Algirdas Klimas: Pigaus gero vandens amžius baigiasi ir Lietuvoje  (12)

Portalas bernardinai.lt pakalbino Tarptautinės hidrogeologų asociacijos narį Algirdą Klimą - gavosi įdomus ir verčiantis susimąstyti interviu apie mums tokį įprastą ir be galo reikalingą vandenį.

Prieš Šv. Velykas Meksikos sostinėje išseko gėlo vandens rezervuarai, 5 mln. sostinės gyventojų liko be vandens. Panašių pranešimų girdime vis daugiau. Ar tiesa, kaip rašo „The Times", kad žmonijai jau baigiasi ne tik pigios naftos, bet ir pigaus vandens amžius? Ar tam daro įtaką klimato atšilimas?

Vandens, ypač geriamojo vandens, problema pasaulyje iš tikrųjų tampa vis sunkiau sprendžiama dėl dviejų priežasčių: pirma, daugelyje šalių jo tiesiog stinga, antra – pasaulyje beveik nėra tokių šalių, kurios neturėtų jokių vandens, ypač geriamojo, problemų. Tik klimatas čia niekuo dėtas – net jeigu jis ir labai pasikeistų, požemyje tie pokyčiai pasijustų labai negreitai: reikia šimtmečių, kad gilesni vandeningieji sluoksniai pajustų tas permainas.

Žinoma, drėgmės stygiaus šalyse šios problemos atrodo visai kitaip, jos ir šiandien įvairiai sprendžiamos. Pavyzdžiui, Izraelis gėlą vandenį daugiausia ima iš Genezareto ežero, kurio vanduo maitina daugiau kaip pusę Izraelio ir vamzdynais pasiekia už 200 km esantį Gazos sektorių. Pagal vadinamąjį Oslo protokolą, Izraeliui priklauso 1,32 mln. kubinių metrų per dieną, o Palestinai – 0,54 mln. turimų požeminio vandens išteklių. Tačiau vandens stoką nuolat jaučia tiek Izraelis, tiek Palestina, tiek kaimyninės šalys.

Pigaus vandens amžius baigiasi ir pas mus. Lietuvos hidrogeologai senokai svarsto galimybes aprūpinti mūsų „bevandenių“ ar blogos kokybės požeminio vandens rajonų gyventojus geru vandeniu iš kaimyninių rajonų, kur to gero vandens yra daug. Pavyzdžiui, dvi Panevėžio vandenvietės, iš kurių dabar naudojama tik viena, geros kokybės geriamuoju vandeniu galėtų aprūpinti beveik visą šiaurės Lietuvą. Beje, Europoje tokios regioninės geriamojo vandens paskirstymo sistemos jau seniai funkcionuoja. Tad reikia tik pinigų.

Mes, lietuviai, dažnai pamirštam, kad turim neįkainojamą turtą – požeminį gėlą vandenį. Ar ilgam mums jo užteks?

Lietuvoje daug vandens – paviršinio ir požeminio. Tačiau jo ištekliai labai netolygiai pasiskirstę – ir ne specialistai žino, kad, pvz., beveik visoje Šiaulių apskrityje maža ir paviršinio, ir požeminio vandens. Na, o hidrogeologai nemažus Lietuvos plotus net vadina „bevandeniais rajonais“, nes juose požeminio vandens beveik nėra (pvz., visas pjūvis molingas), arba tas vanduo netinka gėrimui – yra nebegėlas. Tokie plotai plyti, pvz., nuo Kauno į vakarus iki Raseinių, pagal Šešupę beveik nuo Marijampolės iki Kudirkos Naumiesčio, apie Joniškį ir dar kai kur. Na, o žinant, kad nuo 2015 m. visi ES gyventojai turi gauti tik geros kokybės geriamąjį vandenį, britų dienraštis „The Times“, rašydamas apie pigaus vandens eros pabaigą, yra visiškai teisus – minėtų ir panašių Lietuvos rajonų gyventojų aprūpinimas geru vandeniu gali brangiai kainuoti.

Ar mes racionaliai naudojame savo gyvybiškai svarbią naudingą iškaseną –geriamąjį vandenį? Ar valdžia tinkamą dėmesį skiria šiam klausimui, ar yra rengiamos ilgalaikės (tarkim, 50-100 metų vandens perspektyvinės programos)? Ką siūlytume keisti, kad vandens ištekliai būtų nešvaistomi? Gal reikėtų vandens svarbos klausimą ir saugojimą įtraukti į mokyklų auklėjamąją programą?

Požeminio vandens ištekliai, juos vertinant visos šalies mastu, Lietuvoje yra tikrai dideli: turime per 2 mln. kubinių metrų (m3) detaliai ištirtų ir dar 1-1,5 mln. m3 potencialių gana geros kokybės požeminio vandens išteklių, t. y. tiek galėtume jo paimti kasdien be didesnės žalos požemiui ar kitoms aplinkos sudėtinėms dalims. Kadangi dabar šalyje kasdien paimame kiek mažiau nei 0,5 mln. m3 tokio vandens, jo taupyti lyg ir nereikia. Tiesa, sovietmečiu tas paimamo požeminio vandens kiekis buvo bent 3 kartus didesnis, todėl tada racionalaus šių išteklių naudojimo klausimai buvo daug aktualesni, bet beveik nesprendžiami. Dabar tą daryti mus įpareigoja šalies įstatymai ir ES direktyvos. Kaip tik šiuo metu rengiami vadinamieji upių baseinų valymo planai, kuriuose figūruoja ir požeminio vandens išteklių racionalaus naudojimo, jų kiekybinės ir kokybinės būklės gerinimo klausimai. Turi hidrogeologai ir Vyriausybės patvirtintą požeminio vandens naudojimo ir apsaugos strategiją 2005–2025 m., pagal kurią tikslinamos geriamojo vandens poreikio perspektyvos ir jų tenkinimo galimybės. Tačiau tie planai „nenusileidžia“ iki to vietinio lygio problemų sprendimo, t. y. juose nematyti, iš kokių šaltinių 2015 m. gaus (ir ar gaus) geros kokybės geriamojo vandens toks miestas, kaip, pavyzdžiui, Joniškis, o juolab smulkesni vartotojai.

Kažkada Meksikos sostinėje grėsė ne sausros, o potvyniai nuo vulkaninės kilmės ežerų. Nusausinus šiuos ežerus ėmė persekioti sausra. Neseniai kaip puikus inžinerinis sprendimas buvo aprašytas atvejis, kai pradėjus statyti Vilniuje naują prokuratūros pastatą netikėtai buvo aptikta požeminė upė. Šis požeminis vanduo - apie 40 kub. m per valandą pumpuojamas iki šiol, pastačius pastatą. Kaip vertintumėte tokius inžinerinius sprendimus?

Per aukštą požeminio vandens lygį pasaulio miestuose tenka žeminti gana dažnai. Lietuvoje tokių atvejų nedaug, nes mūsų vandeningos uolienos yra gana laidžios, tad požeminis vanduo nesunkiai nuteka į upes, ežerus ir juos maitina. Tačiau būna ir tokių atvejų, kurie paminėti. Mat ties Vilniumi į Nerį ir jos intakus teka itin galingas požeminio vandens srautas, praeityje maitinęs garsiuosius miesto šaltinius, o dabar jis maitina miesto vandenvietes. Tose vietose, kur požeminiam vandeniui sunku ištekėti į upes, jis savotiškai susitvenkia, todėl aukštą jo lygį tenka žeminti. Sunku tai būtų vadinti „neatsakingu vandens švaistymu“, nes šis vanduo pumpuojamas į tą pačią upę, į kurią jis ir taip, natūraliai nuteka.

Kaip reikėtų gerinti mūsų požeminio vandens kokybę?

Požeminio vandens kokybę lemia gamtinės ir dirbtinės, žmogaus sukeltos priežastys (tarša). Dėl gamtinių priežasčių, kaip minėjome, gėlo vandens nėra nemažuose Suvalkijos, kiek mažesniuose šiaurės ir vidurio Lietuvos plotuose, Vakarų Lietuvoje geriamojo vandens sluoksniuose išplitusi gamtinės kilmės fluoridinio vandens anomalija ir pan. Tik pastarąją problemą galima išspręsti gerinant tokio vandens kokybę – šalinant iš vandens perteklinį fluoridą, t. y. panašiai, kaip tai daroma su geležimi, manganu. Blogiau su tarša. Tiesa, užteršti požeminį vandenį gana sunku, nes jį saugo įvairūs gamtiniai barjerai: molio perdangos, perteklinis slėgis, taršos destrukcijos mechanizmai ir t. t. Vis dėlto transformuotų, suirusių taršos liekanų dabar jau aptinkame ir 100–150 m gylyje slūgsančiuose vandeninguosiuose sluoksniuose. Kadangi seklus, gruntinis vanduo nėra apsaugotas nuo taršos, tai ir Lietuvoje jis daug kur yra seniai ir gerokai užterštas. Gruntinio vandens švarą sunku išsaugoti, todėl, pvz., Vakarų Europoje jo seniai niekas negeria. Na, o Lietuvoje vis dar minimi keli „mistiniai“ (seniai niekieno nepatikslinti) skaičiai: gruntinį vandenį tebegeria beveik milijonas šalies piliečių iš maždaug 300 000 šachtinių, kastinių šulinių. Tad pirmiausia jais ir reikėtų pasirūpinti, juolab kad alternatyvą užterštam gruntiniam vandeniui Lietuvoje daug kur galima nesunkiai rasti. Tačiau tai kainuotų nemažai pinigų.

Algirdas Klimas yra habilituotas gamtos mokslų daktaras, Tarptautinės hidrogeologų asociacijos, Amerikos hidrologijos instituto ir Šiaurės šalių hidrologijos asociacijos narys, VVU dėstytojas

Kalbino Dalius Stancikas

Aut. teisės: bernardinai.lt
bernardinai.lt
Autoriai: Algirdas Klimas

(0)
(0)
(0)

Komentarai (12)

Susijusios žymos: