Šią garsią nuotrauką ko gero daugelis esate matę interneto platybėse. Šios dvi nuotraukos (sukombinuotos į vieną) demonstruojamos viena šalia kitos Andrejaus Pozdejevo muziejuje.

Muziejaus antraštė skelbia: „Kairėje Jevgenijus Stepanovičius Kobytevas tą dieną, kai 1941 m. išėjo į frontą. Dešinėje – 1945 m., kai grįžo“. Tai žmogaus veidas po ketverių siaubingo karo metų.

1941 m. jis buvo jaunas žmogus, pasiruošęs pradėti kūrybinį menininko gyvenimą, kai Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą ir jam teko stoti į armiją. Po ketverių metų jo veido skirtumas yra stulbinantis. Sukritęs ir pavargęs veidas, gilios raukšlės, neramus žvilgsnis – šis žmogus visiškai pasikeitė po 4 metų trukusio karo Rytų fronte.

Jevgenijus Stepanovičius Kobytevas gimė 1910 m. gruodžio 25 d. viename Altajaus kaime, tuometinėje Rusijos imperijoje. Baigęs pedagoginę mokyklą, dirbo mokytoju Krasnojarsko kaimo vietovėse. Jo aistra buvo tapyti portretus ir kasdieninio gyvenimo panoramas. Svajonė apie aukštąjį meninį išsilavinimą išsipildė 1936 m., kai jis pradėjo studijuoti Kijevo valstybiniame dailės institute Ukrainoje.

1941 m. su pagyrimu baigė dailės institutą ir buvo pasiruošęs naujam menininko gyvenimui. Tačiau visos jo svajonės nutrūko 1941 m. birželio 22 d., kai nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Naujasis menininkas savo noru tapo kariu ir įstojo į vieną iš Raudonosios armijos artilerijos pulkų. Pulkas įsitraukė į nuožmią kovą, siekdamas apsaugoti mažą Pripjato miestelį, esantį tarp Kijevo ir Charkovo.

1941 metų rugsėjį Kobytovas buvo sužeistas į koją ir pateko į vokiečių nelaisvę. Jis pateko į vokiečių koncentracijos stovyklą, vadinama „Khorol duobe“ (Dulag Nr. 160), kuri veikė netoli Chorolio, Ukrainoje. Šioje stovykloje žuvo apie 90 tūkstančių karo belaisvių ir civilių.

Chorolio stovykloje, pastatytoje anksčiau buvusios plytų gamyklos teritorijoje, buvo tik vienas barakas; jis buvo pusiau supuvęs ir rėmėsi ant stulpų, pasvirusių į vieną pusę. Tai buvo vienintelė užuovėja nuo rudens liūčių ir audrų.

Tik keliems iš 60 tūkstančių kalinių pavyko ten susigrūsti. Likusieji barakų neturėjo. Barakuose žmonės buvo susigrūdę kaip silkės statinėje.

1943 m. Kobytevui pavyko pabėgti iš nelaisvės ir vėl patekti į Raudonąją armiją. Dalyvavo įvairiose karinėse operacijose visoje Ukrainoje, Moldovoje, Lenkijoje, Vokietijoje.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, jis buvo apdovanotas Sovietų Sąjungos didvyrio medaliu už puikią karinę tarnybą Smilos ir Korsuno mūšiuose Ukrainoje. Tačiau Vyriausioji vadovybė atsisakė jam suteikti Pergalės prieš Vokietiją medalį, nes jo karinė karjera buvo „sugadinta“ dėl buvimo karo belaisviu.

Tęsinys kitame puslapyje:

Pokaryje Jevgenijus Stepanovičius Kobytevas buvo išrinktas savo miesto tarybos deputatu ir buvo atsakingas už regiono kultūrinę veiklą. Jis mirė 1973 m.

Tuščias žvilgnis

Tikėtina, kad jei skaitėte apie karus ir jų poveikį kariams, galbūt susidūrėte su terminu „Tūkstančio jardų žvilgsnis“. Daugeliu atvejų pirmasis potrauminio streso sutrikimo (PTSD) požymis, Oksfordo žodynuose apibūdinamas kaip „laisvas arba nesutelktas žvilgsnis į tolį, būdingas nuo karo pavargusiam ar traumą patyrusiam kariui“.

Frazės kilmė kilo iš žurnalo „Time“ paskelbto paveikslo „Marines Call It That 2000 Yard Stare“ (Jūrų pėstininkai tai vadina 2000 jardų žvilgsniu), sukurtą Antrojo pasaulinio karo menininko ir korespondento Tomo Lea, nors jis nebuvo aiškiai taip vadinamas. Paveikslas yra paremtas jūrų pėstininko nuotrauka, daryta 1944 m. Peleliu mūšio Palau metu (Ramiojo vandenyno teatras).

Labiausiai pastebimi PTSD kenčiančio žmogaus požymiai yra uždarumas ir džiaugsmo netekimas. Šiai būklei būdingi dažni, nepageidaujami prisiminimai, kurie atkartoja sužadinantį įvykį. Žmonės, turintys šį sindromą, negali mėgautis tuo, kas jiems galėjo patikti praeityje.

Komentarai (5)