Nobelio premijos laureatė: GMO baimė yra nepagrįsta  (41)

Genetiškai modifikuotų augalų bijoti nereikia, nes jie yra ekologiški ir gali apsaugoti nuo bado neturtingų šalių gyventojus, teigia Vokietijos mokslininkė, Nobelio premijos laureatė Christiane Nüsslein-Volhard.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Su ja kalbasi Vokietijos žurnalo „Focus“ korespondentas Tillas Behrendas.

Profesore Nüsslein-Volhard, pasaulyje vis didesniuose plotuose ūkininkai augina genetiškai modifikuotus augalus. Tačiau dauguma vokiečių įtariai žiūri į naujas technologijas. Ar jų nerimas pagrįstas?

Mes, vokiečiai, visuomet bijome to, kas nauja. Tačiau ko konkrečiai bijoma? Kad valgant tokius augalus į mūsų organizmą pateks mums neįprasti genai. Bet juk to bijoti yra kvaila. Tokie genai suvirškinami, pasisavinami ir išskiriami, kaip ir valgant įprastinius maisto produktus. Juk žmogaus genomas yra pastovus, ir kitų organizmų genai jam nekelia pavojaus.

Vis dėlto kas skiria klasikiniu būdu užaugintus ir genetiškai pakeistus augalus?

Atrodo, lyg žmonės nežinotų, kad praktiškai visi augalai, kuriuos šiandien valgome, genetiškai labai skiriasi nuo ankstesnės laukinės formos. Nėra labiau nenatūralaus augalo nei bulvė. Laukinės bulvės yra mažytės ir nuodingos. Tam, kad bulvės taptų maisto produktu, turėjo praeiti daugybė vegetacijos periodų. Genų technika turi didelį privalumą dėl to, kad šie pasikeitimai vyksta kur kas greičiau, juos galima pakreipti labiau pageidaujama linkme.

Augintojams tai turėtų būti patrauklus dalykas. Tačiau daugelis žmonių siekia, kad gamtai ir jiems patiems kiltų kuo mažesnis pavojus, todėl jie labai sureikšmina ekologiją ir visus tuos „bio“ dalykus.

Mes galime tai sau leisti, nes turime pakankamą gerovę, derlingas žemes. Tačiau toks požiūris iš esmės yra snobiškas. Nes ekologinė ūkininkystė nėra pajėgi aprūpinti maistu didžiųjų miestų gyventojus ir tuo labiau - viso pasaulio gyventojus. Tai neįmanoma, nes ekologiniuose ūkiuose užauginamas derlius yra pernelyg menkas, tam reikia itin didelių žemės sklypų. Todėl kur kas prasmingiau būtų kaip įmanoma intensyviau išnaudoti ypač gerus sklypus, apsodinant juos geriausią derlių duodančiais augalais. Tai naudinga ir aplinkai, nes ne tokius našius sklypus bus galima palikti nepaliestus, natūralius.

Vis dėlto manoma, kad ekologinė ūkininkystė yra aplinką tausojanti.

Be reikalo. Juk ir ekologiniuose sklypuose neapsieinama be pesticidų. Tuo tarpu genų technika siūlo inteligentiškesnius sprendimus. Tokiu būdu galima pasiekti, kad kukurūzai ar medvilnė būtų atspari kenkėjams. Įskiepijus tam tikus genus, šie augalai tampa nuodingi kenkėjams, bet ne žmonėms ar pelėms. Taigi, pesticidai tampa nebereikalingi. Yra kuriamos ir tokios augalų rūšys, kurioms reikia mažiau drėgmės, ar tokios, kurios gali augti druskingoje dirvoje. Juk tai tikrai ekologiška.

Jei genų inžinerija turi tiek daug privalumų, kodėl ji neįsitvirtina Vokietijoje?

Už tai turime „dėkoti“ tokioms organizacijoms kaip „Greenpeace“, kurioms ideologija yra svarbiausia, o mokslinių tyrimų išvados neturi jokios reikšmės. Tai atvedė prie to, kad mūsų šalyje visuomenė žaliąją genų inžineriją tiesiog ignoruoja.

Ką tai reiškia tyrinėtojams?

Fundamentaliems tyrimams tai neturi jokios įtakos. Tačiau praktinis pritaikymas tampa sudėtingas. Vokietijoje beveik nėra galimybių realizuoti savo teorijas ir idėjas. Nors mes ir turime įstatymus, leidžiančius atlikti tyrimus tam skirtuose sklypuose. Tačiau dėl išpuolių dirbti tampa neįmanoma. Pavyzdžiui, prie Hohenheimo universiteto genų inžinerijos priešininkai sunaikino visus laboratorinius įrenginius ir bandymų lauką. Dėl šių priežasčių vis daugiau tuo užsiimančių mokslininkų emigruoja į užsienį, nes nemato mūsų šalyje jokių perspektyvų.

Vokietijos mokslininkai sukūrė vadinamuosius Auksinius ryžius, kurie yra papildyti vitaminu A ir galėtų apsaugoti milijonų žmonių neturtingose šalyse akis. Tačiau „Greenpeace“ yra priešiški Auksinių ryžių atžvilgiu ir pasisako prieš tai, kad žmonės trečiojo pasaulio šalyse taptų bandomaisiais triušiais. Ką manote apie tai?

Tokie „Greenpeace“ veiksmai yra tikrai nežmoniški. Jie žaidžia žmonių gyvenimais. Pasakysiu jums pavyzdį: prieš keletą metų amerikiečiai siuntė badaujančioms Afrikos šalims genetiškai modifikuotų kukurūzų. Amerikoje juos valgo visi (taip pat ir ten atvykę vokiečių turistai), tačiau badaujantys afrikiečiai jų valgyti negalėjo, nes tam pasipriešino „Greenpeace“ ir kitos organizacijos. Juk tai absurdas.

Jūs pati labai mėgstate kulinariją, esate išleidusi ir savo receptų knygą. Kokių pageidavimų turite genų inžinerijai?

Aš ilgiuosi tų vaisių, kurių šiandien negalima įsigyti, nes jie pernelyg greitai genda. Dauguma augintojų didžiausią dėmesį skiria atsparioms, negendančioms vaisių ir daržovių rūšims, tačiau dėl to nukenčia skonis. Todėl norėčiau, kad genų inžinerija pasiektų, kad skanios braškės išsilaikytų ilgiau. Žinoma, turėti visko, kas geriausia, neįmanoma. Vis dėlto tikiu, kad genų inžinerija padės mums turėti daugiau.

66 metų Christiane Nüsslein-Volhard yra Max-Planck insituto direktorė Tiubingene. 1995 metais genų tyrinėtojai buvo skirta medicinos Nobelio premija. Iki šiol mokslininkė yra vienintelė vokietė, gavusi Nobelio premiją.

Skaitytojams priminsime, jog ne visi mokslininkai GMO naudą vertina vienodai. Apie tai galite paskaityti 3 dalių straipsnyje, skirtame GMO pristatymui ir teigiamam bei neigiamam požiūriui nušviesti.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: TV3
TV3
(0)
(0)
(0)

Komentarai (41)

Susijusios žymos: