Diktatoriai šokdina pasaulio ekonomiką?  (16)

Diktatoriaus jau toks likimas: užliūliuotas begalinės valdžios, prisiplėšęs pasakiškų turtų, jis nepastebi, kad tėra iškamša ant valstybės panteono, butaforija kažkada ją iškėlusios liaudies istoriniame teatre. Ar ne taip atsitiko Romos imperatoriams, antikos didikams, Europos karaliams, Rusijos carams, tam pačiam Napoleonui Bonapartui, A. Hitleriui, J. Stalinui ir jų gerų bei šėtoniškų darbų tęsėjams?

Kas galėjo pagalvoti, kad lengvabūdžio rytietiško Triušio metų pradžia įžiebs tiek gaisrų – nuo nykštukinio, bet turtingo Bahreino (33–ose salelėse Persijos įlankoje tegyvena 738 tūkst. gyventojų, buvęs pasaulio perlų centras, dabar 60 proc. viso eksporto sudaro nafta ir jos produktai) iki didžiulio Alžyro (33 mln. gyv., VI vieta pasaulyje pagal dujų gavybą) ir plotu kiek mažesnės Libijos (didžiausios naftos atsargos Afrikoje, V vieta tarp OPEC šalių). Bet didžiausią nuostabą kelia Bahreinas ir Libija. Bahreino karalius Hamadas bin Isaa Al Khalifa, kuriam sausio 28 d. sukako 61–eri, dinastijos sostą paveldėjo iš tėvo tik 2002–ųjų vasario 14 d. Prieš tai nuo 1999 m. jis buvo Bahreino emyras (vadas, genties lyderis, generolas, kunigaikštis), iki šiol su keturiomis žmonomis susilaukęs 12 vaikų. Didžiausią karalystės salą pylimu sujungęs su Saudo Arabija, valdovas smarkiai padidino įplaukas į biudžetą. Dabar Bahreinas pagal BVP vienam gyventojui – 25 300 dol. – užima aukštą 31 vietą pasaulyje (pagal „CIA Factsbook“). Bet tai nepadėjo. Nuo vasario 14–osios sostinėje Manamoje vyksta protesto mitingai, Perlų aikštėje tęsiasi sėdimieji streikai. Karalius daro nuolaidų: jis pareiškė, kad iš kalėjimų paleidžiami politiniai kaliniai.

Libija – taip pat turtinga šalis. Tiesa, čia ir gyventojų apie 6 milijonus. Pagal BVP vienam gyv. Libija užima 56 vietą (13 000 dol.). Kasmet šalyje išgaunama 80 mln. tonų naftos ir 12 mlrd. kub. metrų dujų (ketvirta vieta žemyne). Per neseniai iš Tripolio Viduržemio jūros dugnu nutiestą dujotiekį „Greenstream“ („Žaliasis srautas“) dujos pumpuojamos tiesiai į Europą. Nors šioje srityje Libija negali varžytis su Alžyru, kuris yra penktas pasaulyje pagal jų išteklius (čia taip pat vyksta protestai, siekiant nuversti 11 metų valdantį Abdelazizą Boutefliką, kuriam kovo 2–ąją sukanka 74–eri), pulkininkas Muammaras Gaddafis sustiprino savo šalies ekonomines pozicijas. Bet ar to pakanka? Diktatūros kada nors baigiasi… Diktatoriškas M.Gaddafio režimas pasaulyje neturi analogų. Dažnai jis prilyginamas legendiniam Kubos lyderiui Fideliui Castro, kuris jau nuėjęs nuo politinės arenos, arba 23–ejus metus valdančiam Zimbabvės prezidentui Robertui Mugabei, neseniai, vasario 21–ąją, atšventusiam 87 m. sukaktį. Bet M.Gaddafiui neprilygs niekas. 68–erių karininkas gimęs varganoje beduinų palapinėje, todėl esą kilęs iš liaudies gelmių. Gavęs karinį išsilavinimą Graikijoje ir Didžiojoje Britanijoje, jis sąmoningai sau nesuteikė generolo laipsnio, nes visą laiką tvirtino, kad ne jis liaudį valdo, o liaudis – jį. Tai ilgiausiai viešpataująs diktatorius, tokio nebuvo nuo 1551 m., kai Tripolis tapo Otomanų provincija. Nors užima visus pagrindinius postus, save jis tituluoja filosofiniu „rugsėjo 1–osios vadovu“ (tą dieną 1969–aisiais M.Gaddafis įvykdė karinį perversmą prieš karalių Idrisą I, kuris tuo metu gydėsi Turkijoje). Taip jau 27–erių jaunuolis tapo Afrikos Che Guevara ir prieš minią mėgo pasirodyti apsirengęs safario uniformą ir užsidėjęs tamsius akinius. Tai turėjo reikšti jo nusiteikimą iki mirties kovoti prieš imperializmą, JAV ir NATO.

Dar puikiai prisimename tas nekompromisines jo nuotaikas: JAV kareivių lankomos diskotekos „La Belle“ Vakarų Berlyne susprogdinimas 1986 m. balandį, keleivinio lėktuvo „Pan Am Flight 103“ su 270 žmonių katastrofa virš Lokerbio (Škotija) ir t. t. Savo islamiškojo socializmo filosofiją pagrindė trijų tomų veikale „Žalioji knyga“ (1975–1979). M.Gaddafis buvo nesutaikomas R.Reagano priešas, palaikė šiitišką Iraną 1980–1988 m. kare su Iraku, sekė Egipto prezidento Gamelio Abdelio Nassero pėdomis, o prieš pusantrų metų Margaritos saloje su Venesuelos prezidentu Hugo Chavezu įkūrė NATO atsvarą – Pietų Atlanto sutarties organizaciją (SATO). Darantis nuolaidų Vakarams, bet nuolat kenčiantis nuo JT ir JAV sankcijų, diktatorius manė išvengsiąs „jam įsakinėjančios“ liaudies rūstybės. Nepavyko. Daugiau kaip 200 užmuštų – tokį skaičių įvardija pasaulio žiniasklaida po didžiulių susidūrimų su policija ir kariuomene didžiausiuose Libijos miestuose. Manoma, kad iki šiol opozicija kontroliuoja rytinę šalies dalį. Pasklidusi žinia, esą diktatorius pabėgo pas savo bičiulį Hugo Chavezą (taip opozicija pasiūlė pasirinkimą), buvo paneigta paties M.Gaddafio: pirmiausia jis per TV pasirodė vos 10–čiai sekundžių, o paskui pasakė ugningą kalbą savo gerbėjų miniai Tripolyje. Priešininkus vadino žiurkėmis, reikalavo juos naikinti, o į gatves kvietė išeiti savo šalininkus. Šis kvietimas, apžvalgininkų nuomone, tik padidins susipriešinimą. Tokios priešpriešos baigtį mes puikiai žinome iš Tuniso bei Egipto. Energijos išteklių kainų šokis Šį kartą politines analogijas paliksime nuošalyje. Pasaulį tebekrečiant krizės drugiui, pasižvalgykime, kaip tą krizę komplikuoja dėl neramumų Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose bei Afrikos šiaurėje kylančios energijos kainos.

Libija Europai tiekia apie dešimtadalį visos sunaudojamos naftos. Jeigu imsime visas šešias ar septynias arabų šalis, kuriose šiemet kilo protestai, tai jų energetinių tiekimų į Europą dalis sudarys apie 40 proc. Vien tik Alžyras senajam žemynui per tris veikiančius ir vieną baigiamą tiesti vamzdynus jūros dugnu tiekia apie 20 proc. ES sunaudojamų dujų. Ši šalis yra svarbi kokybiškos naftos rūšies „Saharan Blend“ (šviesi, nedaug sieros turinti naftos žaliava) eksportuotoja. Neramumai Alžyre, taip pat Libijoje, gali sukelti energijos išteklių deficitą Pietų Europoje. O štai naujienų agentūra „Bloomberg“ praneša, kad po neramumų Libijoje naftos kainos Niujorko biržoje pašoko beveik devyniais procentais. Londone naftos kaina pasiekusi daugiau nei dvejų metų aukštumas. Antradienį tarptautinės energetikos milžinės „Vitol“ vadovas Ianas Tayloras pareiškė, kad Naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC) gali padidinti naftos gavybos kvotas, jeigu naftos tiekimas Libijoje bus sutrikdytas. Bet OPEC sesija šaukiama tik pavasarį, o per šį laiką ir taip krizės nualinta pasaulinė ekonomika gali atsidurti prie naujo išbandymų slenksčio, rašo „World Politics Review“. I.Tayloras įspėjo, kad artimiausiu metu naftos kainos gali dar labiau išaugti. Labiausiai naftos kainas kelia neramumai Libijoje, kuri yra viena didžiausių naftos ir dujų gamintojų Europos rinka. Kaip pranešė BBC, barelis naftos jau seniai perkopė 100 JAV dolerių ribą. Dabar tai yra aukščiausia kaina nuo 2008 m. finansų krizės pradžios. Jeigu M.Gaddafis ir toliau kaitins politinę atmosferą šalyje ir kvies savo priešininkus ir šalininkus naujiems susidūrimams, nuo to kentės viso pasaulio, tarp jų ir Lietuvos, energijos vartotojai.

Lietuva kainų ratelyje

Akivaizdu, kad situacija islamo pasaulyje veikia ir degalų kainas Lietuvoje. Šią savaitę litro A95 benzino kaina peršoko puspenkto lito. Tokia štai dovanėlė rinkėjams prieš savivaldos rinkimus. „Orlen Lietuva“ viešųjų ryšių direktorė Aurelija Trakšelienė naujienų agentūrai BNS patvirtino, kad politiniai įvykiai Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalyse daro pastebimą įtaką naftos produktų kainoms visame pasaulyje.

„Ne išimtis šiuo atveju yra ir Lietuva. Prasidėję neramumai Libijoje, kuri yra naftos eksportuotojų kartelio OPEC narė, pasaulio žaliavų biržose sukėlė didelį nerimą, kaip ir įvykiai Tunise ar Egipte. Libija turi didžiausias naftos atsargas Afrikos žemyne, o pasaulinę naftos rinką ypač veikia žinios iš daugiausiai išgaunančių šalių ir naftos suvartojančių šalių“, – esamą naftos rinkos padėtį komentavo „Orlen Lietuva“ atstovė.

Aut. teisės: Atgimimas
Autoriai: Česlovas Iškauskas

(0)
(0)
(0)

Komentarai (16)