Ar skiriasi lietuviškos daržovės nuo atvežtinių?  (14)

„Plastmasiniai“ pomidorai iš Olandijos, neaiškaus senumo šviežios morkos iš Italijos ar bulvės iš Egipto – tai jau seniai nebe egzotika. Stovėdami prie prekystalių neretai sukame galvas, ieškodami argumentų, kokią daržovę rinktis: žiemą atlaikiusią lietuvišką bulvę ar šviežią, bet išaugintą egzotiškuose kraštuose, neprinokusį lietuvišką pomidorą ar pernokusį ispanišką. O ką pataria specialistai?

Kodėl nekvepia pomidorais?

Apie lietuviškų daržovių kokybę galima prisiklausyti įvairiausių nuomonių. Tačiau DELFI kalbinti specialistai vieningai sutaria – nors lietuviškos daržovės dažnai būna neišvaizdžios ar apipuvusios, jų maistinė vertė didesnė nei užaugintų užsienyje. Tiesa, ateities vizija nedžiugina: užsienietiškos daržovių auginimo technologijos skverbiasi į Lietuvą septynmyliais žingsniais.

Mat lietuviškos daržovės ilgai nesilaiko, todėl auginti jų neapsimoka. Štai kodėl net ir lietuvišką pomidorą nusipirkę, nepajusite nei jo kvapo, nei skonio. Tikrų pomidorų rasite tik pas močiutę darže. Net turguje jų beveik nėra – smulkiems ūkininkams į turgų patekti sunku – jo prekystalius užėmę perpardavinėtojai arba stambūs ūkininkai.

Anot Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkės dr. Rasos Karklelienės, didmeninei prekybai iš tiesų dažniau auginamos užsienietiškos pomidorų veislės, kurios auga ne dirvožemyje, bet specialioje vatoje. Jiems reikalingas maistines medžiagas augalai gauna per specialius vamzdelius. Suprantama, tai ne tas pats, kaip augti natūraliame dirvožemyje.

„Tačiau net ir taip išaugintos lietuviškos veislės yra maistingesnės, turi daugiau vitaminų. Mat jos kuriamos daugiau dėmesio kreipiant į jų maistinę vertę. Tuo tarpu užsienio veislės labiau orientuotos į išorinę kokybę – išvaizdą, kuo ilgesnį tinkamumo terminą, galimybę transportuoti.

Reta užsienyje auginta daržovė vitaminais ir mineralais atitinka lietuviškos veislės sudėtį. Pavyzdžiui, užsienietiškose morkose daug mažiau karotino nei lietuviškose, nors savo išvaizda jos gali ir nusileisti užsienietiškoms“, - pasakojo specialistė.

Ko tikėtis iš agurko?

Mokslininkei pritaria ir Maisto instituto Chemijos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Ina Jasutienė. „Pastaruoju metu Europoje labiau akcentuojama daržovių ir vaisių sauga. Produktai turi būti tokie, kad nesukeltų toksikozės, apsinuodijimų, kitų nepageidaujamų organizmo reakcijų.

Maistinei vertei toks didelis dėmesys neskiriamas. Niekas nereglamentuoja, kiek vitaminų ar kitokių medžiagų turėtų būti daržovėse ar vaisiuose. Kiek jau jų sukaupta – tiek“.

Anot specialistės, pagrindinis šiuolaikinės maisto pramonės ypatumas – industrinė gamyba. Todėl svarbiausia, kad daržovės augtų greitai ir jų būtų daug. Tam naudojamos įvairios cheminės priemonės. Kad jos neviršytų pavojingų žmonių sveikatai normų, ir įvestas minėtas reglamentas.

„Deja, tokios daržininkystės pasekmė – nykstantis skonis. Jei jums užrištų akis ir įdėtų į burną po gabaliuką pomidoro ir braškės, dar klausimas, ar atskirtumėte, ką valgote“, - svarstė pašnekovė.

Ne ką geresnė padėtis ir su kitomis daržovėmis. Kuo dažniau jos tręšiamos cheminėmis medžiagomis, kuo dažniau naudojamos apsaugos priemonės nuo kenkėjų, tuo prastesnis daržovių skonis, tuo labiau iš jų „išplaunami“ vitaminai.

„Pavyzdžiui, kai agurkai negauna nieko natūralaus – „maitinami“ tik dirbtiniu būdu, juose lieka tik vanduo“, - teigė R. Karklelienė. Anot jos, tikėtis skonio neverta ne tik iš ispaniškų, bet ir iš lenkiškų agurkų. Pirkėjai turbūt pridėtų, kad iš lietuviškų – taip pat.

Mokslininkė pataria ypač atsargiai užsienio daržovėmis maitinti vaikus. Jose nitratų, galinčių sukelti netgi ūmų apsinuodijimą, tikrai yra daugiau negu lietuviškose. Mat kuo nenatūraliau daržovė auginama, tuo daugiau ją reikia tręšt bei saugoti nuo kenkėjų.

Pagaliau naudoti mažiau cheminių medžiagų, auginant daržoves, leidžia ir mūsų klimatas. Kuo šiltesniuose kraštuose išauginta daržovė, tuo labiau ji buvo saugoma nuo kenkėjų.

Bene labiausiai nitratus kaupia špinatai, salotos, agurkai. Bulvėse, morkose, burokėliuose jų yra mažiau. Taip pat pavojingi daržovėse randami nitritai ir pesticidai, kurie organizmą nuodija pamažu.

Sveika bulvė – skani bulvė

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto Vokės filialo mokslininkas dr. Juozas Jundulas, išvedęs ne vieną naują bulvių veislę, tikina niekada neperkantis atvežtinių bulvių, net jei ant etiketės puikuojasi užrašas „šviežios“.

„Apie kokį šviežumą galima kalbėti, kai daržovės nežinia kiek pragulėjo konteineriuose? Viskas būtų dar ne taip blogai, jei jos nebūtų laikomos šviesoje. Tuo tarpu šviežia bulvė nuo šviesos dar greičiau pažaliuoja nei pernykštė ir tampa nuodinga.

Tam užtenka 3-5 dienų, o juk konteineriuose jos būna ne vieną savaitę, kol atkeliauja iš tolimų kraštų ir galiausiai patenka į vartotojo namus. Todėl patariu palaukti mūsiškių – ne daug ir liko, maždaug iki Joninių“, - įsitikinęs pašnekovas.

Anot specialisto, bulvių skonis priklauso ne tik nuo veislės, bet ir nuo trąšų gausos. „Pertręštos bulvės būna skystos, pajuosta. Taigi pamatę tokias bulves puode, nesitikėkite, kad valgote labai sveiką maistą.

Kita vertus, nei vienas pardavėjas jums neišsiduos, kad jo bulvės purkštos kas antrą dieną. Todėl mano patarimas – turguje ar kaip kitaip susirasti patikimus ūkininkus ir pirkti daržoves tik iš jų. Anksčiau 2-3 tonų trąšų į hektarą tikrai niekas nepildavo, bet dabar yra, kaip yra“, - apgailestavo J. Jundulas. Panašiai pataria ir kiti specialistai – kuo mažesnis ūkelis, tuo daugiau tikimybės, kad daržovės jame auginamos natūraliu būdu. Tačiau pasirinkti paliekama vartotojui. Natūralesnės daržovės bus brangesnės – mat didesnė jų auginimo savikaina.

Tuo tarpu kai tenka skaičiuoti kiekvieną litą, nelieka nieko kito, kaip į parduotuvės krepšelį mesti mažiau maistingas, beskones, bet taip pat skandį „užkemšančias“ ir pigesnes daržoves.

Inga Saukienė

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (14)