Bendra Europos kariuomenė: daug kalbų, mažai darbų  (2)

Bosnija, Kosovas, Afganistanas ir Irakas. Kai kyla karas, keliantis tiesioginį pavojų Europos saugumui, Senajame žemyne nuolatos prasideda nesibaigiančios kalbos apie bendrą gynybos politiką ir net bendros kariuomenės kūrimą.

Nuo pat Berlyno sienos griuvimo prieš 20 metų, įvairūs Europos lyderiai reiškė didžiulį entuziazmą formuoti Europos armiją, kuri galėtų ginti žemyno interesus ir taip išvaduoti Europą nuo priklausomybės nuo JAV dominuojamo NATO aljanso.

Kai praėjusiame dešimtmetyje prasidėjo Jugoslavijos karai, tuometis Europo Sąjungos Tarybos prezidentas Jacquesas Poosas pareiškė, kad „išmušė Europos, o ne Amerikos valanda“.

Tačiau netrukus po to sekė vienas iš gėdingiausių istorijos epizodų per visą moderniosios Europos istoriją. Kulminacija buvo pasiekta 1995 metų vasarą, kai Bosnijos serbų daliniai Srebrenicoje nužudė 8 tūkst. Bosnijos musulmonų. Nors labiausiai dėl šio nutikimo buvo smerkiami Olandijos taikdariai, kurie turėjo saugoti Srebrenicoje įsikūrusius musulmonus, tačiau katastrofos priežastys glūdi didžiųjų Europos galių nesugebėjime suformuluoti vieningą ir nuoseklią politiką siekiant spręsti Jugoslavijos subyrėjimo problemą.

Be išimčių visi Europos lyderiai aukščiau bendrų Europos interesų iškėlė savo nacionalinių valstybių interesus. Galiausiai prireikė JAV įsikišimo ir karas Bosnijoje buvo baigtas tik tuomet, kai Richardas Holbrooke'as pasiekė Daytono susitarimus.

Europos reputacijos pažeminimas, patirtas per Bosnijos karą, nesulaikė žemyno lyderių nuo tolimesnių bandymų kurti bendrą gynybos ir saugumo politiką. Sugėdinti dėl savo negebėjimo išspręsti Bosnijos krizės, Europos lyderiai 1998 metais parėmė St Malo gynybos paktą, kurį gruodžio mėnesį pasirašė Jacquesas Chiracas ir Tony Blairas. St Malo susitarimas padėjo pamatus bendros Europos kariuomenės, kuri taptų NATO konkurente, kūrimui.

Tačiau jau kitąmet kilusi Kosovo krizė, kai prireikė JAV oro antskrydžių tam, kad būtų sustabdytas Slobodano Miloševičiaus nurodymu vykdytas provincijos etninis valymas, tik dar kartą atskleidė Europos politikų nesugebėjimą susitarti dėl bendros politikos. Europiečių elgesys, kai jie pareiškė turį teisę patvirtinti Amerikos oro antskrydžių taikinius patys neskirdami jokių išteklių, supykdė Vašingtoną ir dalis JAV kariuomenės vadų iki pat šiandienos abejoja dėl savo galimybių dirbti kartu su sąjungininkais Europoje.

„Pamatinė problema yra ta, kad visos kalbos apie Europos saugumo ir gynybos planavimą yra piktnaudžiavimas. Tai nėra gynybos politika, o tik krizės valdymas. Kai tik kyla krizė, visi paiso tik savo nacionalinių interesų“ - teigia Tarptautinio strateginių studijų instituto Europos saugumo specialistas Sebastianas Giegerichas.

Jis teigia, kad Europoje yra tiek galinčių ir norinčių kurti bendrą gynybos politiką, tiek galinčių, tačiau nenorinčių. Pirmajai grupei priklauso Didžioji Britanija, o antrajai – Vokietija. Tačiau specialistas teigia, kad labiausiai neramina tai, kad egzistuoja trečioji nenorinčiųjų ir negalinčiųjų kurti bendros Europos gynybos politikos šalių grupė, kuriai priklauso dauguma ES narių.

Europos negebėjimas sukurti nuoseklią ir efektyvią gynybos politiką labiausiai išryškėjo konfliktuose, kurie kilo po 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroristinių išpuolių JAV. Netrukus po išpuolių NATO valstybių nariai pritaikė penktąjį NATO sutarties straipsnį, kuris įpareigoja padėti užpultai šaliai.

Tačiau jau netrukus paaiškėjo, kad kartojasi Bosnijoje ir Kosove regėta situacija, kai vos kelios Europos valstybės pasiūlė rimtesnę paramą siekiant nuversti Afganistaną valdžiusį Talibano režimą. Galiausiai 2003 metais, kai JAV pradėjo karą siekdamos nuversti Saddamą Husseiną, Europos šalys paniro į tarpusavio nesutarimus, ar paremti karą Irake, ar ne.

„Afganistano problema, kuri tęsiasi iki šiol, yra ta, kad daugelis Europos lyderių nori prikišti savo rankas kai kalbama apie politikos formulavimą, tačiau jie dingsta šešėliuose, kai imama kalbėti apie realią kovą“ - teigė buvęs Didžiosios Britanijos kariuomenės vadovas generolas seras Mike'as Jacksonas.

Buvęs Didžiosios Britanijos ginkluotųjų pajėgų vadas lordas Guthrie teigia manąs, kad Europos valstybių nesugebėjimas suformuluoti bendrą ir nuoseklią gynybos politiką reiškia, kad NATO išlieka pagrindine organizacija, turinčia užtikrinti saugumą Vakaruose.

Aut. teisės: TV3
TV3

(0)
(0)
(0)

Komentarai (2)