Donecko oro uostas gynyba - šių laikų Stalingradas (Foto, Video)  (6)

Daugiau nei 2 mėnesius artilerijos remiami ukrainiečių kariai Donecko oro uoste vieną po kitos atmušinėja prorusiškų separatistų atakas. Ukrainiečiai negaili liaupsių „kiborgais" pramintiems oro uosto gynėjams ir net pasakoja istorijas apie „sutraiškytą Rusijos specnazą". Tačiau iš tikrųjų šios taktinės kautynės turi labiau simbolinę, nei strateginę reikšmę. Tad kodėl ukrainiečiai taip aršiai gina griuvėsiais virtusią teritoriją ir kuo svarbus šis mūšis Ukrainai?


Principai, užsispyrėlių charakteris - iš pirmo žvilgsnio šios priežastys ukrainiečius verčia laikytis įsikibus Donecko oro uoste. Ten esantys kariai tikina, kad jeigu ne jie, jeigu ne čia, oro uoste, tai prorusiški separatistai nukeliaus iki Kijevo. Šiuose žodžiuose galima įžvelgti daug teisybės, bet ir kartu karčių emocijų. Karo siaubas, sumišęs su juodu, makabarišku „kiborgu" humoru Ukrainai ir pasauliui primena, apie ten kariaujančiųjų jausmus. Šį kartą ne apie juos. Šį kartą apie tai, kaip atrodo šios, regis, beprasmės kruvinos kautynės iš šalies.

Strateginė oro uosto reikšmė

Dar šių metų gegužės 26-ąją keli šimtai gerai ginkluotų separatistų įžengė į Donecko oro uostą ir užėmė kelis pastatus. Taip separatistai stengėsi įtvirtinti taip vadinamą apsišaukėlių "Donecko liaudies respubliką". Praradę oro uostą ukrainiečiai rizikavo netekti viso Donbaso regiono. „Tai buvo strateginės reikšmės dalykas. Kaip ir Luhansko oro uostas. Jeigu separatistai būtų užėmę oro uostus, jie būtų gavę paramą oru iš Rusijos. Separatistai būtų nedelsiant pranešę „apie kelių narsių Ukrainos pilotų perėjimą į Donbaso ir Luhansko patriotų pusę kartu su savo karo lėktuvais", ir būtų sukūrusi neva savas oro pajėgas, kurios būtų dislokuotos Donecko ir Luhansko oro uostuose. Aišku, ta aviacija būtų Rusijos, bet pabandyk, įrodyk". Tas pats su bei netoli Slovjansko esančiomis milžiniškomis ginklų saugyklomis - jei separatistai būtų sugebėję juos užimti, jie ne tiek būtų galėję pasinaudoti jų turiniu, bet ir pati Rusija tuomet būtų galėjusi tiekti jiems ginkluotę kartu su ekipažais, o būtų aiškinama, esą čia iš sandėlių, - teigė karo Ukrainoje eigą stebintis apžvalgininkas Audrius Bačiulis. Tačiau separatistams neišdegė - ultimatumą jiems įteikę ukrainiečių parašiutininkai sulaukė šūvių ir smogė atgal visa jėga: Ukrainos pajėgos per vieną parą užėmė Donecko oro uostą, nukovė dešimtis separatistų - likę paspruko ir negrįžo į oro uosto teritoriją iki pat šių metų rugsėjo pabaigos. Rugsėjo 28-ąją - praėjus beveik mėnesiui po kruvinų ukrainiečių nesėkmių, įsidrąsinę separatistai vėl puolė Donecko oro uostą. Bando jį užimti iki šiol, pliekdami iš visų įmanomų ginklų - nuo automatų papliūpų iki artilerijos salvių.

Ukrainiečių valios simbolis

Per du mėnesius kadaise regiono pasididžiavimu laikytas Donecko oro uostas virto griuvėsių krūva, kurioje iki šiol laikosi įsitvirtinę ukrainiečiai. Ką jie ten veikia, jei bombų, minų ir sviedinių išartame nusileidimo take jau seniai negali leistis jokie lėktuvai? Ir kodėl oro uosto niekaip nesugeba paimti, ukrainiečių teigimu „puikiai ginkluotos ir Rusijos remiamos separatistų pajėgos"?

Anot A.Bačiulio, norėdami užimti oro uostą, tik dalį jo kontroliuojantys separatistai pirmą turi užimti kelias aplinkines gyvenvietes, kurios, lyg atraminiai punktai saugo oro uostą - tarp jų Amvrosijevką ir Peskus. Kone nuolat apšaudomuose Peskuose įrengta aprūpinimo bazė - siaura gyvybės arterija oro uosto gynėjai aprūpinami šaudmenimis, maistu, medikamentais.

Tačiau, anot A.Bačiulio, svarbu ne tik tai, kad Peskų ir kitų atraminių taškų užėmimui separatistai, nepaisant visos paramos iš Rusijos, neturi pajėgumų. Esą daug kas pamiršta paminėti, kad realiai oro uostą gina ukrainiečių artilerija, neprileidžianti separatistų artyn.

„Tiesiog daug gražiau daryti didvyrius iš oro uosto „kiborgų", nei iš paprastų murzinų artileristų, kurie visą darbą ir daro", - teigė A.Bačiulis.

Anot apžvalgininko, dabar beliko daugiau psichologinė Donecko oro uosto mūšio reikšmė - tai yra Ukrainos karių didvyriškumo ir nenugalimumo, nepalaužiamumo simbolis. Tradiciškai ukrainiečiai mėgtsa kariauti ir yra geri kariai, ypač gynyboje. Vis dėlto strategiškai Donecko oro uosto laikymas yra rakštis, nes siurbia jėgas.

Pavyzdys - kroatiška „Audra"

Anot A. Bačiulio šis mūšis nepelnytai užtemdo pavojų ir kartu galimybę ukrainiečiams. Esą jei jie turėtų galimybių - pajėgų, gerai paruoštų karių ir jiems vadovaujančių gabių karininkų, kad ir iš Vakarų šalių, būtų galima galvoti apie "koratišką pergalę". 1995 metais Kroatija buvo atsidūrusi panašioje padėtyje - dalį šalies teritorijos kontroliavo gretimos, serbų dominuojamos valstybės separatistai. Sukūrę savo „Serbijos Krajinos respubliką" - panašią į prorusišku separatistų darinius - "Donecko ir Luhansko liaudies respublikas" serbai tikėjosi atplėšti šias teritorijas nuo silpnos ir jaunos Kroatijos valstybės. Tačiau gavę paramą iš Vakarų - nuo ginklų iki karinių instruktorių, kroatai pertvarkė savo kariuomenę ir 1995-ųjų rugpjūčio pradžioje surengė žaibišką, vos 3 dienų operaciją pavadinimu "Audra". Puolimo metu separatistinė serbų respublika buvo sutriuškinta, o teritorija prijungta atgal prie Kroatijos. Tad jei ukrainiečiai sugebėtų sutelkti pajėgas ir surengti panašią kelių dienų operaciją prieš separatistus - gerokai sėkmingesnę, nei liepos-rugpjūčio mėnesiais, padėti "liaudies respublikoms" gali nesuspėti net Rusija. O iš Donecko oro uosto galima smūgiuoti Donecko, Horlivkos kryptimis ir dar sykį atkirsti Donecko bei Luhansko respublikas. Tam, anot apžvalgininko, Ukrainai reikia rimtų ginkluotųjų pajėgų - ne "susimovusių" savanorių batalionų, kurių vadai esą tik politikuoja ir tai įrodo sulindę į parlamentą, o rimtų karinių dalinių bei gerų karo vadų. „Ukrainiečiams reikia 4-5 mechanizuotų brigadų, pulko atakos sraigtasparnių ir pulko atakos lėktuvų", - patarimus žarstė A. Bačiulis. Kaip pavyzdį jis pateikė suomius, kurie, kaip ir ukrainiečiai geriau ginasi, nei puola. Ir nors daugelis prisimena didvyrišką suomių gynybą Žiemos karo metu 1939-1940 metais, pamirštama, kad nuo 1941-ųjų Suomija tris metus tęsė karą, kurio metu vykdė sėkmingas puolamąsias operacijas prieš sovietus, siekdama atsiimti Žiemos karo metu prarastas teritorijas. Karas išsekino tiek suomius, tiek sovietus, kurie 1944-siais patyrė kelis skaudžius pralaimėjimus ir paliko Suomiją ramybėje, net ir užkrovę sunkias reparacijas bei vėl atėmę Kareliją.

Tiesa, A.Bačiulis pripažino, kad nors Ukraina ir sparčiai atkuria savo ginkluotąsias pajėgas, ji nėra pajėgi pulti. O ir nenori.

„Kam ukrainiečiams tas galvos skausmas? Donecko oro uostą grynai karine prasme laikyti nėra itin sunku, ten viską daro artilerija iš Peskų ir Amvrosijevkos. Jeigu apgultieji turi pakankamai patikimą aprūpinimo kelią, apgulėjai anksčiau ar vėliau išsenka", - teigė A. Bačiulis.

Anot jo, teiginį, kad šiuo metu, nepaisant nuolatinių apsišaudymų, abi pusės yra aprimusios įrodo ir nedideli nuostoliai. Mat oro uostą puldinėja tik nedidelės separatistų grupelės. O kodėl nerengia didelio puolimo? Pirmoji priežastis - žiema, kai niekas nenori kariauti. Bet yra ir paprastesnė.

"Nėra prasmės. Vyksta politiškai ribotas karas, be to, oro uoste naikinami visi iš Rusijos atvykę "marozai", pavyzdžiui kurie vietiniams tik galvos skausmas. Pavyzdžiui "Motorolos" (maskviečio Arsenijaus Pavlovo - buvusio jūrų pėstininko ir automobilių vagies) ir "Givio" (surusėjusio gruzino) gaujos.

Donecko liaudies respublikos lyderis Aleksandras Zacharčenka turi mieste pora gaujų ginkluotų atvykelių "marozų". Ką su jais daryti? Kareivinėse jų nepalaikysi, drausmės nulis, vietiniams nepavaldūs. Jeigu jų nuolat nesiundyti į oro uostą, tai bus toks galvos skausmas, kad teks patiems eiti su jais kariauti", - teigė A. Bačiulis, priminęs, kad kol kas ukrainiečiai elgiasi apdairiai.

„Svarbiausia tai, kad separatistams dabar tenka turėti reikalų su alkana "vietine fauna" - pensininkais ir pan. ir su visokiais ginkluotais atvykėliais, o kurti normalų gyvenimą ir palaikyti tvarką jie nelabai moka. Tai didžiausias ukrainiečių koziris", - teigė apžvalgininkas, pridūręs, kad ir patys separatistai bei Maskva dabar laukia naujo Maidano Kijeve.

Vis dėlto, jeigu Rusijos remiami separatistai sugalvotų pavasarį pereiti į puolimą Donecko oro uoste, jo netekimas taptų ne tik skaudžiu simboliniu smūgiu ukrainiečiams, bet ir strateginiu pralaimėjimu - kariauti ištroškę separatistai galėtų būti permesti į kitas vietoves, pavyzdžiui prie Mariupolio, kurį vis dar laiko ukrainiečiai.

Be to Donecko oro uosto puolimas gali tapti tik apgaulingu manevru. Esą daugelis pamiršta Debalcevo kyšulį - nusistovėjus fronto linijai tarp separatistų kontroliuojamų Horlivkos ir Pervomajsko įsirėžęs ukrainiečių ruožas yra itin pažeidžiamas.

A. Bačiulio teigimu, šis kyšulys primena Balstogės kyšulį nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje - vokiečiai šį kyšulį apėjo iš abiejų pusių ir apsupo tūkstančius sovietų karių. Jei tai pavyktų separatistams, į jų rankas gali patekti Artiomovskas ir Slovjanskas.

Lietuvių karo su Maskva pamokos

Vis dėlto Donecko oro uosto mūšis gali turėti didesnių pasekmių, nei, regis, nežymūs Donbaso žemėlapio perbraižymai. Šios kautynės pasauliui priminė niūriausias šiuolaikinių karų apsiaustis: Staliningradą, Vukovarą, Grozną, Verdeną. jų metu žuvo ne šimtai, o tūkstančiai žmonių. Anot karo istoriko Valdo Rakučio, šie nuožmūs mūšiai itin svarbūs ir simboline prasme.

Pavyzdžiui Staliningrado kautynės vadinamos vienu svarbiausių Antrojo pasaulinio karo mūšiu. Jame buvo sutriuškintos gausios nacistinės Vokietijos pajėgos, taip sudavus smūgį vokiečių nenugalimumo mitui.

Ir nors visą Staliningrado mūšį lyginti su Donecko oro uosto kautynėmis gal ir būtų kiek per drąsu, anot V.Rakučio, galima išskirti atskirą epizodą - Pavlovo namo gynybą. Strategiškai svarbaus gyvenamojo pastato vokiečiams taip ir nepavyko užimti, mat jį aršiai kelis mėnesius gynė nedidelis būrys sovietų karių, vadovaujamų seržanto Jakovo Pavlovo.

Panašių istorinių pavyzdžių yra ir daugiau. Antai A.Bačiulis nenustebtų, jei artimiausiu metu pasirodyti "šarvuotieji taksi", gabenantys atsargas oro uosto gynėjams, panašiai, kaip Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, 1914-ųjų rudenį mūšio prie Marnos metu prancūzai į frontą skubėjo visomis įmanomomis transporto priemonėmis, tarp jų ir paryžietiškais taksi automobiliais.

V.Rakutis siūlė prisiminti Verdeno kautynes 1916-siais. Tuomet vokiečiai taip pat bandė "nuleisti kraują" prancūzams, puldami strategiškai ir simboliškai svarbią Verdeno tvirtovę. Jos gyvybę palaikė vienintelis - "šventasis kelias", panašus į tą, kuriuo per Piskų miestelį Donecko oro uosto gynėjams gabenamos būtiniausios atsargos.

Be to, anot V.Rakučio galima priminti ir dar senesnį, tačiau lietuviams aktualų pavyzdį - Abiejų Tautų respublikos ir Maskvos karo 1654 - 1667 m. karo metu vykusią Senojo Bychovo gynybą. Simboliška, jog antrasis mūšis dėl Donecko oro uosto prasidėjo šių metų rugsėjį.

Tuomet sukako lygiai 360 metų Senojo Bychovo apsiausties pradžiai. 1664-ųjų rudenį šį lietuvių didikų -- Sapeigų valdomą miestą apsiautė tų laikų prorusiškieji separatistai. Ironiška ir tai, kad jų vaidmuo anuomet teko promaskvietiškiesiems Zaporožės kazokams, su kuriais šiandieninė Ukraina sieja savo valstybingumą.

Žiaurumu pasižymėjusio kazokų lyderio Ivano Zolotorenkos vadovaujamos pajėgos 4 mėnesius apgulė Senojo Bychovo tvirtovę, kurią gynė daugiausiai miestiečiai. Beje, tarp jų pasižymėjo 1 tūkst. žydų pulkas. Iki tol vieną pergalę po kitos skynusiam I. Zolotorenkai Senojo Bychovo taip ir nepavyko paimti - išeikvojęs daug jėgų promaskvietiškasis kazokas atsitraukė, o atsigavę lietuviai 1655-ųjų pradžioje jį nuvijo nuo miesto -- didžiojo etmono Jonušo Radvilos vadovaujama nedidelė kariuomenė nutraukė apsiaustį.

Tiesa, to karo pamokos ukrainiečiams turėtų priminti, kad net ir laimėjus mūšį viskas gali baigtis labai liūdnai - 1665 metų vasarą didelės kariuomenės nesugebėjusi surinkti Lietuva patyrė kelis skaudžius pralaimėjimus gausesniems priešininkams iš Maskvos.

Galiausiai, 1665-ųjų rugpjūčio pradžioje to paties promaskvietiškojo kazoko I. Zolotorenkos vedami kazokai įsiveržė į Vilnių ir pirmą sykį visiškai užėmė bei nusiaubė sostinę. Beje, pats I. Zolotorenka tų pačių metų spalį žuvo darsyk nesėkmingai mėgindamas šturmuoti Senąjį Bychovą, kurį lietuviai išlaikė, bet pralaimėjo karą.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: Vaidas Saldžiūnas
(61)
(7)
(54)

Komentarai (6)

Susijusios žymos: