BBC žurnalistas: mokslas nieko neįrodo  (29)

Neseniai Vilniuje viešėjo biochemikas, žurnalistas, mokslo žurnalistikos dėstytojas Londono City universitete ir aistringas grybautojas Toby Murcottas. „Transparency International“ surengė spaudos pusryčius, per kuriuos britas su Lietuvos žurnalistais dalinosi savo mintimis apie tai, kokia turi būti mokslo žurnalistika ir kokių atsargumo priemonių žurnalistui reikia imtis nenorint pakliūti į mokslo srityje interesų turinčių įmonių pinkles.

Pirmas dalykas, kurį pabrėžė britas, yra tai, jog mokslas nieko neįrodo: „Žmonės dažnai mano, jog mokslas gali padaryti ką nors, ko mokslas negali. Jie mano, jog mokslas gali įrodyti, kad kažkas nėra tiesa – ir tai nėra tiesa. Tiesą sakant, mokslas nieko neįrodo. Mokslas užduoda gerus klausimus, renka duomenis, analizuoja duomenis, juos apsvarsto, sugalvoja idėją, iškelia hipotezę, patikrina hipotezę, atlieka kitą eksperimentą, kuriuo paneigia hipotezę. Bet iš tiesų mokslas nieko neįrodo. Todėl pirmas dalykas, į kurį atkreipiu dėmesį skaitydamas straipsnį, yra autoriaus teiginys „Mokslas įrodė…“ arba „Mokslininkai įrodė…“ – pagal tai aš sprendžiu, kad autorius nieko nesupranta apie tai, ką rašo“, – aiškino žurnalistas.

„Mokslas nekuria tiesos. Jis kuria žinias ir naujų klausimų rinkinį. Šia tema kalbėjausi su šimtais, jeigu ne tūkstančiais žmonių. Mokslininkams toks suvokimas nekelia jokių problemų. Tuo tarpu žmonės, kurie nėra mokslininkai, neretai sako: „Tiek metų mums melavote, sakėte mums, kad mokslas gali kažką įrodyti“. Ne. Mokslas mano požiūriu vis dar yra geriausias būdas ką nors išsiaiškinti, bet tiesos jis nekuria. Tiesą kuria tik matematika ir galbūt filosofija. Todėl kai mokslininkui užduosite klausimą, jums neatsakys nei „taip“, nei „ne“ – jums atsakys „galbūt“. O būnant žurnalistu tai yra gana nepatogu, nes jums reikia gražių aiškių rašinių su pradžia, viduriu ir pabaiga, o pabaigoje turi būti parašyta „Taip, mes tai įrodėme. Dabar kažką žinome. Dabar savo žinias įgyvendinsime pasaulyje“. Taip nebūna“, – tikina T. Murcottas.

„Tarkime, jeigu norite dirbti mokslu grįstą darbą, jei būdamas politiku norėsite priimti su sveikatos apsauga susijusį sprendimą, norėsite, kad mokslas jums sakytų tiesą, kad galėtumėte įgyvendinti savo sumanymą, o jeigu kas nors nesigauna, galėtumėte pasakyti „Tai ne aš, tai mokslininkai, tai jų kaltė“. Politikai nemėgsta prisiimti kaltės. Jie geriau perkelia kaltę kam nors kitam. Yra daug žmonių, kurie yra suinteresuoti teigti „mokslininkai taip sakė, vadinasi, tai tiesa“. Mokslininkai teikia informaciją, o tai, kas su informacija daroma, yra visuomenės reikalas. Mokslininkai galėjo atrasti kaip suskaidyti atomą, o visuomenė sugalvojo pasigaminti bombą ir atominę elektrinę.

Mokslas tik parodo kas yra įmanoma, o sprendimus pasiūlo technologijos, būtent per technologijas mokslas išverčiamas į realius dalykus. Tarkime, gaminant kompiuterius panaudotos kvantinės mechanikos, matematikos, logikos ir daugybės kitų mokslų žinios. Bet tik technologijos tas žinias realizuoja. Rašant tekstą negalvojate, kad elektronai kompiuterio grandinėje juda ta kryptimi ar kita kryptimi – tiesiog rašote. Technologijos yra ta sąsaja tarp mūsų ir mokslo“.

Kaip veikia mokslas?

„Nežinau kaip čia, bet Jungtinėje Karalystėje ir be jokios abejones kitose demokratinėse valstybėse labai rūpinamasi balansu žiniasklaidoje. Rengiant debatus ir pakvietus politiką iš vienos partijos būtina pakviesti politiką ir iš kitos partijos, kad debatai būtų lygiaverčiai. Tas pats galioja ir mokslui. Jeigu sprendžiant tam tikrą mokslinį klausimą yra dvi skirtingos idėjos, reikia vieno žmogaus, atstovaujančio vienai idėjai ir vieno žmogaus, atstovaujančio kitai idėjai kad debatai būtų lygiaverčiai.

Nuo pat pastebėjimo, kad pasaulinė temperatūra kyla, užvirė diskusija – tai vyksta natūraliai, ar šiltėjimą sukėlė žmogaus veikla. Aptarinėjant šį klausimą natūralu pasikalbėti su vienu žmogumi iš vienos stovyklos ir vienu žmogumi iš kitos stovyklos, kad būtų diskusijos pusiausvyra. Turėsite vieną mokslininką, teigiantį, kad klimato kaita yra antropogeninė ir kitą mokslininką, tvirtinantį, kad klimatas keičiasi dėl natūralių priežasčių. Diskusija balansuota ir visi laimingi. Bet moksle tai nebūtinai reiškia pusiausvyrą. Reali situacija klimato kaitos klausimu yra toli nuo pusiausvyros. Didžioji dauguma mokslininkų, dirbančių su klimatu susijusiose srityse, mano, jog žmogiškos būtybės labai stipriai veikia mūsų klimatą, labiausiai – dėl išskiriamų šiltnamio dujų: anglies dvideginio iš iškastinio kuro, metano iš žemdirbystės, azoto oksido taip pat iš žemės ūkio. Jų turimi įrodymai yra labai labai stiprūs – kur kas stipresni nei žmonės gali pamanyti vien skaitydami naujienas.

Be abejo, yra ir nedidelis skaičius mokslininkų, nesutinkančių su tokiu požiūriu. Visuomet būna nedaug tokių žmonių. Bet tokia situacija yra moksle, tarp žmonių, kurie didelę gyvenimo dalį praleido studijuodami klimatą. O štai jeigu į studiją kalbėtis pasikviesite du žmones, atstovaujančius skirtingoms idėjoms, susidarys pusiausvyros įspūdis. Bet taip tikrai nėra. Ir tai kelia tam tikrų sunkumų. O kaip gi elgtis televizijoje? Ar niekada nekilo mintis pasikviesti 5000 žmonių atstovauti vienai pusei ir 10 žmonių atstovauti kitai pusei televizijos studijoje? Tai būtų mažumėlę sudėtinga. Tai iš tiesų neįmanoma. Belieka kviestis po vieną žmogų iš abiejų pusių ir pateikti informaciją, kuri paaiškintų, kokia yra visuotinė nuomonė. Tačiau ir šiuo atveju yra kliūtis. Kas, jeigu visuotinė nuomonė nėra teisinga? Viena iš mokslo savybių yra tokia, kad idėja įsitvirtins, bus patikrinta, bet ateis vienas žmogus ar žmonių grupė ir pasakys: „Tai netiesa“.

Pavyzdžiui, ilgą laiką buvo manoma, kad skrandžio opas sukelia stresas – per daug darbo, per mažai poilsio, per mažai pramogų. Bet mokslininkas iš Australijos pareiškė, kad tuo netiki. Jis pareiškė manąs, jog opas sukelia bakterijos Helicobacter pylori. Ir įrodė tai savo pavyzdžiu. Paėmė tirpalą su bakterijomis, jį išgėrė, po poros savaičių jam išsivystė opa, o porą savaičių pavartojus antibiotikų bakterijos buvo sunaikintos, opa išnyko. Šiais laikais pripažįstame, kad šios bakterijos yra labai svarbus opaligės veiksnys. Taigi, jis buvo vienas žmogus su viena idėja, kovojęs prieš visuotinę nuomonę, bet jis buvo teisus.

Publikavimo procesas moksle yra labai svarbus – tai yra karjeros pagrindas. Bet publikavimo srityje kiti mokslininkai turi galimybę pasakyti „Ne, esi neteisus“. Viena iš priežasčių, dėl kurių, mano manymu, mokslas yra toks galingas, yra ta, kad, tarkime, susikuriate idėją, atliekate eksperimentus, kuriais patikrinate idėją, publikuojate rezultatus. O kiti mokslininkai nesako „o, puikus darbelis“. Kiti mokslininkai sako „aha! Štai čia klaida, čia klaida ir čia klaida. Pričiupau!“. Tai yra labai konkurencingas procesas. Kiekvienas mokslininkas nori sunaikinti konkurento idėjas. Būtent dėl to mokslas yra stiprus – visos išlikusios idėjos privalo atlaikyti daugelio žmonių bandymus tą idėją sunaikinti. Tai yra labai galingas idėjų patikrinimo būdas“, – pasakojo T. Murcottas.

Taigi, jeigu idėjos – netgi jei jos yra nepatrauklios ir nepopuliarios – patikrintos daugelio specialistų, pasitvirtintų, visuotinės nuomonės pusiausvyra gali pasikeisti į priešingą pusę. Mokslas yra toks, kad teisus gali būti ir vienas žmogus, prieštaraujantis visuomenei, visuotinei nuomonei, bet jo teisumo negalima tvirtai teigti, kol idėja nėra patikrinta.

Vienas katinas – dar ne statistika

T. Murcottas papasakojo atsitikimą, susijusį su jo katinu. Gyvenimo pabaigoje, stipriai pašlijus gyvūno sveikatai, teko kreiptis į veterinarą – šis pasakė, kad katinui sutriko inkstų veikla ir jis gyvens ne ilgiau nei mėnesį ar du, todėl pasiūlė nekankinti gyvūno ir jį užmigdyti.

Bet smalsus žurnalistas, įgijęs biochemijos mokslų daktaro išsilavinimą, mylintis savo gyvūną, patartas draugo nusprendė kreiptis į homeopatą, nors puikiai suvokė, kad homeopatiniuose vaistuose nėra nieko be cukraus ir vandens.

„Veterinaras homeopatas neapžiūrinėjo katino – jis klausinėjo manęs: „Ar jam patinka šiltos, ar šaltos vietos?“ – O kokiam gi katinui nepatinka šiltos vietos. „Ar jis mėgsta valgyti?“ – O taip, labai. „Ar jis būna piktas?“ – Taip, ypač kai jį išmetu į šaltį ir neduodu valgyti. Tuomet veterinaras sako: „Tavo katinas serga inkstų pykčiu. Duosiu jam vaistų, kurie ištrauks visą pyktį iš inkstų“, – pasakojo žurnalistas.

Įdomu tai, kad gydomas homeopatiniais vaistais – cukrumi, kurio neveiksmingumą mokslininkas puikiai suvokė, tačiau katinas to nežinojo – rainis nugyveno dar metus.

Ir ką gi galima spręsti iš tokios situacijos, kuomet veterinaras diagnozuoja inkstų funkcijos sutrikimą ir prognozuoja mėnesį ar du gyvenimo, o homeopatas diagnozuoja inkstų pyktį ir vartojant jo skirtus vaistus katinas nugyvena dar metus.

„Nieko. Visiškai nieko. Negalėjau atlikti kontrolinio tyrimo. Negalėjau padalinti katino pusiau ir pusei duoti homeopatinius vaistus, o kitai pusei – tradicinius vaistus. Nes pusė katino paprastai neilgai gyvena. Ir todėl eksperimentas nebūtų labai sėkmingas. Norint kažką sužinoti reikėtų atlikti daug tyrimų su daug kačių. Palyginti homeopatinių vaistų veikimą su tradiciniais vaistais ir vaistų nevartojimu“.

Daugelis šį pasakojimą išgirdusių žmonių buvo linkę manyti, kad homeopatija iš tiesų veiksminga. Bet tai netiesa. Tai tiesiog pavienis atvejis.

„Mums reikia skirti įdomius pasakojimus, kurių šaltinis, mūsų manymu, yra patikimas – mūsų draugai ar giminaičiai ir mokslinį metodą, kuris pasižymi gebėjimu atmesti atsitiktinumą. Kuris atmestų, jog katinas nugyventu metus ir visiškai nieko nedarant. Mokslas veikia ne per pasakojimus, kurie mums turi daug įtakos – mokslo pagrindas yra kiek galima labiau sumažinti atsitiktinumo galimybę. Mokslo žurnalisto užduotis – išsiaiškinti kaip veikia mokslas, suvokti mokslo principus, kad būtų įmanoma parašyti tokį straipsnį, kuris skaitytojus informuotų kokiu būdu moksliškai sprendžiami tokie klausimai“.

Tendencinga mokslo interpretacija gali būti mirtina

Žurnalistas pateikė pavyzdį, kuomet tendencingas mokslinės informacijos pateikimas visuomenei gali būti vertinamas žmonių gyvybėmis.

1998 metais Andrew Wakefieldas su kolegomis D. Britanijoje publikavo mokslinį straipsnį, kuriame aprašė 12 vaikų. Visiems vaikams buvo diagnozuoti žarnyno veiklos sutrikimai bei autizmas. Kai kuriais atvejais vaikų tėvai buvo įsitikinę, kad simptomai pasireiškė po kompleksinės vakcinos nuo tymų, kiaulytės ir raudoniukės (MMR – measles, mumps, rubella) sušvirkštimo. Tiesa, po dvejų metų Jungtinės Karalystės bendrosios medicinos taryba paskelbė, kad A. Wakefieldo mokslinis darbas buvo „negarbingas“, žurnalas „Lancet“, kuriame straipsnis buvo publikuotas, jį atšaukė, o „British Medical Journal“ 2011 metais paskelbė, kad mokslinis darbas apskritai buvo apgavikiškas.

„Po šio straipsnio smarkiai sumažėjo vaikų skiepijimas kompleksine vakcina. Ir kaip manote, kas nutiko? Stipriai pakilo sergamumas šios ligomis – ypač tymais. Vakcinavimas visuomet vertinamas prieštaringai. Nes skiepijant paimamas sveikas vaikas, jam sušvirkščiama kažkas, dėl ko vaikas pradeda verkti.

Šiandien nebematome ką padarė vakcinos. Kai mano tėvas buvo jaunas, jo mokykloje vieną dieną koks nors vaikas imdavo ir nepasirodydavo. Ir viskas, jis dingdavo visiems laikams. Raudoniukė arba poliomelitas arba tymai. Jie tiesiog dingdavo. Mirdavo. O šiandien to nebėra. Besivystančiose valstybėse taip dar būna, bet ne čia, ne vakaruose, nes vakcinos eliminavo daugumą sunkiausių vaikystės ligų. Vaikai taip nebemiršta. Dabar žmonės nebemato priežasties skiepytis. Bet priežastis yra tokia, kad jeigu nesiskiepysime, ligos grįš. Labai keista žmogaus prašyti paimti sveiką vaiką ir padaryti jam ką nors, kas jį skaudina. Ir taip, visos vakcinos yra rizikingos. Rizika maža, bet ji yra.

Istorija baigėsi tuo, kad paaiškėjo, jog gydytojui, kuris parašė šį straipsnį, mokėjo įmonė, gaminusi atskiras vakcinas nuo tymų, kiaulytės ir tymų, jis buvo asmeniškai suinteresuotas sumažinti MMR vakcinos populiarumą. Dabar jis prarado savo licenciją, o skiepijimas populiarėja“, – pasakojo mokslo žurnalistas.

Įdomu tai, kad patikrinus šio mokslininko teiginius, jie buvo ne kartą paneigti kitais moksliniais tyrimais, tačiau spauda buvo labai susidomėjusi A. Wakefieldo – gydytojo, žadėjusio išgelbėti daug vaikų – įvaizdžiu, mat jis buvo tarsi mesijas, siūlantis sprendimą, apginsiantį nuo autizmo. Galima būtų teigti, kad neatsakingas šio straipsnio aprašymas kainavo žmonių gyvybių.

Mokslas – didelių įmonių melo priemonė?

„Bendrovės naudojasi mokslu norėdamos sugluminti, apkvailinti žurnalistus, kad šie parašytų tai, ko nori tos kompanijos. Tai daroma subtiliai. Gana išmintingai. Būtent dėl to mokslo žurnalistams reikia ne tik žinoti terminus, sugebėti interpretuoti rezultatus, bet ir bendrauti su mokslininkais bei suprasti kaip veikia mokslas, kad būtų galima išvengti tokių klaidų, kurios gali kainuoti gyvybių“.

„Pavyzdžiui, kalbant apie klimatą, padėtis nėra šiaip aiški. Ji yra labai labai aiški – aiškesnė nei daugelis kitų sričių. Aiškesnė nei daugelis dalykų, tarkime, vėžio tyrimuose. Esame beveik tikri – ne visiškai, nes tai nėra įrodoma – kad dėl žmogaus veiklos šiltėja klimatas, kuris turi reikšmingos įtakos mūsų populiacijai ir kitiems dalykams. Bet jeigu paskaitytumėte spaudą, pastebėtumėte, kad yra daug žmonių, kurie skleidžia sumaištį. Vis labiau aiškėja, kad naftos gavybos bendrovės, finansiškai suinteresuotos nemažinti naftos vartojimo, naudojasi labai panašia taktika, kurią naudojo tabako bendrovės aštuntame ir devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kuomet jos sąmoningai kėlė sumaištį ir menkino mokslinių tyrimų rezultatus, nurodžiusius, kad tabakas sukelia vėžį“, – tikino žurnalistas.

Apie mokslą, žurnalistiką ir grybavimą

DELFI žurnalistas Vaidas Neverauskas turėjo galimybę pasikalbėti su šiuo įdomiu žmogumi, kuris papasakojo kaip iš mokslininko tapo žurnalistu ir skundėsi prastu rudeniu dėl kurio nepavyko deramai pasimėgauti savo hobiu – grybavimu.

– Esate biochemikas. Kiek metų praleidote laboratorijoje?

– Septynerius su puse. Ketverius metus mokiausi doktorantūroje ir trejus metus su puse truko podoktorantūrinės studijos. Ir iš karto po podoktorantūrinių studijų palikau mokslą.

– O dėl kokios priežasties?

– Viskas labai paprasta. Doktorantūros studijos man patiko. Labai. Žinoma, pirmus metus išeikvojau. Bet vėliau sekėsi gerai, o kai atėjo laikas rašyti disertaciją, man nebuvo sunku. Disertaciją – 50 000-60 000 tūkstančių žodžių – parašiau per tris mėnesius. Rašiau po aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę. Ir jau tada turėjau pastebėti, kad rašyti man patinka. Tik kad tokiu metu apie tai negalvojau. Buvau susikoncentravęs į mokslą. Podoktorantūrinėse studijose pastebėjau, kad nors ir nebuvau prastas mokslininkas, buvo ir daug geresnių. Buvau ambicingas ir supratau, kad niekada nepasieksiu tokių aukštumų, kokių norėčiau.

Bet nutiko keli dalykai. Pirmasis – mane pradėjo išnaudoti mano fakultetas – mokiausi Bristolio universitete. Ir kai atvykdavo svečiai, fakulteto vadovybė visada sakydavo: Toby, tu eik ir jiems viską aprodyk. Tas pats nutikdavo ir kai atvykdavo mokinių ekskursijos. Skaitydavau paskaitas, nušviesdamas studentams perspektyvas, paaiškindamas kokios yra galimybės mano moksle. Kiti žmonės mano gebėjimą gražiai pasakoti apie mokslą pastebėjo anksčiau nei aš pats.

O tuomet mano draugas pasakė, kad Bristolyje kuriama radijo stotis – laikinai ir transliuosianti nedideliam plotui – ir jiems reikalingi pagalbininkai. Prisijungiau ir įsimylėjau radiją. Radijo klausiausi nuo kokių 16 metų. Ir nors dauguma žmonių mėgsta per radiją klausyti muzikos, aš klausydavau laidas – „Radio 4“.

Staiga suvokiau, kad žinau, jog mėgstu kalbėti apie mokslą ir sugebu tai daryti gerai, dievinu radiją. Noriu tai daryti, noriu sujungti du šiuos dalykus. Taigi, grįžau į laboratoriją ir dvejus metus dienomis dirbau laboratorijoje, o vakarais su draugais kurdavome radijo programas. Daugelis jų nebuvo ištransliuotos, bet kalbėjomės apie radiją, klausydavomės radijo, buvome šiek tiek apsėsti. Besibaigiant podoktorantūrinėms studijoms, pasakiau kolegoms, kad nesieksiu naujo kontrakto ir eisiu dirbti į radiją. Žinoma, visi kolegos juokėsi.

Po kiek laiko „BBC Radio“ mokslo padalinys ieškojo prodiuserio. Pretendavau į šią poziciją, bet darbo negavau. Bet jie man trims mėnesiams pasiūlė stažuotojo poziciją – ir likau ten septyneriems metams. Ir supratau, kad tai gali būti ne tik laisvalaikio užsiėmimas, bet ir karjeros pagrindas.

– Kas būtų geresnis mokslo žurnalistas – mokslininkas ar žurnalistas?

– Mano požiūriu, mokslo žurnalistas turi būti žurnalistas, besispecializuojantis mokslo srityje. Manau, galima būti mokslo žurnalistu neturint mokslinių pagrindų, taip pat galima būti mokslo žurnalistu neturint žurnalistikos pagrindų. Aš nesu įgijęs žurnalisto išsilavinimo, bet išmokau bedirbdamas. Kelis kartus klydau, o kai klystama, labai greitai išmokstama, ypač, jei kas nors ant tavęs rėkia. Manau, geriausias mokslo žurnalistas būtų žmogus, kurį mokslas domina, kuris yra smalsus, kurio netenkina vien informacija kad darbas buvo atliktas taip, o ne kitaip. „Kodėl darėte taip?“, „Kaip tai darėte?“, „Kokios buvo kitos galimybės?“. Tai turi būti žmogus, kuris užduoda daug klausimų, kurį domina kur kas daugiau nei vien galutinis rezultatas. Žmogus, kurį domina mokslo politika. Kuriam įdomu kaip mokslas finansuojamas. Ir koks yra ryšys tarp vaistų kūrimo įmonių atliekamų mokslinių tyrimų bei jų publikacijų.

– Taigi, geriausias mokslo žurnalistas yra nei mokslininkas, nei žurnalistas, bet tardytojas?

– Taip, tiksliai taip.

– Kiek mokslininkų per savo karjerą pavertėte žurnalistais? Žinau bent vieną tokį atvejį.

– Ak taip, tiksliai, Kat. Kai pamačiau jos straipsnį apie tai ir pats buvau nustebintas. Tiesą sakant, net neįsivaizduoju. Bet man labai rūpi kalbėti su žmonėmis apie mokslą, apie žurnalistiką, apie tai, kodėl abu šie dalykai yra labai svarbūs. Mane labai pamalonino tai, kad yra bent vienas žmogus, manantis, kad paskatinau jį imtis mokslo žurnalistikos.

Svarbiausia yra tai, kad kiekvienas mokslininkas, su kuriuo kalbėjausi, savo gyvenime turėjo žmogų, kuris paskatino jų smalsumą, kuris padėjo įsitraukti į mokslinę veiklą. Dažnai tai būna mokytojas. Tai gali būti tėvai. Bet kartais tai būna žmogus, matomas per televiziją ar girdimas per radiją. Man toks žmogus buvo Davidas Attenborough. Kai man buvo 13 metų, žiūrėdavau jo laidas. Man nebuvo nieko svarbesnio. Ir tai padėjo man pasiekti tai, ką turiu šiandien.

– Kaip žurnalistui atspėti kokia tema bus įdomi?

– Žmones domina straipsniai, kurie yra apie seksą, mirtį arba organizmo funkcijas. Kaip į šiuos rėmus sutalpinti astronomiją? Astronomija labiau susijusi su didelių klausimų uždavimu: iš kur atsiradome? Kur keliaujame? Kokia mūsų vieta Visatoje?

Yra vienas fantastiškas pasakojimas apie organizmo funkcijas. Ligoninėse kartais užsikrečiama Clostridium difficile – tai yra bakterijos, atsparios daugumai antibiotikų ir sukeliančios labai pavojingą infekciją, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Ir jeigu tokia infekcija išplinta žarnyne, vienas iš simptomų yra sprogstamas žalias viduriavimas. Tai tikrai siaubinga ir nemalonu. Ir gydymo galimybių nėra daug. Bet dabar atsirado naujas metodas – taikomas išmatų persodinimas. Paimamas artimo giminaičio ar žmogaus, gyvenančio tuose pačiuose namuose, nedidelis išmatų kiekis – vienuose namuose gyvenančių žmonių žarnyno bakterijos būna panašios – šios išmatos sumaišomos su sūriu vandeniu, pacientui per gerklę nuveda vamzdelį iki žarnyno ir sušvirkščia išmatas. Metodas veikia labai gerai, nes draugo ar giminaičio bakterijos apsigyvena žarnyne ir išspiria C. difficile, kurios yra silpnos bakterijos. Štai tokį pasakojimą visuomenei lengva pateikti.

Kitas būdas spręsti ar pasakojimas sudomins skaitytoją – paklausti savęs ar tai domina jus. Ar atrandate pasakojime tai, kas domintų jus, ar jums tai rūpi, ar tai žadina jūsų vaizduotę.

– Bet kaip elgtis su tokiomis visuomenę nelabai dominančiomis mokslo šakomis, kaip biochemija ar teorinį fizika? Juk ją sunku pateikti patraukliai.

– Tai yra rimtas iššūkis. Visada ieškau būdo susieti informaciją su klausytojais. Ta informacija skaitytojui ar klausytojui turi kažką reikšti. Yra tokios informacijos, kurią vadinu „aludės faktais“ – įsivaizduokite, gurkšnoji alų su draugu ir sakai „O ar žinojai, kad…“. Mums patinka maži žinių trupinukai. Na, kad neseniai pro Žemę praskridęs asteroidas. Ar žinote kokio jis dydžio? 400 metrų? Niekada nesakykite 400 metrų. Viską matuokite futbolo aikštėmis. Jeigu naikinamos Amazonės džiunglės, tai iškirsti plotai matuojami ne kvadratiniais kilometrais, o Belgijos ar Lietuvos plotais. Plonesnis už žmogaus plauką, didesnis už mėlynąjį banginį arba britams – Londono autobuso dydžio. Tai yra geri dydžių pateikimo pavyzdžiai.

– Kaip žurnalistui elgtis elgtis su pseudomokslu? Pavyzdžiui, homeopatija ar astrologija?

Nemanau, kad naudinga sakyti žmonėms, kad jie yra neteisūs ir kvaili. Nes jeigu kas nors man pasakytų, kad esu neteisus ir kvailas, tikrai nesakyčiau „Be abejo, esi teisus“. Sakyčiau, „Kaip tai esu neteisus ir kvailas?“ ir ilgai bambėčiau.

Manau, kad žmonėms, vartojantiems homeopatinius vaistus ar tikintiems astrologija, nereikėtų sakyti, kad jie neteisūs ar kvaili. Iš to jokios naudos nebus. Manau, svarbu yra sakyti taip: „Taip, tai gali būti tiesa, idėjos yra gana įdomios. O kaip patikrinti, ar tai tiesa?“. Yra žmonių, manančių, kad homeopatijos tyrimų atlikinėti nereikia. Aš manau, kad juos atlikinėti būtina, nes mokslas yra geriausias būdas išsiaiškinti, ar kažkas veikia. Ir galėčiau lažintis iš gana didelės pinigų sumos, kad jeigu homeopatiniai preparatai būtų ištirti moksliškai, atsakymas būtų toks, kad šie vaistai veikia taip pat, kaip placebo. Bet tabletėje nėra jokių veikliųjų medžiagų.

Kalbantis su įdėmiai besiklausančiu besidominčiu žmogumi, išklausant jo rūpesčius, žmogui galima duoti visiškai nekenksmingą tabletę ir pasakyti jam, kad ji yra efektyvi – vien dėl to žmogus gali pasijusti geriau. Gydytojai tą žinojo jau prieš tūkstančius metų.

Nemanau, kad homeopatinių preparatų vartojimas yra žalingas, išskyrus atvejus, kai žmonės yra skatinami atsisakyti įprastinio gydymo ir pakeisti jį homeopatija. Mano supratimu, homeopatija yra rūpyba, slauga ir priežiūra, o aiškinti žmonėms, kad jie švaisto pinigus bei yra kvaili, nebūtų naudinga. Manau, mokslas gali įrodyti ir įrodo, kad homeopatija yra placebo. O žmonės, tvirtinantys, kad vartojant homeopatinius vaistus galima išgyti nuo pavojingų ligų – vėžio, ŽIV, ar kažko panašaus – yra sukčiai ir turėtų būti baudžiami pagal įstatymą kaip sukčiai, mat nėra moksliškai pagrįstų duomenų, kad homeopatija yra veiksminga.

– Ar šiemet jau grybavote?

Taip, grybavau. Tiesa, ruduo pas mus buvo labai labai prastas, buvo sausa visą rudenį, tik prieš kelias savaites pradėjo lyti. Radau kelis valgomuosius pievagrybius, vieną stambiasporį pievagrybį, mačiau kelis labai suvargusius paberžius. Paprastai ten, kur gyvenu, randu pušyninių rudmėsių, bet jų šiemet neradau. Ir dar neradau lelijinių stirnabudžių. Taigi, šio rudens grybavimai buvo labai nesėkmingi.

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Vaidas Neverauskas

(4)
(0)
(2)

Komentarai (29)