Kodėl Kinijoje kapitalizmas veikia geriau nei JAV?  (24)

2008 m. prasidėjusi pasaulinė recesija atskleidė vieną paradoksalų dalyką – panašu, kad Komunistų partijos valdomai Kinijai suvaldyti kapitalizmo krizę sekasi geriau nei demokratiškai išrinktai Jungtinių Valstijų valdžiai. Pekino fiskalinės politikos skatinamosios priemonės buvo kur kas efektyvesnės įveikiant ekonomikos sulėtėjimą, be to, jos nukreiptos į infrastruktūros kūrimą ir tolesnę ekonominę plėtrą. Kaip Kinijai visa tai pavyksta?

Vakarų demokratijoms sunkiai krypuojant į priekį, Kinijos ekonomika riaumodama žengia pirmyn: per pastaruosius tris dešimtmečius apie pusė milijardo žmonių čia išvaduoti iš skurdo, neįtikėtinai greitai sukurta didžiausia pasaulyje vidurinioji klasė, tuo būdu užvedant ilgalaikio vietinio vartojimo paklausos variklį. Be abejo, negalima nepaisyti ir egzistuojančios socialinės nelygybės, tačiau kapitalistinėje sistemoje ji juk visada yra. (Pajamų nelygybės rodikliai Jungtinėse Valstijose yra vieni iš prasčiausių industrializuotame pasaulyje, o amerikiečių, atsiduriančių skurde, skaičius viršija skaičių tų, kurie iš skurdo išsivaduoja. Amerikiečių, gyvenančių skurde, skaičius 2009 m. (43 milijonai) buvo didžiausias per 51 metus, kuomet tokie rodikliai fiksuoti).

Pekinui žymiai geriau nei Vašingtonui sekasi parengti savo ekonomiką būsimiems iššūkiams – bent jau taip mano garsusis istorikas Francis Fukuyama. „Retas Kinijos prezidento Hu Jintao vizitas Vašingtone vyksta kaip tik tokiu metu, kai dauguma kinų gebėjimą susidoroti su krize laiko jų sistemos reabilitacija ir pateisinimu bei naujos eros, kurioje Jungtinių Valstijų liberalaus stiliaus idėjos nebebus dominuojančios, pradžia, – po antrašte, skelbusia, jog JAV mažai ko gali pamokyti Kiniją, periodiniame leidinyje „Financial Times“ rašė Fukuyama. – Valstybės valdomos įmonės vėl tapo madingos, ir pasinaudodamas būtent jomis, Pekinas administravo masinį ekonomikos stimuliavimą.“
Šiandien Kinijos lyderiai yra gerokai labiau linkę „duoti malkų“ beveik tris milijardus dolerių Kinijai skolingoms Jungtinėms Valstijoms nei sekti jų pavyzdžiu. Fukuyama pažymėjo, jog, apklausų duomenimis, didesnė dalis kinų nei amerikiečių tiki, kad jų šalys eina teisinga linkme. Kaip rašė Fukuyama, Kinijos sėkmė valdant ekonominę krizę rėmėsi jos autoritarinės politinės sistemos gebėjimu (Chinese authoritharistic politics) „sudėtingus, plataus masto sprendimus priimti greitai ir palyginti gerai, bent jau ekonominės politikos sferoje“.

Tai yra gana stebinančios pastabos iš lūpų autoriaus, kuris prieš 19 metų skelbė, jog Sovietų Sąjungos žlugimas ženklino „istorijos pabaigą <...>, t.y. finalinį tašką žmonijos ideologinėje evoliucijoje ir Vakarų liberaliosios demokratijos, kaip galutinės valdymo formos, universalizaciją“. Vis dėlto, Fukuyama turėjo pakankamai gracijos ir intelektinio atvirumo, kad pripažintų klydęs. Tačiau jis jokiu būdu nepateisina Kinijos autoritarizmo ir atkreipia dėmesį į piktnaudžiavimus bei korupciją. Be to, jis aiškiai duoda suprasti, jog demokratijos trūkumas galiausiai privers Kinijos pažangą šlubčioti. Kol kas, kaip jis pažymėjo Financial Times, nors ir nerengia rinkimų, Kinijos komunistiniai lyderiai vis dėlto paiso viešosios nuomonės (žinoma, kad paiso! Partija, atėjusi į valdžią valstietiško maišto dėka, puikiai išmano apie darbininkų klasės destruktyvų potencialą). Tačiau režimas pasižymi solidžia Kinijos viduriniosios klasės parama, o nuo socialinio prasiveržimo ginasi nukreipdamas išteklius ir investicijas į šalies pakraščius.

Kinijos lyderiai, be abejo, niekada nesimpatizavo Fukuyamos „istorijos pabaigos“ maksimai; marksizmas, ant kurio pamatų stovi jų ideologija, turėjo juos išmokyti, jog tarp kapitalizmo ir demokratijos nėra priklausomybės ryšio, ir jiems tereikėjo žvilgtelti į savo kaimynus Taivaną, Pietų Korėją ir Singapūrą, kad pamatytų autoritarinių režimų ekonominės sėkmės istorijas – net jeigu tokiu būdu pasiekta gerovė suvaidino lemiamą vaidmenį Taivaną ir Pietų Korėją paverčiant tokiomis demokratijomis, kokiomis jos yra šiandien. Pekino lyderiai neturėjo iliuzijų ir dėl to, kad laisva rinka galėtų savaime užtikrinti tokius kertinius dalykus kaip išsilavinimas, sveikatos apsauga ir infrastruktūra, būtinus siekiant užtikrinti tolesnį sistemos augimą. Tačiau Fukuyama taip pat atkreipė dėmesį į JAV sistemos negebėjimą tinkamai reaguoti į ilgalaikę krizę. „Kinija greitai adaptuojasi priimdama sudėtingus sprendimus ir efektyviai juos įgyvendindama, – rašė Fukuyama. – Amerikiečiai didžiuojasi konstitucinėmis patikromis ir balansu, paremtu politine kultūra, kur nepasitikima centrine valdžia. Ši sistema visuomet pasižymėjo asmeninės laisvės ir energingo privataus sektoriaus klestėjimu, tačiau pastaruoju metu tapo poliarizuota ir idelogiškai nelanksčia. Pastaruoju metu ji nerodo didelio apetito kovai su ilgalaikiais fiskaliniais iššūkiais, su kuriais susiduria JAV. Demokratija Amerikoje galbūt ir turi prigimtinį legitimumą, kurio trūksta Kinijai, tačiau vargu ar ji kam bus sektinu modeliu, jei vyriausybė bus susiskaldžiusi ir nesugebanti valdyti.“ Jungtinių Valstijų politinėje sistemoje pinigai tapo rinkimų kozirine korta, ir korporacijos gali džiaugtis Aukščiausiojo teismo joms pripažinta teise remti kandidatus ir politikos priemones, palankias jų verslui, bei priešintis priemonėms ir atstumti kandidatus, nepalankius jų verslo interesams. Taigi, ar kalbama apie sveikatos reformą, ar apie stimuliuojančių fiskalinės politikos priemonių paketą, interesų JAV sistemoje galia visuomet lemia painių įstatymų kratinį, meistriškai sudėliotą siekiant įtikti siauriems konkuruojantiems interesams, o ne apjungti interesus ekonomikos bei visuomenės kaip visumos labui.

Kinijoje viskas yra absoliučiai priešingai. Valstybė naudoja brutalią jėgą savo piliečių atžvilgiu (pavyzdžiui, dėl užtvankos statybų priverstinai iškeldindama 1,5 milijono žmonių, neturinčių jokio būdo ar priemonės protestuoti). Tačiau Kinijos sistema jokiu būdu nesuteikia korporacijoms teisės vetuoti ar formuoti vyriausybės priimamų sprendimų jiems palankia linkme, visos sistemos poreikių sąskaita, kaip kad JAV farmacijos įmonės gali pasitelkti politinę įtaką, kad atmestų vyriausybės teisę derėtis dėl vaistų kainų nustatymo. Panašu, kad Fukuyama bando įspėti, kad, kalbant Darvino terminais, Kinijos sistema prisitaikyti galbūt geba geriau nei „laisvių šalis“.

 

Aut. teisės: politika.lt

(1)
(0)
(0)

Komentarai (24)