Sprogimai Mėnulyje  (0)

NASA pastaruosius pora metų stebėjo Mėnulio paviršiuje kartas nuo karto įvykstančius žybsnius. Šis reiškinys nėra naujas - juos sukelia į mūsų planetos palydovo paviršių atsitrenkiantys meteoroidai. Mokslininkai, rengdamiesi būsimoms Mėnulio misijoms, stebi šio kosminio kūno paviršių. NASA Maršalo erdvės skrydžių centro meteoroidų tyrinėjimo padalinio vadovas Bill'as Cooke sako, jog "paprastai sprogimas prilygsta porai ar keletui šimtų kilogramų trotilo ir juos galima nufotografuoti netgi mėgėjišku teleskopu".

"Mes pradėjome monitoringo programą 2005 metų pabaigoje, kai NASA paskelbė planus vėl siųsti astronautus į Mėnulį", sako MSFC komandos vadovas Rob'as Suggs'as. "Jei žmonės nori vėl pasivaikščioti ten, idėja išmatuoti, kaip dažnai Mėnulis yra trankomas pasirodė visai gera. Ir beveik iš karto mes aptikome žybsnį".

"Šis pirmasis aptikimas - aš jo niekada nepamiršiu", sako Rob'as. Tai įvyko 2005 lapkričio 7, kai beisbolo kamuoliuko dydžio kometos Encke fragmentas atsitrenkė į palydovo vietovę pavadinimu Mare Imbrium. Žybsnis buvo 7-o lygio ryškumo, o tai yra per blanku kad būtų matoma akimi. Tačiau 10 colių skersmens teleskopas reiškinį lengvai užfiksavo.

Dažnai kyla klausimas - kaip kažkas gali sprogti Mėnulyje, jei ten nėra deguonies? Tokiems sprogimams nereikalingas deguonis arba degimas. Meteoroidai į paviršių atsitrenkia turėdami didžiulę kinetinę energiją, keliaudami 10 km/s ar netgi didesniu greičiu. "Esant tokiam greičiui netgi mažytis akmenukas gali išmušti poros metrų pločio duobę. Smūgis įkaitina uolienas ir dirvą iki tokios temperatūros, jog ji švyi lyg ištirpusi lava - dėl to ir atsiranda žybsnis", sako mokslininkas.

Meteoritų liūčių metu, kai Mėnulis skrieja pro tankius kometų fragmentų debesis, tokių žybsnių gali pasitaikyti po vieną kas valandą. Smūgių skaičius gerokai sumažėja palydovui išėjus iš tokios zonos, tačiau jie visiškai neišnyksta. 

"Netgi kai nėra jokio veikiančio meteorų lietaus, mes vis dar galime stebėti žybsnius", sako Cooke. Juos sukelia Saulės sistemos viduje skriejančios kosminės nuolaužos ir šiukšlės. Žemei jų taip pat tenka, ir juos kartais galima pamatyti "krentančių žvaigždžių" pavidale. Tokių atsitiktinių meteoritų skaičius per metus viršija meteorų lietaus sukeltų smūgių skaičių apytiksliai santykiu 2:1. "Tai svarbus atradimas", sako Suggs'as. "Tai reiškia, jog metuose nėra tokio laiko, kai Mėnulio paviršius yra visiškai saugus".

Laimei, astronautams nekyla didelė grėsmė. "Tiesioginio pataikymo tikimybė yra nykstamai maža. Tačiau, jei pradėsime statyti Mėnulio bazes, dengiančias didelius paviršiaus plotus, mums teks rūpestingai įvertinti šią statistiką ir atsižvelgti į tai, jog pataikymo į pastatus tikimybė yra daug didesnė".

Didesnį susirūpinimą kelia vadinamojo antrinio pataikymo tikimybė. Meteoroidui atsitrenkus į paviršių, į visas puses paskleidžiamos nuolaužos. Vienas meteoroidas į šonus sviedžia tūkstančius "antrinių" dalelių, kurios skrieja kulkoms prilygstančiu greičiu. Nors tiesioginio pataikymo galimybė maža, "Antrinės mažesnės nei milimetro skersmens dalelės gali perskrosti skafandra", sako Cooke. Dabartiniu metu niekas nežino kiek toli ir kiek plačiai pasklinda šios antrinės skeveldros. Šiai problemai spręsti Cooke, Suggs'as ir jų kolegos "šaudo" meteoroidus į imitacinę Mėnulio dirvą ir tiria smūgio padarinius.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (0)