 80 mm gylio. Ją galėjai kabinti ant sienos ar pastatyti ant stalo –  apvalaus stovo. Daugelis žmonių įrenginį klaidingai vadino „radiju“.

Radijo imtuvas

Nuo 1952 metų radijo imtuvą laisvai buvo galima įsigyti be eilės, o kaina priklausomai nuo pirkimo vietos svyravo nuo 180 iki 212 rublių.

Vidutinis darbo užmokestis SSRS tuomet buvo apie 700 rublių. 1924 metais SSRS priėmė nutarimą „Dėl privačių radijo imtuvų“, kuriuo piliečiams leista naudotis radijo imtuvais.

Pirmieji lempiniai imtuvai pasirodė 4-ajame dešimtmetyje. 5-ajame dešimtmetyje buvo sukurti „Rekord“ ir „Moskvič“, bet jie buvo per daug sudėtingi ir brangūs masiniam vartotojui. 5-ojo dešimtmečio viduryje valdžia iškėlė uždavinį sukurti  „liaudišką“ radijo imtuvą, kuriuo tapo „Moskvič-B“ . 1949 metais pagaminta daugiau nei 70 tūkst. naujų imtuvų, 1950-aisiais – daugiau nei 240 tūkstančių.

Aparatą gamino kelios gamyklos Maskvoje, taip pat Novosibirske, Sverdlovske, Voroneže, Aleksandrove ir Sarapule (Udmurtija), 1949–1957 metų laikotarpiu jų buvo pagaminta daugiau nei 2 mln. vienetų.

Televizorius 

Pirmasis serijinis mėgėjiškas televizorius Sovietų Sąjungoje buvo pagamintas Leningrado įmonėje „Komintern“ 1932 metais.

Pirmąją partiją sudarė 20 vienetų, o jau 1933–1936 metais Leningrado Kozickio vardo gamykloje buvo pagaminta daugiau nei 3 tūkst. televizorių „B-2“. Aparatas su 3x4 cm dydžio ekranu buvo jungiamas prie radijo imtuvo vietoj garsiakalbio. Duomenys apie „B-2“ kainą pirmaisiais gamybos metais labai skiriasi, tačiau aišku tik viena – eilinis vartotojas negalėjo sau leisti tokios prabangos, kaip nusipirkti televizorių.

Reguliariai transliuoti televizijos laidas SSRS pradėta tik 1938 m. Masiškai televizoriai paplito šalyje po 1949 metų, kai buvo pradėta modelio „KVN-49“ serijinė gamyba.

Per daugiau nei dešimt metų buvo išleista apie 2 mln. šių aparatų. Televizorius kainavo maždaug 900–1200 rublių. Vidutinis darbo užmokestis SSRS tuo metu siekė 600–800 rublių. Be „KVN-49“, buvo gaminami ir kitų modelių televizoriai. Gamybos apimtys išaugo nuo 12 tūkst. vienetų 1950 metais iki 1,7 mln. vienetų 1960 metais. Iki 1970 metų televizorių namuose jau turėjo 61 proc. miestuose gyvenančių šeimų.

Šaldytuvas

XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje šaldytuvą turėjo 34 proc. namų ūkių (43 proc. namų ūkių miestuose), o labiausiai paplitusi šaldytuvo markė (prekės ženklas, kaip sakytume apie netotalitarinės valstybės produkciją) buvo „ZIL-Maskva“ (atnaujintas „ZIS-Maskva“) ir „Minsk“.

Vidutinis atlyginimas tuo metu buvo 120–150 rublių, o šaldytuvai kainavo 330–370 rublių.

Pirmieji nurodymai sukurti buitinį šaldytuvą SSRS buvo duoti dar praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje. Buvo parengti šaldymo įrenginių serijiniai modeliai, tačiau masinė gamyba nepradėta.

Po karo, 1949 metais, išėjo dekretas dėl kompresorinių buitinių šaldytuvų masinės gamybos organizavimo,  ir jau po dvejų metų parduotuvėse pasirodė pirmieji 300 šaldytuvų „ZIS-Maskva“. Pirmosios produkcijos gamyba buvo organizuota Maskvos, Saratovo ir Muromo gamyklose. Iki 1956 metų pagaminta apie 600 tūkst. tokių šaldytuvų.

Kitas populiarus masinės gamybos šaldytuvas pradiniu jų gamybos laikotarpiu tapo „Saratov“, kuris pasirodė  praėjuso amžiaus 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Per dešimt metų jų  pagaminta apie 1 milijoną vienetų. Tokio šaldytuvo kaina iki 1961 metų pinigų reformos siekė apie 1,5 tūkst.rublių, po reformos – apie 150 rublių.

Vidutinis darbo užmokestis šalyje iki reformos ir po jos atitinkamai buvo 600–800 rublių ir 80–100 rublių.  Nepaisant to, iki 1962 metų šaldytuvą turėjo mažiau kaip 5 proc. šalies namų ūkių. Vystantis šiai  pramonės šakai daugėjo buitinius šaldytuvus gaminančių įmonių skaičius: 1967 metais jų jau buvo 29, o 20 iš jų gamino kompresorinius šaldytuvus. Per dešimt metų, nuo 1960-ųjų iki 1970-ųjų, buitinių šaldytuvų gamyba padidėjo nuo 0,5 mln. iki daugiau nei 4 mln. vienetų per metus.

Juostinis magnetofonas 

Po 1961 metų pinigų reformos vidutinis darbo užmokestis buvo 90 rublių.

Vienas iš pigiausių magnetofonų modelių tuomet buvo „Romantik“. Jo mažmeninė kaina siekė apie 160 rublių. Analogiški modeliai kainavo 180–200 rublių ir daugiau. Serijinė magnetofonų gamyba Sovietų Sąjungoje prasidėjo dar prieš karą, bet jie buvo gaminami specialioms reikmėms. Praėjusio amžiaus 5-ojo dešimtmečio pabaigoje Kijeve pradėta buitinių magnetofonų „Dnepr“ serijinė gamyba.

Analogiškų aparatų gamyba netrukus pradėta Maskvoje, Sankt Peterburge, Velykije Luki, Vilniuje, Kaune, Gorkyje ir kituose miestuose, o 1957 metais pasirodė atitinkamas valstybinis standartas. Nuo 1960 iki 1969 metų magnetofonų gamybos apimtys Sovietų Sąjungoje išaugo nuo 128 tūkst. iki daugiau nei 1 mln. vienetų per metus. 9-ojo dešimtmečio pradžioje magnetofoną turėjo 30 proc. namų ūkių miestuose.

Skalbimo mašina

Skalbimo mašinos mažmeninė kaina buvo artima vidutiniam mėnesiniam darbo užmokesčiui – apie 600 rublių.

Pirmąsias skalbykles į SSRS imta vežti iš Jungtinių Amerikos Valstijų praėjusio amžiaus 3-iajame dešimtmetyje, o pačioje Sovietų Sąjungoje masinė jų gamyba pradėta tik 6-ajame dešimtmetyje Rygos elektromechanikos gamykloje nuo „EAJA“ modelio.

Vanduo mašinoje nebuvo kaitinamas, jo pripildavo ir išleisdavo rankiniu būdu. Skalbti galėjai iki 2,5 kg sausų skalbinių. 1960-aisiais skalbimo mašinų gamybos apimtys jau siekė beveik 0,9 mln. vienetų, o 1965 metais išaugo iki 3,4 mln. vienetų per metus. Jau 1970 metais skalbimo mašiną SSRS turėjo 64 proc. namų ūkių miestuose.

Dulkių siurblys 

Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje šių įrenginių kaina buvo 40–50 rublių, o vidutinis darbo užmokestis – 80–110 rublių.

1968 metais valdžia nustatė dulkių siurblio „Vychr“ kainą – 40 rublių. Serijinė dulkių siurblių gamyba SSRS pradėta 1952 metais. Pirmieji prekių ženklai –„Pioneer“ ir „Dnepr“.

Gamybos apimtys  iš pradžių buvo nedidelės (130 tūks. vienetų 1955 metais), tačiau 1960-aisiais jau pagaminta 0,5 mln. vienetų, 1970-aisiais – 1,5 mln. vienetų, o išleidžiamų modelių asortimentas buvo išplėstas. 1970-aisiais dulkių siurblį turėjo 16 proc. namų ūkių miestuose, o 1980-aisiais šis skaičius išaugo iki 37 procentų.

Parengė Leonas Grybauskas 

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(19)
(13)
(6)

Komentarai ()