„Anonymous“ ir karas dėl interneto. II dalis  (7)

Jei „Anonymous“ apima moralinį spektrą tarp idealistinės revoliucijos ir nihilistinio nutrūktgalviškumo, tuomet programišius „Phoenix“ atsidurtų pačiame idealistinės pusės gale.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Jei dar neskaitėte, pirmąją straipsnio dalį galite perskaityti čia.

Jo veiklos pagrindas yra internetinių pokalbių tinklas „AnonOps“, kuriame gimė dauguma viešų politinių atakų, leidusių „Anonymous“ grupuotei atsidurti pagrindiniuose žiniasklaidos puslapiuose, tęsdamas istoriją apie garsiąją programišių grupuotę rašo „Huffington Post“ žurnalistas Saki Knafo.

Prieš kelis metus „Anonymous“ nariai, arba tiesiog „anons“, skleidė savo juokelius internetinėje svetainėje „4chan“ ir savo išdaigomis varė žmones iš proto. Tačiau 2008 metais išdaiga prieš Scientologijos bažnyčią virto rimtu protestuotojų judėjimu, o kai kurie „anons“ pradėjo veikti kaip tikri aktyvistai – organizavo demonstracijas, rinko informaciją ir spausdino reklaminius lapelius.

2010 metais vienoje naujienų laidoje buvo parodytas reportažas apie tai, kaip „anons“ susirado ir pradėjo priekabiauti prie moters, kuri išmetė katiną į šiukšlių konteinerį, tačiau nepastebėjo virš galvos buvusios stebėjimo kameros. Tuomet „Anonymous“ į savo gretas pradėjo pritraukti žmones, kurie save laikė geradariais, ir į grupės veiklą jie įsitraukė su savo atskiromis politinėmis pažiūromis.

S. Kanfo su „Phoenix“ bendravo internetu, daugiausiai „AnonOps“ pokalbių kambariuose. Programišius prisipažino, kad jo draugai nežino apie slaptą jo veiklą, panašiai ir „Anonymous“ nežinojo daug apie „Phoenix“ gyvenimą už interneto ribų. Pasak jo paties, „Anonymous“ buvo tarsi savotiška utopija, kurioje yra „neįmanoma diskriminuoti žmones pagal jų išorės savybes, kadangi pastarosios neegzistuoja, kai matai tik žmogaus rašomus žodžius“.

„Faktas tas, kad internetas yra labai svarbus daugelio žmonių gyvenime, – sakė jis. – Daugeliui „Anonymous“ narių valdžios pastangos suvaržyti jį [internetą] yra tarsi invazija į jų teritoriją.“

Tiesą sakant, „Phoenix“ ir daugelis kitų „anons“ įsivaizdavo, kad tai yra „didžiulio masto informacinis karas“ prieš vyriausybės-kompanijų tinklą dėl interneto ateities. Anot „Phoenix“, ilgus metus internetinė erdvė jiems buvo tarsi laukiniai Vakarai – valdžia joje neturėjo daug galios, o kiekvienas panorėjęs čia galėjo perrašyti savo istoriją.

Tuomet įstatymų leidėjai atėjo nešini sukurtais antipiratavimo įstatymo pataisų projektais – SOPA ir PIPA – ir pradėjo kalbėti apie būtinybę apsaugoti dideles pramogų kompanijas nuo autorinių teisių pažeidimo. „Phoenix“ ir kitiems „anons“ tai nuskambėjo kaip „mes ketiname užkariauti internetą ir pavergti jo žmones“. Buvo galvojama, kad šiandien valdžia ketina gaudyti piratus, tačiau rytoj ji gali išplėsti savo galias ir nutildyti bet kurį nepatikusį asmenį. Tai matydami „Anonymous“ nusprendė sukilti ir nuo 2010 metų pabaigos „AnonOps“ pokalbių kambariuose pradėjo rengti maištą.

Pats „Phoenix“ reikšmingai prisidėjo prie „Anonymous“ propagandinės kampanijos. Grupuotė sukūrė kelis vaizdo įrašus, kurių pabaigoje buvo pateikiama frazė: „Mes neatleidžiame. Mes nepamirštame. Laukite mūsų.“

Bandymų poligonas

Šiandien vykstanti kova dėl interneto cenzūros prasidėjo dar 2008 metais, kai JAV valdžios pareigūnai, Europos Sąjungos (ES) atstovai ir dar kelios pasaulio valstybės pradėjo privačias derybas dėl tarptautinės sutarties, kurios tikslas pažaboti internetinio piratavimo išplitimą. Per pastarąjį dešimtmetį smarkiai išaugo duomenų dalinimasis internete, o pramogų verslo lobistai jau kurį laiką darė spaudimą JAV valdžiai, kad ši imtųsi kokių nors veiksmų.

Amerikos įrašų pramonės asociacijos (RIAA) duomenimis, 2009 metais muzikos įrašų pardavimai JAV smuko beveik 50 % nuo tada, kai 1999 metais buvo sukurta duomenų dalinimosi internetinė svetainė „Napster“. „Motion Picture Association of America“ (MPAA) duomenimis, piratavimas JAV ekonomikai kiekienais atsieina daugiau kaip 300 tūkst. darbo vietų.

Prekybos susitarimo dėl kovos su klastojimu (ACTA) idėja buvo ta, kad valstybių vyriausybės, suvienodinusios savo įstatymus, galėtų efektyviau kovoti su internetiniais piratais. Tačiau tarptautines derybas gaubusi slaptumo atmosfera paskatino daugelį technologijų pasaulio atstovų, tarp jų ir tokias kompanijas kaip „Google“, apkaltinti vyriausybes tuo, kad šios yra labiau suinteresuotos padidinti savo kontrolę internete.

Pramogų verslo bendrovė, pastebėjusi piratavimo veikla užsiimantį asmenį ar internetinį puslapį, pagrasina imtis teisinių priemonių ir reikalauja pažeidėjus pašalinti pavogtą nuosavybę. Vietoj to, kad šiuos pranešimus siųstų pačios, minėtos kompanijos perduoda šią užduotį šiam darbui specialiai pasamdytoms bendrovėms, kurios save vadina „interneto šerifais“.

2010 metais viena iš tokių bendrovių, dirbusi kompanijai „AiPlex“, viename iš interviu prisipažino, kad prieš piratavimu įtariamas interneto svetaines panaudojo DDoS (angl. Distributed Denial of Service) ataką. Šis prisipažinimas sukėlė gandą, kad Holivudo kompanijos pačios nurodė įvykdyti tokio tipo atakas. Programišius „Phoenix“ teigė, kad po tokių pranešimų „Anonymous“ bendruomenėje kilo didžiulė nepasitenkinimo banga.

„Anons“ nulaužė „AiPlex“, MPAA ir RIAA internetines svetaines. Panašiu metu buvo įsilaužta ir į kelių elektroninio pašto tiekėjų serverius ir buvo pradėtas trišakis veikimo modelis: 1) uždaryti internetines svetaines, 2) paviešinti elektroninius laiškus (patartina tuos, kurie sukeltų daug nepatogumų), 3) juoktis iš viso to.

Be abejo, ne visi manė, kad „Anonymous“ yra gerieji vyrukai. Tebevykstant karui prieš interneto cenzūrą, „anons“ susidūrė su problemomis bandydami atsilaikyti prieš nežinomų priešų kibernetines atakas, kurių metu buvo uždarinėjami grupuotės serveriai. Kai kurie „anons“ spėjo, kad šias atakas galėjo organizuoti kompanijų pasamdyti interneto šerifai bei kiti samdiniai.

Tuomet atėjo 2010 metų lapkričio 28 diena, kuomet aktyvistu tapęs buvęs programišius Julianas Assange’as bei netvirtas didžiųjų žiniasklaidos kompanijų aljansas atidarė naująjį internetinio karo frontą. Tą dieną internetinėje svetainėje „WikiLeaks“ buvo paviešinti slapti JAV diplomatiniai įrašai. Šis nutikimas ir po jo sekę įvykiai, daugelio „anons“ nuomone, yra didingiausia akimirka judėjimo istorijoje.

Dieną prieš „WikiLeaks“ paviešinant minėtus dokumentus JAV Valstybės departamentas parašė laišką J. Assange’ui, kuriame pagrasino, kad leidęs publikuoti gautus dokumentus jis pažeistų įstatymą ir sukeltų pavojų tūkstančių žmonių gyvybėms. Praėjus beveik savaitei finansinių paslaugų kompanija „PayPal“ pranešė apie sprendimą blokuoti bet kokią paramą „WikiLeaks“, taip atkirsdama nuo gyvybiškai svarbaus pajamų šaltinio. „Anons“ manė, kad už viso to slypi JAV vyriausybė. Tai vėliau pripažino ir „PayPal“ vadovas, kuris teigė, kad kompanijos sprendimą įtakojo iš Valstybės departamento gautas laiškas.

Vėliau raginimas prisidėti prie kovos buvo išplatintas ir „Anonymous“ susirinkimų vietoje – tinklapyje „4chan“. Programišiai buvo kviečiami ateiti į „AnonOps“ pokalbių kambarius ir prisidėti prie „didingo reido“. Tą dieną programišius „Phoenix“ prieš išeidamas iš namų užsuko į pokalbių kambarį, kuriame buvo vos 150 žmonių, tad sugrįžęs jis nesivargino prisėsti prie kompiuterio.

Vietoj to jis įsijungė televizorių ir pamatė naujienas apie tai, kad paslaptingoji internetinių programišių grupuotė įvykdė kibernetinę ataką prieš „MasterCard“ ir „Visa“. Nubėgęs prie savo kompiuterio „Phoenix“ pamatė, kad į kvietimą atsakė daugiau kaip 6 tūkst. žmonių.

Tuo tarpu Bostono priemiestyje esančiame name, kuriame kompiuterių yra penkiskart daugiau nei namo gyventojų, buvęs interneto piratas ir dabartinis neoficialus „Anonymous“ atstovas spaudai Greggas Houshas negalėjo atsiginti nuo telefoninių skambučių. Su juo bandė susisiekti CNN, „The New York Times“, keli kiti dienraščiai ir dar begalė įvairiausių žiniasklaidos atstovų ir paklausti jo kas įvyko.

„Anonymous“ įžengė į naująjį tarpsnį. „Phoenix“ teigimu, pasauliui buvo parodyta, kad, „jei pradedi nervinti internetą, internetas pradeda nervinti tave“. Grupuotė taip pat įrodė sau, kad pasaulis kreipia į juos dėmesį.

Revoliucija ir šnipai

Tų pačių metų žiemą, kai kurios valstybės pradėjo ypatingai varžyti interneto laisvę. Viena iš tokių valstybių buvo Tunisas, kurio režimui „WikiLeaks“ paviešinti dokumentai sudavė itin stiprų smūgį. Viename iš diplomatinių įrašų buvo teigiama, kad tuo metu, kai daugelis eilinių Tuniso gyventojų vargiai išgalėdavo prasimaitinti, šalies prezidento šeima valgė ledus, skrisdami privačiu lėktuvu iš Prancūzijos kurorto San Tropezo.

Tuniso valdžia, reaguodama į tai, užblokavo „WikiLeaks“ internetinį tinklapį, taip sukeldama dar didesnį šalies gyventojų nepasitenkinimą. Po trijų savaičių Sidi Bouzid miesto centre susidegino 26-erių vaisių pardavėjas. Nepasitenkinimui persikėlus į gatves, kai kurie technologijų srityje nusimanantys Tuniso gyventojai susirado „AnonOps“.

Viena moteris, kuri save vadino „AnonOps“ stebėtoja parašė „Huffington Post“ žurnalistui S. Kafo ir papasakojo apie tai, kas vyko po to. Pasak jos, iš pradžių „anons“ bandė pritraukti dėmesį apie protestus per turimus ryšius JAV žiniasklaidos priemonėse, tačiau šios pastangos nepasiteisino. Tuomet Tuniso valdžia nusprendė apskritai išjungti internetą.

Kai kurie „anons“, kurie iki šiol nieko nebuvo girdėję apie Tunisą, šios šalies gyventojus pradėjo vadinti savo broliais. Vėliau jie pradėjo dalinti savotiškus „pagalbos paketus“: programinę įrangą, leidžiančią protestuotojams apeiti interneto blokavimą, patarimus, kaip gydyti sulūžusias rankas ir kitas traumas, nuorodas, kurios sujungė protestuotojus į vieną tinklą, kuriame jie galėtų paprašyti pagalbos ar įkelti vaizdo įrašus, įrodančius, kad policija muša ir šaudo protestuotojus.

Susidomėjimas Arabų pavasariu „AnonOps“ tinkle neatslūgo visą žiemą, tačiau vasario mėnesį jis ypatingai sustiprėjo po to, kai kažkas pranešė naujienų reporteriui, jog sugebėjo prasiskverbti į „Anonymous“ gretas ir nustatė grupuotės „lyderius“.

Aaronas Barras buvo naujai susikūrusios kompanijos „HBGary Federal“ vadovas. Jo paties žodžiais tariant, kompanija užsiiminėjo socialinės žiniasklaidos žvalgybos analize – informacijos apie žmones rinkimu socialiniuose tinklapiuose „Facebook“ ir „Twitter“. Buvęs JAV karinio jūrų laivyno šifruotojas sukūrė teoriją, kurią tikėjosi pritaikyti privačiame sektoriuje. Jis manė, kad „grėsmingos grupuotės“, tokios kaip Rusijos verslo tinklas ir „al Qaeda“, pasinaudodamos socialine žiniasklaida bandė šnipinėti JAV žvalgybą, kuri, savo ruožtu, pasinaudodama tomis pačiomis priemonėmis galėjo bandyti įsiskverbti į šias grupuotes. Savo paslaugas A. Barras ketino parduoti daugiausiai už jas pasiūliusiai įstaigai ar kompanijai.

Norėdamas prasiskverbti į „Anonymous“ gretas A. Barras susikūrė socialinės žiniasklaidos veikėją vardu Julianas Goodspeakas. Šį vardą jis pasirinko, nes, jo manymu, jis buvo panašus į kokio nors veikėjo vardą iš šnipų istorijų. Vardas Julianas buvo aliuzija į J. Assange’ą.

A. Barras tvirtino, kad šnipinėjo „Anonymous“ tik tam, kad įrodytų savo teiginį, jog rinkti informaciją apie žmones socialiniuose tinkluose yra labai nesunku. Pasak jo, jis niekada neketino dalintis informacija su valdžios pareigūnais. Tačiau „anons“ tokie teiginiai neįtikino. Nedidelė grupelė programišių įsibrovė į jo kompanijos serverius ir pagrobė apie 70 tūkst. elektroninių laiškų.

Anot programišių, didžioji dalis A. Barro surinktos informacijos buvo klaidinga. Pats A. Barras teigia, kad tai yra visai įmanoma. Bet kokiu atveju, programišiai internete paviešino visą apie A. Barrą surinktą informaciją – namų adresą, telefono numerį ir kitą asmeninę informaciją. Vėliau vyriškis prisipažino, kad pro jo namus pradėjo važinėti įtartini asmenys, daryti nuotraukas bei filmuoti.

A. Barras metė savo darbą ir su savo šeima persikėlė gyventi kitur. Tuo tarpu „Anonymous“ įniko į jo elektroninius laiškus ir atrado tai, kas jų manymu, buvo labiausiai įtikinami įrodymai, leidžiantys teigti, jog vyriausybės ir kompanijos slaptai bendradarbiauja kontroliuodamos internetinės informacijos srautą.

Lapkričio mėnesį senas jų bičiulis J. Assange’as teigė ketinantis sužlugdyti svarbų JAV banką, o po dviejų dienų „Bank of America“ pasamdė Vašingtono teisininkų įmonę „Hunton & Williams“, kuri akivaizdžiai turėjo naudingų ryšių federalinėje valdžioje. Viename iš „Anonymous“ perimtų laiškų buvo rašoma, kad JAV Teisingumo departamentas tarpininkavo tarp minėtos teisininkų įmonės ir banko. Tame pačiame elektroniniame laiške buvo rašoma, kad departamentas patarė bankui pasamdyti A. Barro kompaniją.

Kitame elektroniniame laiške „anons“ rado „PowerPoint“ prezentaciją pavadinimu „WikiLeaks grėsmė“ (angl. „The WikiLeaks Threat“). Vėliau paaiškėjo, jog A. Barro kompanija ir kitos dvi panašia veikla užsiimančios įmonės pasiūlė „Hunton & Williams“ keletą idėjų apie tai, kaip susidoroti su J. Assange’u. Vienoje skaidrėje A. Barras netiesiogiai pasiūlė „sužlugdyti“ žurnalistus, kurie palaiko J. Assange’ą ir išskyrė Glenną Greenwaldą iš internetinio žurnalo „Salon“. „Be tokių žmonių kaip Glennas paramos „WikiLeaks“ žlugtų“, – rašė jis.

A. Barras teisininkų įmonei taip pat teigė surinkęs asmeninę informaciją apie JAV Prekybos rūmams prieštaraujančių kairiųjų pažiūrų organizacijų darbuotojus. Kaip to įrodymą, jis įvardijo vieną asmenį, kuris lankėsi sinagogoje, ir įvardijo kito asmens šeimos narius. Jis teigė, kad tuo jis paprasčiausiai norėjo pademonstruoti savo įgūdžius ir niekada neįsivaizdavo, kad informacija pateks į viešumą.

„Huffington Post“ žurnalistas S. Kanfi pakalbino ne vienerius metus „Anonymous“ veiklą sekusį kitą žurnalistą Barrettą Browną. Jis mano, kad A. Barro elektroniniai laiškai leidžia pažvelgti į tamsų privataus šnipinėjimo pasaulį – 2 mlrd. JAV dolerių pramonę, apimančią daugiau kaip 9 tūkst. kompanijų.

B. Browną labai papiktino tai, kad Teisingumo departamentas veikė kaip vidinis „Bank of America“ patarėjas. „Faktas, kad tai nutiko ir nesukėlė didelio nepasitenkinimo, parodo, kad respublika jau žlugo“, – teigė jis.

Prieš porą metų „Huffington Post“ tinklaraštyje B. Brownas teigė, kad sparti interneto plėtra pamažu naikina nacionalines valstybių sienas ir netrukus prives prie naujos eros, kurioje pasaulio gyventojai perkels savo ištikimybę nuo tradicinių valstybinių prie internetinių bendruomenių, kurios iš tiesų apsaugo jų interesus. „Anonymous“ iškilimą jis laikė ženklu, bylojančiu apie besikeičiantį pasaulį. Anot jo, kai kurie žmonės tai vadina „moksliukų sukilimu“.

Vis dėlto, jam pačiam priimtinesnis yra „internetinių veikėjų“ terminas ir panašu, kad su tuo sutinka valdžios organai. Praėjusį pavasarį NATO pavadino „Anonymous“ svarbiu nauju veikėju „tarptautinėje arenoje“. Be to, NATO perspėjo, kad „Anonymous“ netrukus gali išvystyti savo pajėgumu, kurie leis įsilaužti į valdžios tinklus ir pavogti slaptus dokumentus.

Atsakydami į tai „Anonymous“ įsilaužė į NATO tinklą ir pavogė slaptus dokumentus.

Skilimas ir nauji taikiniai

A. Barras suteikė „Anonymous“ papildomą gyvybės šaltinį. „Anons“ visą šį reikalą matė taip – A. Barras „kumštelėjo mešką“, kuri buvo labai laiminga sulaukusi galimybės ką nors sudraskyti kaip senais gerais laikais. Pavogę A. Barro elektroninius laiškus ir uždarę jo internetinį tinklapį, programišiai įsilaužė ir į jo „iPad“ ir „iPhone“, išplatino nuotrauką, kurioje jis, apsirengęs Hulko kostiumu, pozavo su vienu iš savo vaikų prieš artėjančią Helovyno šventę. Jie taip pat kažkokiu būdu įsilaužė į jo „Twitter“ paskyrą, kur susiradę Justiną Bieberį ir Hitlerį paspaudė „sekti“.

Tol, kol „AnonOps“ buvo dėmesio centre, žiniasklaida vaizdavo „Anonymous“ kaip geranoriškus „programišius aktyvistus“ (angl. „hacktivists“), tačiau kai kurie apžvalgininkai pradėjo rinkti pranešimus apie piktdžiugiškus programišių juokelius, sumaišytus su idealistine retorika. Kai kurie programišiai, kurie vykdė atakas, atskilo į atskirą komandą „LulzSec“. Nauja grupuotė nusitaikė į policijos departamentus ir kitus panašius anarchistų priešus, užsipuolė tokias nekaltas kompanijas kaip „Nintendo“ ir netgi paviešino pornografinių interneto tinklapių prenumeratorių vardus.

Nors „anons“ apskritai nebuvo tarp nepritariančių pornografijai, tačiau, kaip teigė vienas iš „LulzSec“ narių, juoko veiksnys buvo pernelyg malonus, kad jo atsisakytų.

„Atskleisti tokią žmonių veiklą visuomenei ir net jų šeimos nariams, – teigė jis. – Kas gali būti geriau?“

„LulzSec“ susiformavimas prilygo „AnonOps“ pilietiniam karui, kuris kilo tuomet, kai vienas iš „anons“, prižiūrėjęs internetinių pokalbių kambarius, pareigose pažemino kitą moderatorių Ryaną Cleary, kuriam priklausė vienas iš svarbiausių tinklo serverių. Įnoringasis paauglys R. Cleary atjungė serverį, taip sukeldamas tikrą chaosą visame tinkle.

Po kelių mėnesių Londono policija sulaikė jį ir apkaltino dalyvavimu atakose prieš antipiratinių organizacijų priešus ir Britanijos rimto organizuoto nusikalstamumo agentūrą. Atvykę į vaikino namus, policijos pareigūnai rado folija uždengtus kambario langus, o jo motina teigė, kad iš savo kambario jos sūnus neišeina jau šešis mėnesius.

Praėjusių metų vasarą kilo dar vienas ginčas, kuomet pokalbių kambario moderatorius įžeidė kitus grupuotės narius, kalbėdamas apie jų potraukį nepilnamečiams berniukams. Grupuotė laikinai uždraudė jam lankytis pokalbių kambariuose, o kai kurie nepatenkinti „anons“ apskritai paliko tinklą. Jie manė, kad tinklas nepateisino savo atsidavimo žodžio laisvei.

Bendruomenė pamažu pradėjo byrėti, be visų pašalinių problemų grupę pradėjo žlugdyti kova dėl interneto kontrolės. Po eilės areštų grupuotė atsidūrė kritinėje padėtyje, programišius „Phoenix“ teigė dvi savaitęs vos galėjęs užmigti, DDoS atakų virtinė iš nežinomų priešų kelioms savaitės išjungė „AnonOps“ tinklą. Praėjusių metų rugsėjo mėnesį tinklas vėl buvo atgaivintas, tačiau praėjo keli mėnesiai, per kuriuos neįvyko jokių rimtų kibernetinių reidų.

Tinklo internetinis srautas smarkiai krito. Vieną šios žiemos naktį labiausiai lankomame „AnonOps“ internetinių pokalbių kambaryje buvo vos 200 žmonių. Geriausiomis dienomis, vos prieš metus, įprastą naktį pokalbių kambariuose būdavo 30 kartų daugiau žmonių.

Kai kurie asmenys skundėsi „Huffington Post“ žurnalistui S. Knafiui dėl to, kad „AnonOps“ geriausios dienos jau praeityje, tačiau, kuomet žurnalistas tai pasakė „Phoenix“, šis jam atsakė, kad dėl to nesijaudina. Pasak jo, „Anonymous“ yra tarsi Vajomingo kalnuose kunkuliuojantis sieros telkinys.

„Jis gali būti ramus ištisas savaites, – sako jis. – Visi žino, kad praeityje jis yra padaręs daug žalos, tačiau niekada negali pasakyti, kada jis vėl iškils ir sukels įniršio bangą.“

Praėjus mėnesiui po šio pokalbio buvo įsilaužta į JAV Teisingumo departamento tinklalapį ir po to sekė didžiulė kibernetinė ataka.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Ekonomika.lt
Ekonomika.lt
Autoriai: Saki Knafo
(5)
(0)
(4)

Komentarai (7)