Vadim Volovoj. Raketa, kuri gali pakeisti jėgų balansą Ramiojo vandenyno regione  (38)

Vašingtone esančio instituto „Project 2049“ ekspertai mano, kad Kinijoje planuojama sukurti priešlaivinių raketų bazę, kurioje turėtų būti dislokuota naujausia jos raketa „Dong Feng 21D“. Apie ją žinoma nedaug. Tai yra kinų balistinių raketų serijos (DF-21, DF-21A, DF-21B ir DF-21C), pradėtos kurti dar septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, naujausias ir moderniausias kūrinys. Manoma, kad „Dong Feng 21D“ galės pasiekti taikinį 1500–1700 kilometrų atstumu, tai yra bet kokį Taivano tašką (ką jau kalbėti apie platesnį perimetrą).

Strategine karine prasme tai reiškia labai daug, turint omenyje geopolitinę regiono situaciją. Svarbiausi šiuo atveju yra du momentai. Pirmas – Taivano atvejis. Niekam ne paslaptis, kad Kinija laiko šią valstybę savo teritorija ir vieną dieną Pekinas greičiausiai imsis „separatistų“ atžvilgiu aktyvių karinių veiksmų. Tačiau tuo pat metu kinai supranta, kad artima Taivano sąjungininkė Amerika gali įsikišti į situaciją ir užkirsti kelią „vientisos Kinijos“ ambicijoms. O svarbiausias JAV karinis įrankis jau ilgą laiką yra laivynas, kurio pagrindą sudaro smogiamosios lėktuvnešių grupės. Ir štai raketa „Dong Feng 21D“ gali pakeisti jėgų balansą.

Kaip pažymi JAV karo laivyno koledžo profesorius Toshi Yoshihara: „Dabar Kinija gali smogti Amerikai anksčiau, negu Amerika priartės prie Kinijos.“ Jo manymu, JAV laivai buvo tokiame pavojuje tik du kartus – Antrojo pasaulinio karo metais, kai teko kariauti su Japonija, ir per šaltąjį karą, kai juos galėjo atakuoti SSRS bombonešiai. Dabar, jo teigimu, Amerikos laivynas daugiau nebebus vienvaldis vandenyno valdovas, koks jis tapo po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, ir Vašingtono politikai tai supranta ir rimtai nerimauja – tiesiog dėl sutelkto į Afganistaną ir Iraką dėmesio apie tai plačiai nekalbama.

Taigi, jeigu Kinija nuspręstų susigrąžinti Taivaną kariniu būdu, Amerika turėtų keletą kartų pamąstyti, ar verta stoti jo pusėn, nes tuomet gali netekti vieno ar dviejų lėktuvnešių, tai yra patirtų didžiulių nuostolių. Žinoma, Kinija dar turi branduolinį ginklą, kuris irgi turėtų sulaikyti Vašingtoną nuo karo su Pekinu. Tačiau branduolinis ginklas faktiškai yra nenaudotinas, nes jo panaudojimo pasekmės yra neprognozuojamos. Todėl Kinijos konvencinio karinio pajėgumo padidėjimas dėl raketos „Dong Feng 21D“ yra rimtas argumentas jos dialoge su Jungtinėmis Valstijomis sprendžiant Taivano problemą. Tačiau taip pat ir Šiaurės Korėjos klausimą.

Ši valstybė ir jos branduolinės ambicijos yra senas galvosūkis, kurio JAV niekaip nepavyksta išspręsti. Kraštutiniu atveju Pchenjano (panašiai kaip ir Islamabado) atžvilgiu gali tekti panaudoti karinę jėgą, o tam, žinoma, prieštarautų Kinija. Anksčiau jos galimybės neleisti Amerikai tai padaryti buvo ribotos, o turint „Dong Feng 21D“ jos akivaizdžiai padidėja (kilus konfrontacijai ji paprasčiausiai galėtų parduoti turimą raketą Šiaurės Korėjai). Trumpai sakant, „Dong Feng 21D“ yra rimtas Kinijos asimetrinis karinis atsakas į JAV pretenzijas kontroliuoti atskirus pasaulio regionus.

Tiesa, galbūt šiuo metu tas atsakas dar nėra pakankamai preciziškas. Todėl pagrindinis klausimas – ar Kinija sugebės jį kokybiškai patobulinti? Tai, kad Pekinas ligi šiol perka ginkluotę iš Rusijos ir ją sėkmingai kopijuoja, rodo, jog pačios Kinijos technologinė karinė mintis vis dar yra nepakankamai aukšto lygio. Kita vertus, Kinija daug investuoja į kosminę pramonę ir kitas aukštųjų technologijų sritis, vadinasi, ji nestovi vietoje. „Dong Feng 21D“ atveju svarbiausia yra sukurti tinkamą elektroninį „įdarą“ (raketos nutaikymo ir valdymo sistemą). Kai kurie ekspertai mano, kad Kinija užtruks šiame kelyje apie dešimtmetį. Kiti teigia, kad viskas bus paruošta per vienus ar dvejus metus. Kaip bus iš tikrųjų, pasakyti sunku. Tačiau tendencija yra tokia, kad kinai gana greitai mokosi ir progresuoja. Ankstesnės „Dong Feng“ serijos raketos nepasižymėjo dideliu tikslumu (pataikymo radiusas150-300 metrų), o „Dong Feng 21D“ pataikymo radiusas, ekspertų teigimų, jau yra apie 30 metrų, ir, svarbiausia, tai galioja ir judančiam taikiniui (taip pat ir lėktuvnešiui). Kad pasiektų tokį tikslumą, Kinija 2008–2010 m. paleido keturis karinius palydovus, kurie naudojami ir „Dong Feng 21D“ nutaikyti. Taigi amerikiečių nerimas yra visiškai pagrįstas.

Baigiant reikėtų tarti keletą žodžių apie bendresnes pasaulio geopolitinės raidos perspektyvas ir jų projekciją į Ramiojo vandenyno regioną. Šiuo atveju būtina akcentuoti tris dalykus. Pirma, panašiai kaip Rusijai strategiškai labai svarbi yra NVS erdvė, Kinijai ypač reikšmingas yra dominuojantis vaidmuo Pietryčių Azijos regione, pradedant nuo Taivano susigrąžinimo. Todėl Kinija jokiu būdu neužleis jame savo pozicijų. O Amerikai (ir tai yra antra) jis nėra toks svarbus, ir jeigu ji faktiškai užleido Rusijai posovietinę erdvę, anksčiau ar vėliau ji gali didesne dalimi pasitraukti ir iš Azijos (paliekant joje tik keletą forpostų). Tai patvirtina bendra Baracko Obamos pastaruoju metu vykdoma izoliacionistinė politika (planuojamas JAV karių išvedimas iš Irako ir Afganistano; faktinis NVS erdvės užleidimas Rusijai; sumažėjęs aktyvumas sprendžiant Europos reikalus ir pan.), koncentruojantis į vidaus problemas ir ateityje išsaugant lemiamo balso vaidmenį kilus vienokiai ar kitokiai pasaulinio lygio problemai. Žinoma, galima spėti, kad tai yra laikinas dalykas, kol šalis atgaus ekonomines jėgas.

Tačiau užsienio politikos nuostatos (ypač amerikietiškos) paprastai yra pastovesnės už vidaus politikos. Todėl akivaizdus Amerikos tarptautinės strategijos pokytis greičiausiai yra ne konjunktūrinis, o sąmoningas pasirinkimas, nulemtas gerai apgalvotų strateginių sumetimų. Trečia, Japonija kol kas nėra įtakinga žaidėja geopolitinėje Ramiojo vandenyno regiono arenoje. Panašiai kaip ir ES, tai yra ekonomiškai stipri valstybė, bet jos karinis potencialas vis dar menkas. Pastaruoju metu Tokijas demonstruoja remilitarizacijos ženklus, bet karinėje-politinėje srityje buvo prarasta daug laiko ir patekta į stiprią priklausomybę nuo JAV. Jeigu, kaip minėta, Amerika nuspręstų apriboti savo vaidmenį Pietryčių Azijoje, Japonija galėtų užimti jos vietą, bet tuo metu Kinija jau gali būti keliais žingsniais priekyje.

Apibendrinant galima teigti, kad strateginė situacija Ramiojo vandenyno regione dinamiškai keičiasi. Pamažu jame įsigali Kinija, vis stiprindama savo karinį potencialą. Paskutinės žinios apie „Dong Feng 21D“ tai tik patvirtina. Šis naujausias Pekino ginklas yra rimtas iššūkis Amerikos ir kitų valstybių (pirmiausia Japonijos) vaidmeniui šioje strateginėje pasaulio vietoje. O sprendžiant iš dabartinių pasaulio geopolitinės raidos tendencijų, tai yra jos būsimo dominavimo ten simbolis. Tegul kol kas „Dong Feng 21D“ nėra baigta ir pakankamai preciziška (kaip ir bendra Kinijos pozicija Pietryčių Azijoje), artimiausias laikas turėtų sustatyti visus taškus į savo vietas, ir paskutinis greičiausiai bus padėtas Kinijos.

Aut. teisės: Geopolitika
Geopolitika
Autoriai: Vadim Volovoj

(0)
(0)
(0)

Komentarai (38)