Ainis Razma. „Nabucco“ ir Baku – Ašchabado priešprieša  (4)

Dujotiekis „Nabucco“ šiuo metu, ko gero, yra svarbiausias Vakarų energetinis projektas Eurazijoje. Jei jis būtų įgyvendintas, žymiai sumažintų energetinę Europos Sąjungos priklausomybę nuo Rusijos. Dėl šios priežasties „Nabucco“ dujotiekis įgyja labai plačią geopolitinę reikšmę, gerokai viršijančią jo realią ekonominę naudą.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Kadangi „Nabucco“ dujotiekis yra strategiškai svarbus Europos Sąjungai, jį stipriai remia Jungtinės Amerikos Valstijos. Dujotiekis projektuojamas taip, kad aplenktų Rusiją, todėl, suprantama, ši valstybė turi ir ekonominį, ir politinį interesą trukdyti „Nabucco“ projekto realizacijai. Į planus tiesti „Nabucco“ įtariai žiūri ir Iranas: jis dėl šio projekto, kaip ir Rusija, gali prarasti galimybę tapti Centrinės Azijos dujų tranzito valstybe. Be ES ir JAV, „Nabucco“ projektu yra suinteresuota Turkija: joje šis dujotiekis turėtų prasidėti. Turkijai, siekiančiai narystės ES, jis turi ne tik ekonominę, bet ir politinę reikšmę.

Kadangi „Nabucco“ jungsis su Pietų Kaukazo dujotiekiu (Baku–Tbilisis–Erzurumas), suinteresuotomis šalimis tampa ir Gruzija bei Azerbaidžanas. Geopolitinė intriga rezgasi ties kita planuojama „Nabucco“ atšaka – Erzurumo–Tabrizo dujotiekiu, jungiančiu Turkiją ir Iraną. Viena vertus, ši atšaka yra pažadas, kad Iranas kada nors galės naudotis „Nabucco“ savo dujoms tiekti pasaulio rinkai, todėl tikėtina, kad, pasiūlius Iranui tam tikras sąlygas, jis galėtų tapti „Nabucco“ šalininku. Kita vertus, situacijoje, besiklostančioje šiandien dėl Irano branduolinės programos, Jungtinės Valstijos nepalankiai žiūri į Turkijos bendradarbiavimą su Iranu.

Dujos į „Nabucco“ vamzdyną turėtų atkeliauti iš Azerbaidžano ir Centrinės Azijos – pirmiausia iš Turkmėnijos ir Kazachstano, todėl Ašchabado ir Astanos pozicija yra svarbi, o gal ir lemtinga „Nabucco“ likimui. Deja, jokios konkrečios pozicijos nei Turkmėnija, nei Kazachstanas, nei jokia kita Centrinės Azijos valstybė neišreiškia. Jų požiūrį į „Nabucco“ galima apibūdinti kaip domėjimąsi. Nors šios valstybės siekia diversifikuoti savo energetinių išteklių eksportą, „Nabucco“ joms yra tik vienas iš galimų variantų, be to, toks, kuris greičiausiai komplikuotų jų santykius su Rusija. Centrinės Azijos valstybės nevengia pokalbių apie „Nabucco“, tačiau realus energetinis bendradarbiavimas vyksta su Rusija, o pastaruoju metu vis labiau – ir su Kinija, kuri savo energetinį troškulį malšina nekeldama jokių politinių sąlygų.

Šis geopolitinis rebusas – ne vienintelė „Nabucco“ problema. Net jei Vakarams pavyktų susitarti su viena ar keliomis Centrinės Azijos valstybėmis dėl dujų tiekimo „Nabucco“ dujotiekiui, lieka neatsakytas dar vienas esminis projekto klausimas: kaip jų dujos pateks į šį dujotiekį? 1999 metais JAV pasiūlė sprendimą: tiesti dujotiekį Kaspijos jūros dugnu tarp Turkmėnistano ir Azerbaidžano. Azerbaidžane Transkaspijos dujotiekis susijungtų su Pietų Kaukazo dujotiekiu, o pastaruoju Erzurume – su „Nabucco“. Todėl „Nabucco“ projekto perspektyvai didelę įtaką daro Turkmėnistano ir Azerbaidžano santykiai, o jie nėra nei aiškūs, nei prognozuojami. Tiesa, nuo tada, kai Turkmėnistano prezidentu tapo Gurbanguly Berdymuchamedovas, valstybių santykiuose ryškėja normalizavimosi tendencija. Pirmiausia buvo susitarta dėl Azerbaidžano skolos. Azerbaidžanas skolingas Turkmėnistanui už dujas, tiektas 1991–1992 metais. Turkmėnistano tvirtinimu, ši skola sudaro 56 mln. JAV dolerių, o Baku laiko, kad Azerbaidžano skola tėra 18 milijonų. 2008 metų pavasarį šis klausimas buvo išspręstas dvišaliu tarpvalstybiniu susitarimu, pagal kurį Azerbaidžanas 2009 metų pavasarį sumokėjo Turkmėnistanui 45 mln. JAV dolerių.

Kur kas sudėtingesnė Azerbaidžano ir Turkmėnistano santykių problema – dujų ir naftos telkinių nuosavybės klausimas. Ginčytini telkiniai yra Kaspijos jūroje, maždaug pusiaukelėje tarp Azerbaidžano ir Turkmėnistano. Valstybės ginčijasi dėl Azerio, Kjapjazo ir Čirago (Osmano, Sardaro ir Omano pagal turkmėnų toponimiką) telkinių. Kai kuriuos iš jų Baku eksploatuoja. Azerio ir Čirago telkiniuose darbuojasi stambios tarptautinės kompanijos: „British Petroleum“, „ExxonMobil“ ir „Statoil“. Be to, Azerio–Čirago–Giulnešy telkinyje išgaunama didžiausia dalis visos Azerbaidžano naftos. Ašchabadas, laikydamas, kad visų šių telkinių nuosavybės juridinis statusas tebėra neapibrėžtas, nuolat grasina paduoti Azerbaidžaną į tarptautinį teismą ir apskųsti Jungtinėms Tautoms. Paskaičiuota, kad telkinių eksploatacija bus tikslinga dešimt metų, todėl, tęsiantis Baku ir Ašchabado ginčui, jo objektas tampa vis beprasmiškesnis.

Turkmėnijos prezidentu tapus G. Berdymuchamedovui abi šalys pradėjo tartis šį klausimą spręsti dvišalėmis derybomis, tačiau 2009 metų liepos pabaigoje iš Ašchabado vėl pasigirdo nepasitenkinimo žodžiai. Prezidentas G. Berdymuchamedovas, taręs, kad „su Azerbaidžanu buvo kalbėta jau 16 kartų, bet jis vis tiek nesprendžia šios problemos“, įpareigojo užsienio reikalų ministrą Rašidą Meredovą surinkti medžiagą apie Azerbaidžano pretenzijas į ginčytinų naftos ir dujų telkinių nuosavybę, taip pademonstruodamas ketinimą perduoti ginčą tarptautiniam Hagos teismui. Jis taip pat pagrasino tarptautinėms naftos kompanijoms, padedančioms Azerbaidžanui vienašališkai žvalgyti ir eksploatuoti ginčytinus telkinius, kad šios gali būti įpareigotos mokėti Turkmėnistanui kompensacijas.

Oficialiojo Azerbaidžano reakcija į šį Ašchabado demaršą apsiribojo santūriu nusistebėjimu ir patikinimu, kad šalis pasirengusi ieškoti dvišalio sprendimo. Savo nuomonę išsakė tik politologai ir Azerbaidžano parlamento nariai. Tarp šių komentatorių vis garsiau girdėti nuomonė, kad nereikia atkalbinėti Turkmėnistano nuo siekio perduoti telkinių ginčą tarptautiniam teismui – galbūt kaip tik čia bus rastas abiem šalims priimtinas sprendimas ir iš dvišalių santykių bus pašalinta rimta kliūtis. Azerbaidžano santūrumas pasirodė esanti teisinga elgesio linija: 2010 metų sausio pabaigoje prezidentas G. Berdymuchamedovas, kalbėdamasis su kadenciją baigiančiu Azerbaidžano ambasadoriumi, teigė, kad Turkmėnistano ir Azerbaidžano santykiai kasmet vis labiau stiprėja, o tolesnis jų plėtojimas esąs strateginis Turkmėnijos užsienio politikos tikslas.

Azerbaidžano ir Turkmėnistano ginčai dėl dujų ir naftos telkinių nuosavybės yra dalis kitos, daug platesnės ir kur kas komplikuotesnės problemos dalis. Ta problema – Kaspijos jūros dalybos tarp penkių pakrantės valstybių: Rusijos, Kazachstano, Turkmėnistano, Irano ir Azerbaidžano. Akivaizdu, kad kol jūroje nėra nubrėžtos valstybių sienos, bet koks Kaspijos jūrą kertantis infrastruktūrinis projektas yra nepaprastai rizikingas ir potencialiai destabilizuojantis. Azerbaidžano ir Turkmėnistano santykius šiame kontekste dar labiau komplikuoja aplinkybė, kad šalys laikosi skirtingų nuomonių dėl juridinio valstybinių sienų Kaspijoje delimitavimo mechanizmo. Azerbaidžanas, kaip ir Rusija bei Kazachstanas, laikosi nuomonės, kad sienos Kaspijoje turi būti nustatomos remiantis 1982 m. Montego Bėjuje (Jamaika) priimta Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija, numatančia kiekvienai valstybei 22 km pločio teritorinius vandenis. Turkmėnistanas ir Iranas tvirtina, kad Kaspija esanti ne jūra, o ežeras, todėl ją derėtų dalintis į penkias lygias dalis.

Transkaspijos dujotiekis atsiduria pačiame Kaspijos jūros dalybų geopolitinio galvosūkio centre, todėl visas „Nabucco“ projektas tampa dar komplikuotesnis. Transkaspijos dujotiekio idėjai labiausiai priešinasi Rusija ir Iranas. Tai suprantama, nes dujotiekis šias valstybes apeina. Rusija kalba apie tai, kad Transkaspijos dujotiekis nuskurdintų visą regioną, keltų ekologinį pavojų, be to, yra neįmanomas nesant visų penkių valstybių sutikimo. Iranas apeliuoja į galiojančias 1921 ir 1940 metų sutartis su Sovietų Sąjunga, pagal kurias bet kokie vienašališki veiksmai Kaspijos jūros atžvilgiu yra laikomi neteisėtais. Atrodytų, kad tiek Rusija, tiek ir Iranas yra suinteresuoti palaikyti įtampą Baku ir Ašchabado santykiuose. Tačiau šioms valstybėms sunku derinti savo strategiją Trasnkaspijos koridoriaus atžvilgiu, nes jos konkuruoja dėl Turkmėnijos (o ateityje greičiausiai ir Azerbaidžano) dujų srauto. Rusijos ir Irano tarpusavio konkurencija ir jos nulemtas šių valstybių įtakos regione mažėjimas yra svarbus Turkmėnistano diplomatijos rezultatas. Azerbaidžanas irgi bando žaisti panašų žaidimą: 2010 metų sausio 13 dieną Baku buvo pasirašytas susitarimas, pagal kurį Azerbaidžanas tieks Iranui dujas Kazi Magomed–Astara dujotiekiu. Tiesa, tai trumpalaikis susitarimas dėl nedidelio dujų kiekio, tačiau tendencija yra aiški. Vis dėlto Rusija, skirtingai negu Turkmėnistanas, santykiuose su Azerbaidžanu turi ypač veiksmingą svertą – galimybę daryti įtaką įšaldytai Kalnų Karabacho problemai.

O JAV, ES ir Turkija yra suinteresuotos tolesniu Azerbaidžano ir Turkmėnistano santykių normalizavimu. Turkija pasišovė tarpininkauti Azerbaidžanui ir Turkmėnistanui, tačiau jos veiksmų laisvė yra gerokai suvaržyta. Priversta importuoti beveik 80 proc. jai reikalingų dujų, ši šalis yra priklausoma nuo Rusijos ir Irano, kurie yra pagrindiniai Turkijos dujų tiekėjai. Iranas retsykiais užsuka dujas Turkijai, taip mėgindamas daryti įtaką šiai Vakarų sąjungininkei. Jei Turkijos diplomatinės pastangos būtų vaisingos, Transkaspijos dujotiekis gerokai sumažintų Turkijos priklausomybę nuo Rusijos ir Irano, nors visiškai jos ir nepanaikintų. Vis dėlto, turint galvoje platesnį Kaspijos jūros teritorijos dalybų kontekstą, kuriame klostosi Turkmėnistano ir Azerbaidžano santykiai, sunku tikėtis, kad Turkijos tarpininkavimas galėtų būti sėkmingas.

Stebėtiną diplomatinį išradingumą Transkaspijos dujotiekio reikaluose rodo Jungtinės Amerikos Valstijos. 2009 metų lapkričio pabaigoje Ašchabade vykusiame tarptautiniame forume „Turkmėnistano dujos ir nafta 2009“ JAV Valstybės departamento specialiojo pasiuntinio Eurazijos energetikos klausimais vyresnysis padėjėjas Danielis Steinas pareiškė, kad JAV pasirengusios tapti tarpininkėmis Azerbaidžano ir Turkmėnistano ginče dėl Kaspijos jūros statuso. Tame pačiame pareiškime D. Steinas kalbėjo, jog šalių užimamos pozicijos tokios skirtingos, kad klausimo sureguliavimas greičiausiai užtruks ilgai. Atrodo, JAV galvoja apie tai, kaip nutiesti Transkaspijos dujotiekį nesureguliavus Kaspijos jūros statuso. Pastaruoju metu ekspertų tarpe aktyviai aptarinėjama nuomonė, kad Jungtinės Valstijos gali pasiūlyti Azerbaidžanui ir Turkmėnistanui sukurti bendrą angliavandenilių gavybos įmonę. Tokia įmonė galėtų užsiimti gavyba Kjapjazo telkinyje, kurio nuosavybės neapibrėžtumą pripažįsta tiek Azerbaidžanas, tiek ir Turkmėnistanas. Be to, nė viena iš šių valstybių neturi giliavandenės dujų gavybos technologijų, todėl bendros įmonės projektas joms gali pasirodyti labai patrauklus.

2010 metų sausio pabaigoje daug ką nustebino D. Steino šefo Richardo Morningstaro pasisakymas. Kalbėdamas sausio 28 dieną Vašingtone, jis pasakė, kad „būtų prasminga pakviesti Rusiją kaip tiekėją dalyvauti „Nabucco“ projekte. Rusija galėtų tiekti dujas „Nabucco“ dujotiekiui per Turkijon nutiestą „Blue Stream“ vamzdyną. Taip Rusija dalyvautų ne kaip kontroliuojanti dalyvė, o kaip viena iš tiekėjų. Turint galvoje globalią finansinę situaciją, tai būtų visiškai racionalus būdas vykdyti projektą. Jei mes apie tai atvirai pasikalbėtume su rusais, galimas daiktas, sulauktume įdomių atsakymų.“ Toks pareiškimas lyg ir paneigia pačią „Nabucco“ raison d‘etre: juk projekto tikslas – nutiesti nuo Rusijos nepriklausomą vamzdyną. Tačiau tai gali būti skubota išvada. Jei nagrinėtume R. Mornigstaro pareiškimą platesniame „Nabucco“, Transkaspijos vamzdyno bei Azerbaidžano ir Turkmėnijos santykių kontekste, gali pasirodyti, kad JAV siunčia šioms valstybėms žinutę, jog Vidurio Azijos dujos į „Nabucco“ gali atitekėti įvairiais keliais, todėl Transkaspijos dujotiekis pirmiausia yra Turkmėnijos ir Azerbaidžano interesas.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Geopolitika
Geopolitika
(0)
(0)
(0)

Komentarai (4)