Kai Frank Wisner, pripažintas JAV diplomatas ir prezidento Obamos pasiuntinys vasario 1 d. susitiko su Hosni Mubarak, scena, ko gero, abiems vyrams buvo pažįstama. Per trisdešimt metų, Amerikos diplomatai atvykdavo į ištaigingus Heliopolio rūmus Kairo kaimynystėje, iš kur Mubarak valdė Egiptą. Egipto prezidentas šiltai priimdavo amerikiečius ir jiedu pradėdavo pašnekesį apie Egipto-JAV santykius bei Artimųjų Rytų taikos likimą. Tuomet amerikietis atsargiai užsimindavo apie politines reformas. Prezidentas įsitempdavo ir atkirsdavo: „Jei aš padarysiu tai, ko norite, islamo fundamentalistai užgrobs valdžią“. Tuomet pokalbis vėl grįždavo prie paskutiniųjų taikos proceso įvykių.

Gana tikėtina, kad tokio paties pobūdžio pašnekesys vyko ir praėjusį antradienį. Mubarak neabejotinai įspėjo Wisner’į, kad be jo Egiptas taps Musulmonų brolijos, Egipto islamistinio politinio judėjimo, radikalizmo auka. Jis dažnai primindavo lankytojams 1979 m. įvykius Irane, kuomet JAV nustojo rėmusi ištikimą sąjungininką šachą, o jo vietą užėmė žiauri anti-amerikietiška teokratija. Tačiau šįkart Jungtinių Valstijų diplomatas Egipto prezidento argumentams turėjo kitokį atsakymą. Atėjo laikas pokyčiams.

Būtent tokia buvo Obama žinutė Mubarak’ui kai juodu kalbėjo telefonu vasario 1 d. „Tai buvo sudėtingas pokalbis“, – teigė administracijos darbuotojas. Vyresnieji nacionalinio saugumo patarėjai susirinkę Ovaliniame kabinete klausėsi šio pokalbio. Mubarak aiškiai pasakė, kad sukilimas jam asmeniškai sukėlė labai daug sunkumų; Obama spaudė Egipto lyderį susilaikyti nuo bet kokio smurtinio atsako prieš šimtus tūkstančių susirinkusiųjų gatvėse. Tačiau jau kitą dieną tose pačiose gatvėse – kurios, visų nuostabai, buvo taikios nuo pat demonstracijų pradžios – prasidėjo smurtas. Mubarak šalininkai Kaire pradėjo talžyti protestuotojus.

Tai buvo priminimas, kad visiškai nėra aišku, kaip artimiausiomis dienomis ir savaitėmis vystysis Egipto revoliucija. Susidūrimai tarp vyriausybės šalininkų ir priešininkų žymi naują konflikto fazę. Egipte yra daug žmonių, išgyvenančių režimo patronažo dėka, ir jie gali kautis, kad išlaikytų savo padėtį. Tačiau opozicija yra labiau nei bet kada susitelkusi, o pasaulis – tame tarpe ir JAV – įspėjo Mubarak’ą. Kas beįvyktų šiomis dienomis, tai nepakeis centrinės Egipto revoliucijos idėjos. Istorikai pažymės, kad 2011 m. sausio 25 d. davė pradžią trisdešimties Mubarak’o viešpatavimo metų galui. Ir dabar pamatysime, kaip materializuosis politikų ir mokslininkų ilgai diskutuota teorija. Ar demokratiškesnis Egiptas taps radikaliojo islamo valstybe? Ar arabiškajame pasaulyje gali veikti demokratija?

Atsilikęs, korumpuotas, taikus

Mažai kas tikėjosi, kad įvykiai taip susiklostys. Ilgą laiką manyta, kad Egipto visuomenė gerbia valdžią, turi galingą valstybę ir biurokratiją, kuri nors ir neefektyvi bei korumpuota, tačiau sugebėjo išlaikyti taiką. „Tai yra šalis, pasižyminti neįtikėtinu politiniu stabilumu“, – 1995 m. rašė Fouad Ajami, atkreipdamas dėmesį, kad per pastaruosius du šimtmečius Egiptą valdė tik du režimai – 1805 m. įsteigta monarchija ir 1952 m. į valdžią atėjusio Gamal Abdel Nasser judėjimas (palyginimui – per tą patį laiką Prancūzija išgyveno revoliuciją, dvi imperijas, penkias respublikas ir kvasi-fašistinę diktatorystę). Vadovaujantis populiariąja nuomone, egiptiečiai yra pasyvūs, nuolankiai paklūstantys religijai ir hierarchijai. Tačiau sausio pabaigoje Kairo ir Aleksandrijos bei kitų miestų gatves užtvindė visai kitokie žmonės: būriai energingų, valingų vyrų ir netgi moterys, visi pasiryžę tapti savo pačių likimo kalviais.

Kas pasikeitė? Tiesą sakant, egiptiečiai niekada nebuvo tokie paklusnūs, kaip apie juos buvo manoma. Egipto visuomenėje yra daug politinio aktyvizmo, kurio spektras apima islamo radikalizmą, marksizmą, arabų nacionalizmą ir liberalizmą. Tačiau pradedant dvidešimto amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaiga, Egipto režimas pažabojo pilietinę visuomenę, uždarydamas politines partijas, laikraščius, įkalindamas politikus, papirkdamas teisėjus ir nutildydamas intelektualus. Per pastaruosius tris dešimtmečius Egiptas tapo vieta, kur parašoma vos keletas rimtų knygų, universitetai yra stebimi, laikraščiai kruopščiai prižiūrimi, kontroliuojami vieši žmonių pasisakymai. Per paskutiniuosius 20 metų karas prieš islamistines teroristų grupuotes – dažnai labai brutalus – leido Mubarak’o režimui dar labiau suvaržyti Egipto visuomenę saugumo vardan.

Reforma ir revoliucija

Pastarąjį dešimtmetį Egiptas ėmėsi ekonomikos reformos. Pradedant praeito amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduriu, Egipte suvokta, jog norint skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko, reikia panaikinti neefektyviausias šalies socialistinės ekonominės sistemos dalis. Paskutiniaisiais metais Mubarak – įkalbėtas savo sūnaus Gamal, Vakaruose išsimokslinusio bankininko, – į savo kabinetą paskyrė keletą energingų reformatorių, kurie ėmėsi ambicingų pastangų performuoti Egipto ekonomiką mažindami mokesčius ir rinkliavas, pašalindami kai kurias taisykles ir sumažindami subsidijas. Egipto ekonomika, ilgą laiką „gaišusi“, ėmė energinai augti. Nuo 2006 m. iki 2008 m. ji augo apie 7 proc. per metus, ir netgi praėjusiais metais, po ekonominės krizės, augimas tebesiekė beveik 6 proc. Egiptas, kuris ilgą laiką buvo izoliuotas protekcionistinių sienų ir kurio masinės informacijos priemonės buvo kontroliuojamos režimo, dabar tapo atviresnis pasauliui dar ir naujų komunikacijos technologijų dėka.

Kodėl ekonominė pažanga turėtų sukelti protestus? Augimas viską išjudina, sutrikdo nusistovėjusią, stagnatišką tvarką ir sukelia nelygybę bei netikrumo, nežinios būseną. Jis taip pat lemia naujų lūkesčių ir poreikių atsiradimą. Tuniso augimas nebuvo toks energingas kaip Egipto, tačiau ir ten senoji korumpuotoji santvarka atsivėrė, o susidorojimas su po to sekusiu sujudimu pasirodė esąs neįveikiamas režimui. Alexis de Tocqueville kartą yra pastebėjęs, kad „pavojingiausias laikas blogai vyriausybei yra tas, kai ji pradeda reformuotis“. Tai yra reiškinys, kurį politologai pavadino „kylančių lūkesčių revoliucija“. Diktatūroms sunku kovoti su pokyčiais, kadangi jose nustatyta galios struktūra negali reaguoti ir atsakyti į naujus ir kintančius žmonių poreikius. Taip nutiko Tunise; taip nutiko Egipte. Jaunimo nedarbas ir maisto kainos galbūt ir buvo pirmosios priežastys, tačiau pagrindinis veiksnys buvo auganti, nerami bei aikštinga populiacija, kurią išjudino naujieji ekonomikos vėjai bei ryšiai su pasauliu (atkreipkite dėmesį, kad stagnatiškesnės šalys, tokios kaip Sirija ar Šiaurės Korėja, liko stabilesnės).

Ekonomikos augimą Mubarak palydėjo šiurkščių politinių žingsnių serija. Leidęs šiek tiek atviresnius 2005 m. parlamento rinkimus, režimas vėliau grįžo atgal ir masiškai klastojo 2010 m. rinkimus, sumažindamas Musulmoniškosios brolijos atstovavimą parlamente nuo 88 iki nulio. Ayman Nour, kuris buvo Mubarak’o varžovas 2005 m. prezidento rinkimuose, buvo areštuotas sufabrikavus kaltinimus, įkalintas, kankintas ir galiausiai paleistas į laisvę 2009 m. Prieš 2005 m. rinkimus Mubarak toleravo šiek tiek kalbos ir susirinkimų laisvės, tačiau po to viską užgniaužė. Teisėjai ir advokatai, bandę su tuo kovoti, buvo persekiojami.

Daugelį, įskaitant ir keletą Mubarak kabineto narių, nuvylė prezidento sprendimas dėl politikos perimamumo, kadangi jie tikėjosi, jog 2011 m. ženklins perėjimą link Egipto be Mubarak’o (nemažai jo padėjėjų tikėjosi, kad iškils jų globėjas Gamal Mubarak; be to, netgi jie manė, kad sistemai reikia tapti gerokai atviresne). Praeitais metais Mubarak davė suprasti, kad jis ketina kelti savo kandidatūrą šeštajai kadencijai, nepaisant savo silpnos sveikatos ir amžiaus (jam 82 m.). Tai buvo ženklas, kad nepaisant viso ekonomikos progreso, rimtos politinės reformos yra neįsivaizduojamos.

Pagrindas vilčiai

Jei tik Mubarak apie savo sprendimą nebekandidatuoti būtų paskelbęs praėjusiais metais, o ne šią vasario 1 d., jis būtų išaukštintas kaip reformatorius, vedantis savo šalį į naują erą. Šiandien visa tai atrodo gerokai pavėluota. Tačiau jo reputacija didžia dalimi priklausys nuo to, koks režimas įsitvirtins po jo. Jei Egiptas iš tiesų pereis į chaosą ar taps iraniškojo stiliaus teokratija, žmonės į Mubarak režimą gali imti žvelgti palankiai. Jei Egiptui vis dėlto labiau pasiseks ir jis pasuks link veikiančios demokratijos, jo, kaip diktatoriaus, valdžiusio šalį iki jos perėjimo prie laisvės, palikimo vertinimas bus labai įvairus.

Kaipgi viskas susiklostys iš tiesų? Kiekvienas, besiimantis užtikrintai prognozuoti, labai rizikuoja. Egiptas yra didžiulė, paini šalis, kurioje vyksta beprecedentiniai pokyčiai. Be abejo, yra nerimą keliančių ženklų. Kai „Pew“ tyrimų centras praėjusį balandį arabų valstybėse atliko apklausą, paaiškėjo, kad egiptiečių požiūris vakariečius priblokštų kaip itin ekstremistinis. „Pew“ duomenimis, 82 proc. egiptiečių palaiko užmėtymą akmenimis kaip bausmę už svetimavimą, 84 proc. pasisako už mirties bausmę musulmonams, nusigręžiantiems nuo savo religijos, o rinkdamiesi tarp „modernizuotojų“ ir „fundamentalistų“ 59 proc. tapatinasi su fundamentalistais.

Šie skaičiai yra gana rimtas argumentas baimintis dėl iraniškojo stiliaus režimo iškilimo. Tačiau „Pew“ tyrimai rodo ir visai ką kita. 2007 m. apklausa parodė, kad 90 proc. egiptiečių palaiko religijos laisvę, 88 proc. pasisakė už nešališką teisinę sistemą, 80 proc. – už žodžio laisvę; 75 proc. yra prieš cenzūrą ir, remiantis 2010 m. apklausos duomenimis, didžioji dauguma tiki, kad demokratija yra geriau nei bet kuri kita valdymo forma.

Aš vis dar esu įsitikinęs, kad baimė dėl egiptietiškos teokratijos yra gerokai perdėta. Šiitiškas Iranas vargu ar yra modelis kuriai nors šaliai – ypač ne sunitų visuomenei Egipte. Tauta matė tiek Mubarak, tiek Irano mulas, ir nenori nė vieno iš šių variantų. Labiau tikėtina perspektyva yra „liberalioji demokratija“, kurioje Egiptas taptų šalimi su pakenčiamai laisvais rinkimais, tačiau kurioje išrinktoji dauguma varžys asmens teises ir laisves, apkarpys pilietinę visuomenę ir naudosis valstybe, kaip galios šaltiniu. Kitaip tariant, pavojus panašesnis ne į Iraną, o į Rusiją.

Viliuosi, kad Egiptui pavyks išvengti tokio kelio, tačiau negalėčiau nuoširdžiai tvirtinti, kad taip ir atsitiks. Vis dėlto, yra nemažai ženklų, rodančių, kad demokratija Egipte galėtų veikti. Pirma, kariuomenė, kuri tebėra pasaulietiška, priešinsis bet kokioms pastangoms sukurti religinę politinę tvarką. Egipto armija gal ir kovotų prieš demokratų pastangas panaikinti kai kuriuos karinės diktatūros elementus – mat ginkluotųjų pajėgų viršūnės neblogai pasipelnė iš tokios sistemos – tačiau ji yra pakankamai galinga ir gausi, kad galėtų nubrėžti atitinkamas ribas. Egipte, kaip ir Turkijoje, kariuomenė turi galimybę suvaidinti lemtingą vaidmenį modernizuojant visuomenę ir užkertant kelią religinės politikos eskscesams.

Egipto pilietinė visuomenė yra gausi ir įvairi, turinti nepaliaujamą liberalųjį užtaisą. Nuo pat Napoleono invazijos 1798 m. egiptiečiai visad norėjo pasivyti Vakarus. Liberalaus mąstymo ir politikos srovės šalyje laiks nuo laiko įsižiebdavo – kaip antai 1880-aisiais, 1920-aisiais ir 1950-aisiais. Pagrindiniai Egipto 1882 m. teisės principai buvo labiau pažengę nei visos to meto Azijos ir Artimųjų Rytų konstitucijos.

Egipte taip pat yra išlikę kai kurie esminiai liberalios konstitucinės santvarkos elementai; pagrindinis iš jų – teisminė valdžia. Nuostabioje ir savalaikėje 2008 m. išleistoje knygoje „Egiptas po Mubarak“ Bruce Rutherford iš Colgate universiteto detaliai aptaria ilgą ir atkaklią teisėjų kovą vardan nepriklausomo vaidmens, nors ir karinės diktatūros sąlygomis. Pastarųjų metų žingsniai link atviresnės rinkos ekonomikos taip pat sukūrė naująjį verslo elitą, kuris liberalioje, konstitucinėje santvarkoje irgi vaidina nemenką vaidmenį.

Įmanomas daiktas, kad ekonominės reformos nesitęs. Kaip ir daugelyje šalių, politikos priemonės, kuriomis sumažinamos subsidijos ir sunaikinamos anksčiau apsaugotos pramonės šakos, išprovokuoja nerimą ir entuziastingą verslo oligarchų opoziciją (o šie dažniausiai yra būtent tie, kurie anksčiau buvo apsaugoti protekcionistinių priemonių dėka). Tačiau Egiptui reikia ekonominio augimo, taigi bus tiesog neįmanoma atgal atsukti esminio perėjimo prie laisvesnių rinkų. O perėjimas prie laisvos rinkos reikalaus geresnių teismų ir įstatymų, be to – priemonių kovai su korupcija ir išsilavinimo tobulinimui. Bėgant laikui susikurs vidurinioji klasė, mažiau priklausoma nuo valstybės.

Islamo patrauklumas ir ribos

Tikrasis iššūkis tebelieka islamo, islamo fundamentalistų ir Musulmoniškosios brolijos vaidmuo. Islamas Egipte ir kitur arabų pasaulyje turi ypatingą patrauklumą, tačiau svarbu suprasti kodėl. Pasaulietiški diktatoriai dešimtmečiais valdė šias žemes ir žiauriai malšino bet kokį politinį dalyvavimą. Vienintelė vieta, kurios jie negalėjo uždaryti, buvo mečetė, taigi būtent mečetės tapo politinio aktyvizmo ir diskurso centru, o islamas – opozicijos kalba.

Taigi, neatmetama, kad daugeliui egiptiečių „sprendimas yra islamas“, kaip teigia Musulmonų brolijos šūkis. Vis dėlto, ši grupė Egipto visuomenėje yra patraukli didžia dalimi dėl to, kad dešimtmečius buvo uždrausta ir persekiojama. Kai tik jai reikės varžytis idėjų rinkoje, gali atsitikti taip, jog žmonėms ims rūpėti gebėjimo valdyti kompetencija, korupcija ir augimas, o ne grandioziniai ideologiniai pareiškimai.

Būtent tokie rūpesčiai sudarė protestų esmę ne tik Egipte, bet ir Tunise. Visi apkerėti stebėjo, kaip legendinė „arabų gatvė“ pagaliau spontaniškai priplūdo žmonių. Ir to nereikia painioti su Artimųjų Rytų taikos procesu ir palestiniečiais. Izraeliečiai su siaubu reagavo į neramumus Egipte, įsitikinę, kad bet kokie pokyčiai lems jų šalies saugumo sumažėjimą. Iš dalies tai yra tiesa. Taika tarp Egipto ir Izraelio niekada nebuvo taika tarp šių šalių tautų, bet tik tarp šių šalių režimų. Izraeliui gal ir verta užduoti sau klausimą, kokių politinių priemonių reikės imtis norint užtikrinti stabilumą su demokratiniu Egiptu. Vargu ar tai bus vaistai nuo visų ligų, tačiau jei Izraelis pasiūlytų susitarimą, kuriam pritartų palestiniečiai, tai neabejotinai padėtų įtikinti egiptiečius, kad Izraelis nesiekia palestiniečių engimo.

Iššūkis Izraeliui yra iššūkis ir Jungtinėms Valstijoms. Egiptiečių viešoji nuomonė Amerikos atžvilgiu yra užnuodyta Vašingtono paramos diktatoriams ir Izraeliui. Jungtinėms Valstijoms teks atsakyti į klausimą, kokių priemonių prireiks norint turėti gerus santykius ne tik su kariniu Egipto elitu, bet ir su egiptiečiais. JAV teks susilaikyti nuo perdėtos reakcijos – būdingos Izraeliui – kuri kiekvieną žingsnį link socialinio konservatizmo ženklina kaip žingsnį link džihado. Prašymas moterims dėvėti šydą yra visai ne tas pats kaip skatinimas vyrams užsisegti savižudžių diržus. Jei JAV priešinsis bet kokiai religingumo apraiškai, jos nesugebės suprasti bei dirbti su naujais, demokratiškesniais Artimaisiais Rytais.

Ko gero, įdomiausias protestų Tunise ir Egipte aspektas yra tai, kad žmonių vaizduotėje Amerika visai nefigūravo. Išėjusiems į gatves išties mažai rūpėjo JAV, tačiau į Obama dėmesys atkreiptas tada, kai tapo aišku, kad jis galėtų padėti išstumti Mubarak. Tunise JAV suvaidino dar mažesnį vaidmenį. Tam tikra prasme, tai gali būti pasekmė George W. Bush ir Obama požiūrio į regioną. Po Rugsėjo 11-osios įvykių Bush nukreipė ryškius prožektorius į arabų diktatūras ir tapo neįmanoma jų ignoruoti. Tačiau šį procesą jis diskreditavo užsienio politika, kuri arabų pasaulyje buvo labai nepopuliari (karas Irake, parama Izraeliui ir kt.). 2005 m. Mubarak galėjo degutu ištepti demokratijos šauklius teigdamas, kad jie siekia amerikietiškos programos įgyvendinimo Egipte.

Obama, iš kitos pusės, atsitraukė nuo primetančios savo valią, agresyvios Amerikos vaidmens, o tai leido Egipto liberalams ir demokratams būti išgirstiems neklijuojant jiems JAV marionečių etiketės (visai neseniai Mubarak šalininkų grupuotė bandė įtikinti, kad „išorės jėgos“ bando destabilizuoti Egiptą, tačiau jiems nepavyko). Tiesą sakant, protestai Egipte, Tunise, Jordanijoje ir kitur rado atgarsį platesniame arabų pasaulyje būtent todėl, kad kilo iš vidaus ir kėlė eilinių arabų gyvenimo sąlygų klausimą.

Penkis dešimtmečius Artimieji Rytai buvo „šeriami“ politiniu diskursu, paremtu įspūdingomis ideologijomis. Irano protestuotojams Amerika buvo ne tik valstybė ar super galybė, bet „didysis šėtonas“. Tai, kas vyksta Egipte ir Tunise, ko gero, yra posūkis normalesnės politikos link, kuriam pradžią davė modernaus pasaulio realybė bei vidinės kiekvienos šalies priežastys. Šia prasme, tai gali būti pirmosios Artimųjų Rytų post-amerikietiškos revoliucijos.

Parengta pagal The Time Magazine

Komentarai (10)