Pensininkas rado spragą, kuria naudodamasis, sugebėjo uždirbti milijonus dolerių per 9 metus

Kartą jis pradėjo supirkinėti smulkias monetas, kurias žmonės bankuose keisdavo į kupiūras: jam toptelėjo, kad tarp paprastų monetų gali pasitaikyti ir vertingų kolekcinių – ir taip, kartu su sūnumi vakarais jas perrinkdamas, uždirbo 6000 JAV dolerių.

Evarto mieste Mičigano valstijoje, G.Selbee priklausė nedidelė parduotuvėlė – ir jis sugalvojo, kaip galima padidinti pelną, pardavinėjant loterijos bilietus: prie bilietų pluoštelio pritvirtindavo blizgančią smulkią monetą ir sakydavo lankytojams, kad ji neša sėkmę, – ir taip miestelyje, kuriame nėra nė 2000 gyventojų, pardavė bilietų už 300 tūkstančių JAV dolerių per metus, gaudamas 20 tūkstančių JAV dolerių pelną.

Tačiau šie pinigai buvo niekis, palyginus su pagrindiniu G.Selbee įmintu galvosūkiu: jis sugalvojo, kaip „nulaužti“ valstijos loteriją ir nenusižengiant įstatymams, laimėti milijonus dolerių. Jo istoriją pasakoja „Huffpost Highline“.

JAV - loterijų šalis

JAV yra dažnų loterijos laimėjimų, kuriuos sunku paaiškinti vien sėkme, statistika. Žurnalo „Columbia Journalism Review“ tyrimas rodo, kad per pastaruosius 7 metus apie 1700 amerikiečių išsigrynindavo laimingus – didesnės nei 600 dolerių vertės – bilietus po 50 kartų ir dažniau.

Dažniausias laimėtojas – Clarance W. Jones iš Masačiusetso valstijos, kuriam per šešis metus teko daugiau nei 10 tūkstančių laimingų bilietų, kurių bendra laimėjimų suma – daugiau nei 18 milijonų dolerių. Gali būti, kai kurie iš šių žmonių yra sukčiai. Tačiau tikėtina, kad bent keletas iš jų – žmonės, pasikaustę matematikoje ir analizėje ir aptikę loterijų spragas, kurių nepastebėjo rengėjai. Tokie, kaip Geraldas Selbee.

Kartą į pensiją išėjęs ir parduotuvėlę pardavęs 64 metų G.Selbee išvydo brošiūrą su naujos loterijos „Winfall“ reklama. Už 1 JAV dolerį galima buvo įsigyti bilietą su 49 langeliais, kuriuose surašyti skaičiai. Savaitės gale loterijos organizatorius – kompanija „Michigan Lottery“, paskelbdavo šešis laimingus skaitmenis – ir visus 6 užbraukusiam dalyviui atitekdavo, aukso puodas: 2 milijonai dolerių ar daugiau. Atspėjus 2, 3, 4 ar 5 iš šešių, buvo galima laimėti kuklesnes sumas.

Svarbu, kad loterijos suma neaugo be galo: jei aukso puodo niekas nelaimėdavo, jis pamažu didėjo, ir kai suma viršydavo 5 milijonus dolerių, būdavo paskirstoma žaidėjams, užbraukusiems nuo 2 iki 5 skaitmenų. Dėl tokių „griūčių“ kas keletą savaičių smulkūs laimėjimai smarkiai išaugdavo.

Geraldas paskaičiavo, kad dalyvio tikimybė laimėti 5 dolerius už teisingus tris skaitmenis – 1 iš 54, o laimėti 100 dolerių už ?4 skaitmenis – 1 iš 1500. Tačiau aukso puodo „griūties“ savaitę laimėjimo sumos buvo visai kitokios: vietoje 5 dolerių buvo galima laimėti 50, o vietoje 100 – jau 1000. Išvada? Norint loterijoje neprarasti pinigų, reikia nusipirkti pakankamai bilietų ir kad niekas nelaimėtų aukso puodo. Su sėkme tai neturėjo nieko bendro.

Senos tradicijos

Loterijos JAV ne šiaip pramoga – tai ir tradicija, ir bendruomeninis susitarimas. Dar kolonijiniais laikais, XVII amžiuje jas rengdavo bažnyčios, universitetai ir netgi vietos valdžia, taip rinkdama pinigus kelių statymui, mokyklų steigimui ar kariuomenės išlaikymui. Dabar loterijas JAV rengia 44 valstijos, Kolumbijos apygarda, Puerto Rikas ir Virginijos salos, o amerikiečiai loterijų bilietams išleidžia 80 mlrd. dolerių per metus (palyginimui: kino pramonė, iš kino teatrų bilietų pardavimo teuždirba 11 mlrd. dolerių). Iš šios sumos 50 milijardų grįžta žaidėjams kaip laimėjimai, o 22 milijardai skiriami socialinėms programoms – švietimui, senjorų priežiūrai, pagalbai veteranams, pensijų fondams. Žurnalisto Davido Cay Johnstono tyrimas rodo, kad 2009 metais 11-oje valstijų į biudžetą iš loterijų surinkta daugiau pinigų, nei iš korporacijų sumokamų pajamų mokesčių. Todėl šis azartinis žaidimas politinių priešininkų praktiškai neturi.

Iš pradžių ir pats G.Selbee nebuvo tikras savo skaičiavimų tikslumu. Ar gi gali būti, kad dešimtys ir šimtai kompanijos darbuotojų nebūtų atsižvelgę į tokią paprastą spragą – kad „nugriuvus“ aukso puodui, dolerį kainuojantis bilietas atneš daugiau nei dolerį, – jei paprastas žmogus, tegul ir su matematiniu išsilavinimu, pastebėtų tai per kelias minutes? Siekdamas patikrinti savo teoriją, vyras palaukė, kol aukso puode prisikaups daugiau nei 5 mln. dolerių, įsigijo 2200 loterijos bilietų po 1 dolerį, palaukė laimingų skaičių paskelbimo, perrinko visus bilietus, ieškodamas turinčių 2, 3, 4 ar 5 atitikmenų kombinacijas ir laimėjo $2150 – tai yra, netgi nepadengė išlaidų. G.Selbee nusprendė, kad nupirko statistiškai nepakankamą skaičių bilietų. Akivaizdu – jei mesime monetą 6 kartus, gali 4 kartus iškristi herbas ir 2 – skaičius, tačiau jeigu monetą mesite 6000 kartų, rezultatas priartės prie labiausiai statistiškai tikėtino: 3000 ir 3000. Kitaip tariant, norint, kad skaičiavimai pasitvirtintų, reikia pirkti daugiau loterijos bilietų.

Tad, praėjus dar kelioms savaitėms, prieš kitą aukso puodo „griuvimą“ savamokslis tyrėjas loterijai išleido jau 3400 dolerių. Po laimingos kombinacijos paskelbimo ir per kelias valandas surūšiavęs bilietus, paskaičiavo savo pelną: 6300 JAV dol.

Įkvėptas sėkmės, pensininkas statymus dar padidino – įsigijęs 8000 bilietų po dolerį, jis uždirbo jau 15 700 dolerių. Sistema veikė! Tik tada G.Selbee nusprendė viską papasakoti žmonai Marjorie. Ji visada buvo nusiteikusi prieš azartinius žaidimus ir riziką, tačiau 15?700 dolerių – svarus argumentas.

Teko dirbti pačiam

Kad įsigytų pakankamai loterijos bilietų, vyrui teko tartis su parduotuvių savininkais. Mat „Winfall“ bilietai buvo spausdinami parduotuvėse esančiuose terminaluose, ir vienu kartu galima buvo įsigyti daugiausiai 100 bilietų. Todėl, norint atspausdinti, tarkime, 10 tūkstančių bilietų, pardavėjas prie terminalo turėjo stovėti 4 valandas ir spaudinėti mygtuką „spausdinti“, kol mašina pateiks kitą bilietų porciją. Nė vienas pardavėjas kiaurą dieną stovėti prie spausdintuvo nesutiko, tačiau leisdavo tuo užsiimti patiems Geraldui su Marjorie – mažame miestelyje porą visi pažinojo.

Atspausdinę dešimtis tūkstančių bilietų, sutuoktiniai parveždavo juos namo ir po laimingų skaičių paskelbimo rankomis surūšiuodavo į krūveles – nuo 0 iki 5 atspėtų skaičių (šeši iš šešių jiems neiškrito nė karto). Užsiėmimas buvo baisingai monotoniškas.

Kaip ir kitos valstijos, Mičiganas palankiai vertino didelius, korporatyvinius bilietų pirkėjus – kuo daugiau nuperkama, tuo daugiau pinigų patenka į valstijos ir kompanijos-organizatorės iždą. Kad strategija veiktų, reikėjo didelių investicijų, tad G.Selbee iš pradžių įtraukė savo šešis vaikus – kurie loterijos bilietus pirkdavo už savo pinigus – o 2003 metų birželį, maždaug po pusmečio nuo viso sumanymo pradžios, sukūrė savo korporaciją tyčia nuobodžiu pavadinimu: „GS Investment Strategies“. Ji egzistavo tik popieriuose, neturėjo jokio turto, nieko negamino, nieko nesamdė – vienintelė jos veikla buvo žaidimas loterijoje. Geraldui, jo šeimai ir pažįstamiems – iš viso 25 žmonėms – priklausė „GS Investment Strategies“ pajai, įsigyti už 500 dolerių. Iki 2005 metų pavasario – mažiau nei per dvejus metus – korporacija „Winfall“ loterijoje sužaidė 12 kartų, kaskart didindama bilietų skaičių – ir laimėjimus. Pirmojo bandymo pelnas buvo 40 tūkstančių dolerių, antrojo – 80 tūkstančių, trečiojo – 160 tūkstančių. Marjorie atidarė kaupiamąją sąskaitą, Geraldas nupirko naują mašiną, turistinę priekabą ir pradėjo pirkti auksines ir sidabrines monetas – siekdamas sukaupti šeimai tvirtos valiutos atsargas.

Jautėsi visiškai teisus

Visą tą laiką Geraldas nė minutėlės nesudvejojo savo veiksmų teisingumu ir buvo visiškai įsitikinęs, kad žaidžia loteriją būtent taip, kaip ji buvo sumanyta – ir jeigu galima smarkiai padidinti laimėjimo sumas, reiškia, organizatoriai taip ir planavo, siekdami suvilioti žaidėjus. G.Selbee bilietai buvo lygiai tokie patys, kaip ir kitų dalyvių – jis tiesiog nusprendė pirkti jų daugiau. Be to, jo išleisti pinigai teko visos bendruomenės gerovei, nes apie 35 centus nuo kiekvieno loterijos bilieto paimdavo valstija.

2005 metų gegužę „Winfall“ loterija netikėtai nutraukė savo egzistavimą – ir vietoje jos atsirado nauja, su kitokiu mechanizmu. Selbee šeima liūdėjo neilgai: po mėnesio sužinojo, kad praktiškai identiška Mičigano loterijos kopija, pavadinta „Cash WinFall“, vyksta Masačiusetso valstijoje. Skyrėsi tik tai, kad bilietai kainavo ne dolerį, bet du, ir atspėti reikėjo 6 iš 46 – o ne iš 49 skaičių. Dar vienas skirtumas buvo ir aukso puodo „griuvime“ – šis krisdavo pasiekęs 2 mln. dolerių – o ne 5.

Komentarai (11)