Jaunas gydytojas rezidentas apie tai, kaip vyksta medicinos studijos, kas darosi Kauno klinikose ir kodėl gydytojai tampa cinikais ir net ligoniais  (3)

Tai yra atviras laiškas, skirtas Lietuvos visuomenei, Kauno gyventojams, LR Vyriausybei ir Sveikatos apsaugos ministerijai Šiame laiške noriu pasidalinti įspūdžiais apie LSMU Kauno klinikas. Įspūdžiais, kuriuos sukaupiau per dešimtį metų, praleistų studijuojant mediciną bei atliekant rezidentūros studijas minėtose klinikose.

Problemos nesprendžiamos

Kas paskatino rašyti šį laišką? Ogi faktas, kad Kauno klinikos yra bene prasčiausia institucija, kokią teko matyti – tiek darbovietės, tiek studijų bazės, tiek valstybinės institucijos prasme.

Taip, šis atviras laiškas yra skirtas tam, kad žmonės suprastų, kokie nedori ir neteisingi procesai vyksta Kauno klinikose.

Kodėl atviras laiškas? Todėl, kad Kauno klinikos yra sustabarėjusi, inertiška institucija, ten egzistuojančios problemos žinomos, tęsiasi metai iš metų, tačiau praktiškai nesprendžiamos.

Čia bus rašoma apie tai, kas iš tikro vyksta toje, paprastai žmonėms (pacientams) ir įvairioms institucijoms, nematomoje Kauno klinikų pusėje. Žinoma, viskas bus pasakojama iš jauno gydytojo rezidento perspektyvos.

Paminėsiu daug nepatogių temų: tai, kaip dauguma gyvenimu besidžiaugiančių studentų virsta vaistus nuo depresijos bei nerimo vartojančiais gydytojais cinikais, visai neturinčiais bendravimo įgūdžių; kaip rezidentai (ir tuo labiau studentai) labiau jaučiasi pigia darbo jėga nei būsimais daktarais ir kolegomis; kaip klinikų vidaus tvarka neretai prasilenkia ne tik su logika ar morale, bet ir su LR įstatymais; kaip vis dažniau pastebime atvejų, kuriuos būtų galima apibūdinti kaip neracionaliu valstybės lėšų naudojimu, o gal net ir tiesiai šviesiai – pinigų „plovimu“...

Nemalonios situacijos nuo pat pradžių

O pradėkime trumpai nuo pradžios – t. y. studijų metų. Pirmuosius trejus metus medicinos studentai su Kauno klinikomis kontakto turi palyginus mažai, kadangi mokosi ikiklinikinę teoriją – anatomiją, fiziologiją, farmakologiją ir pan.

Tik nuo ketvirtųjų metų, kuomet pradedami mokyti klinikiniai dalykai, studentai pradeda rotaciją Kauno klinikose. Ir jau tada pradeda būti pastebimi nelabai normalūs procesai.

Visų pirma, studentams dėstyti pradeda praktiškai tik klinikinį darbą dirbantys gydytojai. Viskas būtų gerai, tačiau labai greitai tampa aišku, kad gydytojų darbas skyriuje nėra niekaip atskirtas nuo darbo su studentais.

Todėl neretai susidaro nemalonios situacijos: 11 val. chirurgijos klinikoje turi būti seminaras, studentai paskirtą valandą laukia gydytojo chirurgo. Laukia. Laukia jau pusę valandos. Laukia valandą. Tad neapsikentus eina aiškintis pas klinikos administratorę. Ši skambina gydytojui chirurgui.

Pasirodo, tą pačią valandą paskirta operacija pacientui, chirurgas šiuo metu operuoja. Na lyg ir priežastis rimta, tačiau nei studentai perspėti, nei pavaduojantis seminaro pravedimui nepaskirtas. O dabar reikia iš naujo derintis dėl seminaro laiko.

O kartais neatėjimo į užsiėmimą su studentais priežastis būna „daktaras pamiršo“, arba „daktaras jau išvažiavo namo“, arba „daktaras šiuo metu atostogose, pavaduojančio užsiėmimui su studentais nėra“.

Jei tai būtų pavieniai atvejai, tai būtų atleistina, tačiau tai vyksta gana dažnai. Žinoma, kartais chirurgai dėl laiko trūkumo pakviečia į operaciją, arba terapeutai pakviečia į vizitacijas pas pacientus, bet aiškiai matyti, kad tai dažniau daroma dėl laiko stokos, o ne dėl noro aptarti paciento situaciją edukaciniais tikslais.

Būna, kad gydytojai į užsiėmimus nusiunčia savo gydytojus rezidentus. Rezidentas rezidentui nelygus. Paskutinių metų rezidentas - tikrai neblogas informacijos šaltis ir neretai galima sulaukti nemažai praktinių pastebėjimų.

Tačiau kai atsiunčiamas pirmų metų rezidentas, tai tas pats, kas nieko – ir užsiėmimui nepasiruošęs ir į studentų klausimus toli gražu ne visus atsakys. Galų gale ir gydytojai skirtingų pažiūrų.

Vieni tikrai gali dirbti akademinį darbą – įdomiai ir vaizdžiai pasakoja teoriją, parodo daug praktikinių dalykų, ir mokytis įdomu. Tačiau taip pat yra ir tokių, kurie tik atskaito tekstą iš paskaitos skaidrių ir greitai dingsta iš studento akių.

O jei dar į kokį klausimą neteisingai atsakai, tai išvadina nevykėliu ir dar aprėkia, kaip toks studentas gali būt daktaras.

Palaukite, studentai dar ne daktarai, studentai mokosi jais būti. Labai greit pradedi pastebėti dalies gydytojų požiūrį, kad studentai turi viską mokėti. Aš nekalbu apie tai, ką studentas turi mokėti ciklo ar studijų pabaigoje. Aš kalbu apie dažnas situacijas, kai gydytojai pirmą ciklo dieną klausinėja studentus ir po to dar juos aprėkia (na, nebūtinai pakeltu balsu), kad nemoka to, ką turi realiai išmokti per artimiausią mėnesį ar du.

Palyginimui, čia tas pats, kas ketvirtos klasės rugsėjo antrą dieną ketvirtoko paklaustum, ką teigia Pitagoro teorema ir dar papriekaištautum, kodėl ketvirtokas jos nemoka. Patikėkit, smūgis per savigarbą tikrai jaučiasi (tiek ketvirtokui, tiek medicinos studentui).

Mokymas paremtas asmeninėmis nuostatomis

Kalbant apie skirtingus gydytojus, labai dėmesį atkreipia ir tai, kad klinikinių dalykų mokymas visgi yra paremtas labiau asmeninėmis nuostatomis negu moksliniais faktais.

Pavyzdys: yra liga X, ją galima gydyti keliais metodais. Vienam gydytojui labiau patinka gydymo metodas A, kitam – metodas B. Čia atsiranda kvailas dalykas, kadangi tavo įvertinimas priklauso nuo to, koks gydytojas vertins.

Jeigu žinai, kad tave vertins vienas gydytojas, turėsi pasakoti apie metodą A, jei kitas – apie metodą B. Neduok Dieve, parašysi ar papasakosi atvirkščiai arba parašysi, kad galima taikyt abu metodus – mažesnis įvertinimas garantuotas.

Taip jau yra. Tiksliajame moksle. Medicinoje. Kur prieš egzaminus stengiesi sužinoti, kas tave vertins, nes nuo to priklausys kaip pateikti atsakymą.

Dar studijų metais studentams tenka „kuruoti“ pacientus. T. y. bendrauti su pacientais, nagrinėti jų ligos istorijas, sužinoti guldymo priežastį, stebėti ligos eigą, gilintis į gydymą. Lyg ir viskas būna normalu, jeigu ne viena smulkmenėlė – didžioji dalis gydytojų visai nenori turėti nieko bendro su studentais ir į juos žiūri kaip į dirbti trukdančius įnamius. Ne visi gydytojai tokie – bet dauguma.

Visa tai ne pavienės situacijos, su tuo susiduri nuolat, metai po metų. O kuo arčiau studijų finalas, tuo daugiau miške medžių (vaizdžiai tariant). Artėjant studijų galui labai svarbų vaidmenį įgauna studento mokslinė veikla.

Ko verti moksliniai darbai

Iš karto noriu atkreipti dėmesį į vieną faktą. Kasmetinėje LSMU, o kartu ir Kauno klinikų, mokslinėje konferencijoje pristatoma 600-700 mokslinių darbų.

Manau, kiekvienam racionaliai mąstančiam asmeniui turėtų kilti klausimas – kaip vienas universitetas ir klinikos sugeba parašyti 700 mokslinių darbų kiekvienais metais. O gi labai paprasta – 90 procentų šių darbų yra absoliučiai niekinės vertės. Kodėl taip yra? Čia reikia grįžti prie studijų tvarkos ir paprasto studento.

Norint baigti medicinos studijas, studentas privalo parašyti baigiamąjį mokslinį darbą. Vėliau, stojant į rezidentūrą, skaičiuojamas stojamasis balas, kurį šiek tiek galima pasididinti parašytų mokslinių darbų kiekiu. Pabrėžiu – kiekiu.

Taigi, norint baigti studijas ir turėti geresnį stojamąjį balą, studentas turi parašyti vieną baigiamąjį mokslinį darbą ir dar kokius 3-5 kitus darbus. Ne per daug, kaip vienam studentui?

Pasiaiškinkime toliau. Skirtingai, negu daugelyje aukštųjų mokyklų, LSMU rašyti baigiamąjį mokslinį darbą, o kartu ir papildomus mokslinius darbus, nėra skiriamas joks papildomas laikas. Vadinasi, studentai mokslinius darbus rašo laisvu laiku po paskaitų, seminarų ir praktikinių užsiėmimų.

Tai, žinoma, apsunkina darbą, ypač jei darbo metu reikia dirbti su gyvais tiriamaisiais (pacientais). Dažniausiai darbo vadovu skiriamas klinikinį darbą dirbantis gydytojas. Vienam gydytojui dažniausiai priskiriami keli studentais, t. y. keli (trys, keturi, penki, o gal ir daugiau) moksliniai darbai.

Kaip ir anksčiau minėtose situacijose, kada gydytojai neturi laiko studentams, tai moksliniams darbams turi dar mažiau laiko. Taip susidaro tipinės situacijos, kada per visą mokslinio darbo laikotarpį studentai su darbo vadovais pasikonsultuoja vos keletą kartų, studentai darbus daro patys kaip išmano, darbo pristatymo išvakarėse sulaukia priekaištų iš vadovo, kad darbas atliktas blogai ir viską per naktį reikia ištaisyti.

O būna ir taip, kad per visą laikotarpį vadovas išvis darbo nebūna matęs. O būna, kad vadovas darbo temoje net nesigaudo, studentas šiuo atveju, tiesą pasakius, yra tas protingesnis asmuo. Tai tokie darbai ir pristatomi.

Neneigsiu, tikrai būna šaunių, įspūdingų darbų, tačiau jų – vienetai šalia šimtų menkaverčių, vos kelis puslapius užimančių, parašinėjimų.

Beje, vienu metu imta keisti tvarką – norint kokybiškesnių darbų liepta rašyti rimtus, keliasdešimt puslapių užimančius, baigiamuosius (magistrinius) darbus.

Viena bėda – papildomo laiko tam skirta visgi nebuvo. Tai įsivaizduokim studijas bebaigiantį medicinos studentą – paskaitos, seminarai, ciklų atsiskaitymai trunka beveik iki pat studijų paskutinių dienų.

Papildomai turi ruoštis valstybiniam teoriniam egzaminui iš visų šešių studijų metų. Papildomai turi ruoštis praktikiniam medicinos egzaminui prie pacientų. Ir dar parašyti keliasdešimties puslapių baigiamąjį mokslinį darbą. Manau, savaime aišku, kad pastarasis planas nepasiteisino.

Antrarūšiai

Visgi studijas ištvėrėm, diplomus gavom, medicinos gydytojais tapom. Žinoma, su šiokiu tokiu kartėliu: supratom, kad klinikose studentai tokie antrarūšiai – galim su jais ir nesiskaityt, tuo labiau jų nuomonės klausyt; įvairius oficialiai svarbus dalykus, tokius kaip mokslinis darbas galima daryti bet kaip atmestinai, kad tik sueitų.

Gal bent rezidentūra klinikose bus geresnė, juk kaip ir daktarai būsim. Kolegos. Oi kaip klydau. Studijų laikotarpis tai tik įžanga. Nuo šiol viskas bus vertinama ne tik iš studentiškos perspektyvos. Dabar situaciją vertins gydytojas, klinikų (kartu ir valstybinės įstaigos) darbuotojas, toliau besimokantis profesionalas.

Prieš šokant į rezidentūrą Kauno klinikose, norėčiau atkreipti dėmesį į vieną svarbų aspektą. Dauguma abiturientų, stojančių į medicinos studijas, galvoja apie save tik kaip apie savo profesijos atstovą.

Motyvacija šioms studijos remiasi noru padėti žmonėms, gydyti ir sveikatinti, taip pat įsitikinimu, kad gydytojų Lietuvoje trūksta ir jų reikia, kad gydytojas yra prestižinė specialybė.

Deja, po šešerių metų studijų, stojant į rezidentūrą dar 3-6 metams, pasitinka lietuviška realybė. Greitai supranti, kad gydytojas visai ne prestižinė specialybė.

Įvairiuose naujienų portaluose mirga straipsniai, kaip koks gydytojas ką nugydė, paėmė kyšį, nepriėmė norėtu laiku, kai reikia ilgai laukti eilėse ir pan. Gydytojus pagiriančių straipsnių vos vienas kitas. Dar paskaitai komentarus – išvis tragedija.

Pilna nuomonių apie tai, kad medikai yra kyšininkai, neva dar ir visokie klanai egzistuoja. Pradedi suprasti, kaip per masinę žiniasklaidą formuojasi neigiama visuomenės nuomonė apie medikus. Tada pasidomi medikų atlyginimais. Ir čia situacija nedžiugina.

Atlyginimai

Atsimokai dešimt metų, po to tiesiogiai esi atsakingas už žmonių sveikatą ir gyvybę, o atlyginimas 500-600 eurų „ant popieriaus“. Čia didmiestyje. Rajone, kur yra trūkumas, vidutiniškai apie 800 eurų.

Tie, kurie teigia, kad vidutinis gydytojos atlyginimas yra apie 1300 eurų, pateikia iškraipytą informaciją. Tai yra statistinis vidurkis, kuris neatspindi realios situacijos, kadangi čia įtraukiami ir gydytojai, kurie užima vadovaujančias pareigas (ligoninių direktoriai, skyriaus vedėjai, pavaduotojai ir t. t.).

Jų atlyginimas nuo eilinių gydytojų gali skirtis dešimtis kartų. Tad sakyti, kad gydytojai Lietuvoje uždirba vidutiniškai apie 1300 eurų, yra tas pats, kas teigti, jog sveikatos apsaugos ministras A. Veryga yra alkoholikas.

Juk statistiškai ir tas, ir tas yra tiesa. Nusivili požiūriu, nusivili atlyginimais, bet gydytoju vis tiek būti norisi, tad įstoji į rezidentūrą. O jau tada nusivili sveikatos apsaugos sistema ir, tiesą pasakius, pačiais pacientais.

Nusivylimus pastaraisiais dviem aspektais pateiksiu rašydamas apie patirtį Kauno klinikose. Tai darau todėl, kad dalis problemų, egzistuojančių klinikose kyla dėl visos sveikatos apsaugos sistemos, ir dalis dėl klinikų vidaus tvarkos. Šioje vietoje tenka vėl truputį stabtelėti ir pagalvoti nuo ko pradėti. Na, pabandysiu nuo pradžios.

Apie kompetencijas

Rezidentūros studijas galėčiau grubiai suskirstyti į tris grupes: chirurgai, terapeutai ir šeimos gydytojai. Chirurginio profilio specialybių (ANG, ginekologai, pilvo chirurgai, traumatologai ir t. t.) studijos trunka 3-6 metus, jų metu rezidentai didžiąją dalį praleidžia savo skyriuje ir iki poros metų praleidžia kituose chirurginio profilio skyriuose, turėdami minimalų sąlytį su terapiniais dalykais.

Terapeutai (kardiologai, pulmonologai, nefrologai ir t. t.) – atvirkščiai. Jų studijos (4-5 metai) sudarytos iš maždaug pusės laikotarpio savo skyriuje ir pusės kituose terapiniuose skyriuos, turint minimalų kontaktą su chirurgija.

Šeimos gydytojų rezidentūra trunka trejus metus, iš kurių pusę laikotarpio praleidžia įvairiuose šeimos gydytojo kabinetuose, o kitą pusę praleidžia įvairaus profilio (tiek terapinio, tiek chirurginio) klinikose. Jau čia galima įžvelgti kuriozą – chirurgai atitolę nuo terapijos, terapeutai nuo chirurgijos.

Pavyzdžiui chirurgijos skyriuje gulinčiai pacientei užkyla AKS iki 150/90. Kviečiamas konsultantas terapeutas. Ginekologijos skyriuje gulinti pacientė pradeda sloguoti. Kviečiamas konsultantas terapeutas. Endokrinologijos skyriuje gulinčiam pacientui randama leukocitų (baltųjų kraujo kūnelių) šlapime. Kviečiamas konsultantas urologas (chirurgas).

Visais atvejais kyla klausimas: o kam? Kam kviečiamas konsultantas, jeigu visos situacijos ganėtinai elementarios ir išsprendžiamos vietoje? Taip, galbūt oficialiai chirurgo kompetencija nėra įrašytas slogos gydymas, taip chirurgai pagal kompetenciją hipertenzinės ligos negydo. Tačiau nepaisant to, ar tikrai tikslinga turėti sistemą, kurioje paprastų būklių sprendimas yra apsunkintas?

Požiūris į rezidentą

Tęskime apie rezidentūrą. Įstojus į rezidentūrą greitai pastebime, kad gydytojų požiūris į rezidentą praktiškai nesiskiria nuo požiūrio į studentą. Apie kolegiališkumą ir pagarbą klinikose galima pamiršti.

Pradėkime nuo to, kad įsidarbinus (rezidentai Kauno klinikose įsidarbina kaip darbuotojai, pagal darbo sutartį), klinikos ilgą laiką neaprūpindavo darbui reikalingais įrankiais ir apranga. Ar tik ne Darbo Kodekse nurodama, kad darbui reikalingais įrankiais darbuotoją turi aprūpinti darbdavys?

Bent Kauno klinikose – ne. Reikia chalato? Nusipirk pats. Nori pacientams matuot kraujospūdį? AKS matuoklį įsigyk pats. Nori klausyti plaučių, širdies plakimą? Įsigyk fonendoskopą pats. Jei koks rezidentas „pasišakoja“, tai greit nurodoma, kad pats būsi kaltas jei kažką praleisi, arba nurodo į tą vieną fonendoskopą ar AKS matuoklį, esantį per visą skyrių.

Galima naudotis, jei pasidalinsi su visais kitais rezidentais ir keliasdešimčia pacientų. Viską turėjom įsigyti patys. Teisingumo dėlei, tokius dalykus jau turėdavom, kadangi studijų metais irgi studentam tokių dalykų neduodavo, o praktikoje nuolat jų reikėdavo. Tačiau esmės tai nekeičia.

Beje, pastaruosius pora metų klinikos pradėjo rezidentus aprūpinti chalatais. Darbo įrankiais – vis dar ne. Susitaikius su tuo, kad negauni darbo įrankių, greitai susitaikai ir su tuo, kad negauni ir realios darbo vietos. Skirtingi skyriai su skirtingu pasiruošimu rezidentams.

Dažniausiai atskiros kažkokios erdvės, skirtos rezidentams dirbti skyriuose nėra, arba darbo vieta būna juokinga. Tipinis pavyzdys – gydytojų kabinete trys stalai, keturi kompiuteriai, penki gydytojai ir šeši rezidentai. Darbo vieta dalinkitės kaip norit.

Tai kartais darbo vieta rezidentui būna ir stalo kamputis su tuo metu laisva prigriebta taburete. Dar būna, kad koks kompiuteris ar du stovi sandėliuko dydžio rezidentų poilsio kambaryje. Taip, rezidentai eina į poilsio kambarį, kad galėtų dirbti.

Apie kompiuterius apskritai atskira kalba. Praktiškai didžioji dalis kompiuterių skyriuose yra minimum 5 metų senumo, kai kur gal net senesni nei 10 metų.

Nemažoje dalyje vis dar įrašyta MS Windows Xp operacinė sistema (primenu, kad šios sistemos palaikymą Microsoft nutraukė jau prieš keletą metų). Lyg tyčia, kiek teko matyti, šią operacinę sistemą turintys kompiuteriai dažniau būna skirti rezidentams.

Naktiniai budėjimai

Jei su dienos darbo vietomis yra blogai, tai su naktinių budėjimų vietomis išvis tragedija. Nepaisant to, kad naktinio budėjimo tikslas yra prižiūrėti sunkesnius ligonius ir reaguoti į kažkokius ūmius įvykius, visgi tai yra naktinis darbas, jo metu planiniai dalykai netvarkomi, tad yra logiška, kad esant ramiai nakčiai tiek gydytojai, tiek sesutės yra linkę prigulti, kokią valandėlę kitą numigti. Problema – nelabai yra kur.

Tiksliau, nelabai yra kur rezidentui. Slaugytojos turi savo kušetę, dažnai viena kušetė skirta budinčiam gydytojui. Na, o rezidentui kaip ir nelieka. Tad istorijos apie rezidentus, gulinčius/miegančius palatų lovose, ant ultragarsinio tyrimo kušetės, tiesiog ant grindų ar sesučių posto stalo jau seniai nieko nebestebina.

Naktis nakčiai nelygi kaip ir skyrius nelygus skyriui. Endokrinologijos skyriuje naktys dažniausiai būna ramios, ūmių įvykių pasitaiko retai ir gydytojai turi didesnę galimybę naktį išmiegoti.

Kita vertus, kardiologijos skyriuje pacientų daug, nemaža dalis jų yra nestabilių, bet kada kam nors gali įvykti infarktas, o dar nemažai atkeliauja iš skubios pagalbos skyriaus. Šiame skyriuje praktiškai gali visą naktį nė bluosto nesudėti, lakstyti nuo vieno paciento pas kitą, konsultuoti skubios pagalbos skyrių, guldyti naujus ir t. t.

Abiem atvejais atlygis už naktinį darbą vienodas – 7 eurai. Taip, už naktinį gydytojo darbą Kauno klinikose mokami septyni eurai. Jei po sunkios darbo nakties dar užsuki į valgyklą pavalgyti pusryčių, tai net ir šių pinigų nelieka.

Ilgą laiką net nebuvo skirtumo, ar budi šventinę naktį, ar savaitgalį. Kai kurie skyriai tik prieš kokius metus paskelbė „geras naujienas“, kad rezidentam už šventines ir savaitgalio naktis mokės 1, 5 karto didesnį tarifą (nepaisant to, kad Darbo kodekse seniai nurodomas 1.5-2.0 kartus didesnis užmokesčio tarifas).

Beje, su budėjimais klinikose siejama nemažai moralinių, etinių ir net teisinių problemų. Visų pirma, dažniausiai nepaisant skyriaus dydžio ar pacientų skaičiaus per visą skyrių budi vienas gydytojas ir vienas rezidentas.

Kartais budi ne per vieną skyrių, o per kelis. Tarkim vienas gydytojas per hematologijos ir reumatologijos skyrių. Vienas gydytojas per gastroenterologijos ir pulmonologijos skyrių. Arba vienas gydytojas per visą kardiologijos kliniką – keturis aukštus, keliasdešimt pacientų.

Tai jei pagalbos skubiai reikia dviem pacientam, tai vienam pasisekė, kitam nelabai. Teisingumo dėlei, pastaruosius metus kardiologijos klinikoje jau budi du gydytojai.

Po vieną per du aukštus. Beje, sakydamas po vieną gydytoją, sau neprieštaravau, nors ir sakiau, kad oficialiai budi gydytojas ir rezidentas. Neoficialiai neretai būna tik rezidentas. Gydytojas budi savo lovoje, namuose. Tik telefoną šalia pasidėjęs. Gal ir gerai. O gal ir ne. Dar budi viena slaugytoja.

Slaugytojai - jėga, su kuria reikia skaitytis

Slaugytojų klinikose būna įvairių. Būna tokių, kurios nepyksta ir pažadinus atlieka, kas reikalinga. Būna netgi labai gerų, kurios sutvarko gydytojo nereikalaujančius atvejus naktį net nežadindamos pačių gydytojų.

Tačiau tokių vienetai. Didžioji dalis sesučių visgi lieka labai nepatenkintos, jei reikia jas pažadinti, kad padėtų sutvarkyti kokį įvykį su pacientu.

Deja, būna ir tokių tragiškų, kurios sugeba ne tik pacientus, bet ir jaunus rezidentus prigąsdinti, kad nežadintų jų naktį. Sesutės ir slaugutės klinikose apskritai yra jėga, su kuria reikia skaitytis. Pažadinsi naktį, tai kitą dieną specialiai į tavo palatą tris naujus pacientus paguldys. Kad maža nepasirodytų. Kai kurios sesutės sugeba ir atsisakyti skirti vaistų pacientui.

Tiesą pasakius, nežinau kodėl. Gal mano, kad geriau išmano gydymą. Neneigsiu, ilgametės sesutės tikrai gali gaudytis gydyme, bet nemanau, kad tiek, jog tiesiog kategoriškai prieštarautų gydytojui. Su klinikų sesutėmis pasitaiko ir kraštutinumų.

Ateina gydytojas ryte į palatą ir sužino, kad visą naktį pacientei buvo blogai. Paklausus, kodėl nekvietė pagalbos, atsako, jog sesutė prisakė nespaudinėti pagalbos mygtuko naktį.

Tikriausiai, kad nepažadintų, nes kito logiško paaiškinimo nesugalvoju. Kartais intensyvioje terapijoje sesutės atjungia gyvybinių funkcijų monitoravimo aparato signalo garsą.

Na, kad jei naktį būklė pasunkėtų, aparatas nespiegtų ir sesučių nežadintų.

O būna ir taip, kad paryčiais pacientui ūminė būklė, gydytojai suorganizuoją skubų galvos kompiuterinės tomografijos tyrimą ir paprašo sesučių, kad pacientą nuvežtų į tyrimą. Sesutės neveža. Nes pamaina keičiasi. Ir stovi taip pacientas, laukia. Nieks jo neveža.

Praeina valanda, pacientas vis dar nenuvežtas. Gal jam insultas, o gal kraujavimas į smegenis. Nežinia. Bereikia dėkoti Dievui, kad niekas dar dėl to rimtai nenukentėjo. O gal nukentėjo? Šito pasakyti jau negaliu.

Beje, jei kyla kam nors klausimų, kaip tokios slaugytojos ir slaugutės vis dar dirba, atsakymas paprastas – dėl mažų atlyginimų ir didelių krūvių slaugytojos į Kauno klinikas tikrai nesiveržia dirbti. Todėl atleidus vieną ar kelias, galima sakyti jų niekas nepakeis. Papeikimų gauna? Gauna. Neišlaikę gydytojai jas aprėkia? Aprėkia. Ties čia viskas ir sustoja, toliau niekas nesikeičia.

Išeiti po budėjimo - nuodėmė

Tačiau grįžkime prie budėjimų. Dar viena didelė bėda dėl budėjimų klinikose iškyla po budėjimų. Mat klinikose praktiškai neegzistuoja pavadavimas po budėjimų. Tiek po naktinių, tiek po parinių (kai reikia budėti 24 val.) budėjimų rezidentams priklauso laisva diena. Tai reglamentuoja ir Darbo kodeksas (dėl darbo valandų iš eilės ir per savaitę) ir yra nustatyta grafikuose.

Bėda ta, kad išeiti po budėjimo klinikose yra praktiškai nuodėmė. Rezidentai kiekviename skyriuje yra primokyti, kad jeigu jie išeis, jų pacientų niekas nesužiūrės (kaip sakiau pavadavimo sistemos klinikose nėra), jeigu kas nors jiems tuo metu atsitiks, tai bus išėjusių rezidentų kaltė.

Na, teisiškai nebus, bet už tat morališkai bus. Nes taip prigąsdina vyresni gydytojai, skyriaus vedėjai.

1 | 2

(105)
(2)
(103)

Komentarai (3)