Daugelis iš mūsų tikrai fantazavo apie nuskridimą į kitų žvaigždžių sistemas ar bent jau Saulės sistemos tyrinėjimą. Galimybė tai padaryti saugiai vis dar yra nepasiekiama, tačiau mes tikrai žengiame vis tolimesnių kelionių nuo savo planetos link.

Ar galėtume pasiekti kitas planetas? Labai tikėtina. Kaip su kitomis žvaigždėmis? Galbūt vieną dieną. O Visatos kraštas? Iš tikrųjų yra būdas, kuriam nereikia jokių mokslinės fantastikos sprendimų (arba bent jau nieko, išskyrus fiziką, kurią žinome).

Iki šiol, amerikiečiai Jamesas Lovellas, Fredas Haise'as ir Johnas Swigertas yra trys žmonės, kurie „Apollo 13“ misijos metu nukeliavo toliausiai nuo Žemės.

Nuskridę už Mėnulio (dėl modulio avarijos, norėdami grįžti į Žemę, jie pasinaudojo Mėnulio gravitacija), jie buvo 400 171 kilometro  atstumu nuo Žemės paviršiaus. Šviesa tokį atstumą nuskrieja vos per 1,335 sekundės.

Pažvelkime į galimybes, kurių mums reikia, kad galėtume skrieti vis tolyn į kosmosą.

Mėnulis, Marsas ir dar toliau

Jei mūsų tikslas yra ištirti Saulės sistemą, mes jau turime daugybę technologijų. Jau naudojamos galingos raketos, o įgulos transporto priemonės yra skirtos žmonėms nugabenti į Mėnulį ir už jo ribų, tačiau yra daugybė problemų.

Kuo toliau nuo Žemės, tuo didesnę kosminės spinduliuotės dozę gauname. Stiprus mūsų planetos magnetinis laukas apsaugo nuo didžiosios spinduliuotės kiekio. O kas nuo jos apsaugos kosmose? Mokslininkai iš tikrųjų išbandė sprendimą. Černobylyje aptikti grybai išgyvena dėl radiacijos, ir vieną dieną tai galėtų būti naudojama kaip gyva ekranavimo sistema erdvėlaiviuose ir žmonių buveinėse.

Kelionės taip pat užtruktų daug mėnesių – jei ne metus – ir kalbama apie keliones į vieną pusę. Apskritai visur kitur Saulės sistemoje yra itin pavojinga aplinka, kuri gali lengvai mus nužudyti. Nors galime tas vietas pasiekti, tai nereiškia, kad galime ten klestėti. Ir atminkite, kad daugumą medicininių intervencijų kosmose gali būti itin sunku atlikti.

Taip pat yra galimybė, kad svetima gyvybė egzistuoja kažkur netoliese, todėl turime aptarti, kaip mūsų buvimas ten gali pakenkti potencialiems organizmams (galbūt ir mums patiems), gyvenantiems už Žemės ribų.

Į žvaigždes

Galbūt išsprendus visus „vietinių“ kosminių kelionių iššūkius, ateities kartų žmonių žvilgsnis nukryps į žvaigždes. Ar žmonija galėtų nukeliauti į kitą žvaigždžių sistemą?

Galbūt žmonija taip, bet vienas žmogus – tikrai ne. Paimkime artimiausią Saulės žvaigždę Kentauro Proksimą. Skriejant šviesos greičiu ją pasiekti reikia šiek tiek daugiau nei ketverių metų. Jei bandytume Kentauro Proksimą pasiekti greičiausiu kada nors sukurtu erdvėlaiviu (NASA „Parker Solar Probe“ skriejančiu aplink Saulę – savo misijos piku 2025 m., jis skries beveik 700 000 km/val.), prireiktų beveik 8400 metų.

Yra pasiūlymų siųsti robotus. Miniatiūriniai erdvėlaiviai ten gali patekti vos per kelis dešimtmečius, o didesni, varomi atominiais varikliais – per kelis šimtus metų. Tai atrodo patraukli idėja, tačiau žmonėms netinka – tai vis dar viršija žmogaus gyvenimo trukmę.

Išeitis gali būti kartų laivas. Pirmoji karta paliktų mūsų planetą, o jų palikuonys pasiektų žvaigždę. Aišku, turėtume susimąstyti, kodėl kas nors pradėtų šią kelionę. Tačiau ne mažiau svarbu aptarti etinę ir psichologinę būseną, kurioje gali atsidurti kartos, šie tarpžvaigždiniai vaikai. Ar jie būtų suinteresuoti toliau eiti link to, ko niekada nepamatytų?

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (20)