Humanitarinė intervencija: ką ginti, o ką apleisti?  (21)

Neišvengiami yra mirtis ir mokesčiai. Kaip ir ginčai dėl to, ar šalys turi teisę bei pareigą kištis į kitų šalių reikalus. Argumentai, ginantys „humanitarinio įsikišimo“ teisę atsirado jau XIX a. trečiame dešimtmetyje, kai didžiosios valstybės primetė savo galią Graikijai kovojant dėl nepriklausomybės. Modernioji forma buvo išplėtota Jugoslavijos pasidalijimo karų metu, kuomet daugeliui atrodė, jog ginkluotos jėgos pasitelkimas yra vienintelis būdas visiems baisumams užbaigti. Pastaruoju metu Jungtinės Tautos kaip naują tarptautinių santykių normą taiko „įsipareigojimą ginti“ – norma numato ginkluoto įsikišimo galimybę, kuomet šalis pasirodo negebanti ar nenorinti užkirsti kelią grubiems žmogaus teisių pažeidimams.

Karas Libijoje eilinį kartą sukėlė diskusijas dėl intervencijos: vieni ginčija, jog tarptautinės pajėgos gali užkirsti kelią ar užbaigti didžiules negandas, tuo tarpu kiti tvirtina, jog įsikišimas yra paremtas prieštaringu neaiškių principų taikymu ir yra tapatus imperializmui, besislepiančiam po kraujuojančios širdies dievotumo priedanga.

Šie debatai nenurims, net jei kitais metais Libija ir imtų atrodyti kaip afrikietiška Kanzaso versija, ko, be abejo, nebus. Tačiau apie humanitarinį įsikišimą mes jau žinome pakankamai, tad apie praktinę jo reikšmę galime daryti tam tikras išvadas.

Visų pirma, humanitarinis įsikišimas išties yra naudojamas pasirinktinai. Pasaulyje yra nemažai nemalonių lyderių, tokių kaip Muammar al-Qaddafi, kurie kasnakt ramiai gulasi miegoti. Bahreine, Jemene ir Sirijoje visai neseniai buvo žudomi taikūs protestuotojai, tačiau niekas neragino siųsti NATO misijas. Standartinis argumentas tokiam nenuoseklumui paaiškinti yra toks: „Tai, jog negali išgelbėti visų, visai nereiškia, kad neturėtum kažko gelbėti“.

Vis dėlto, net jei ši korta ir pasitelkiama, lyg ji būtų kozirinė, klausimo tai neišsprendžia. Toks „visi/kažkas“ argumentas yra tinkamas paaiškinimas nebent tiems, kurie ketina įsikišti. Tuo tarpu tiems, kuriuos tokia intervencija galėtų išgelbėti, tai yra ne kas kita, kaip žiaurus elgesys: jie ima manyti, kad štai iš už kalno pasirodys kavalerija, nors, daugeliu atvejų, taip neįvyksta. „Nuoseklumas yra siaurų protų piktoji dvasia“, – yra sakęs Ralph Waldo Emerson, tačiau atsakymas tam galėtų būti: „Nevisada, žmogeli“.

Antra, išties negarbinga yra tvirtinti – nors Barack Obama ir bandė – kad humanitarinė intervencija neturi nieko bendro su noru pakeisti režimą. Be abejo, kad turi. Jei jau režimas taip engia savo piliečius, kad nusipelno užsienio pajėgų įsikišimo, tuomet nelogiška yra tvirtinti, kad šių pajėgų darbas pasibaigia, jei šis režimas tebelieka galioti. Kitu atveju, kodėl apskritai reikėtų imtis ginklų?

Kartais tvirtinama, kad sėkmingas įsikišimas, kaip antai Irako Kurdistane XX a. dešimtame dešimtmetyje ir Kosovo karo atveju, nevedė prie režimo kaitos – Saddam Hussein ir Slobodan Milošević liko Irako ir Serbijos lyderiais. Tačiau šiuo atveju visiškai ignoruojamas faktas, kad Kurdistane ir Kosove pokyčių iš tiesų būta, ir ankstesnio režimo aktai nustojo galioję. Jei pasaulis nusprestų, kad Zimbabvės gyventojai yra taip engiami, kad jiems apsaugoti būtinas ginkluotas įsikišimas, ar būtų priimtinas Robert Mugabe išlikimas valdžioje? Net mokyklinio amžiaus vaikai gali išspręsti šį uždavinį.

Būtent dėl to, jog humanitarinis įsikišimas dažnai reiškia režimo kaitą – kartu su visais sudėtingais klausimais dėl to, kas seka po to – daugelis šalių susilaiko nuo įsitraukimo. Trečias dalykas, kurio mus moko istorija, yra tai, jog tik kai kurios valstybės prisijungia prie intervencijos pajėgų, o tai sudaro tam tikras ribas dėl vietos, kurioje tai gali vykti.

Karas Libijoje vedamas NATO pajėgų be Vokietijos, su truputėliu arabų dalyvavimo pakraščiuose. Tai yra tipinis pavyzdys ankstesnių ir būsimų modernių intervencijų. Tai yra NATO šou, kadangi NATO turi reikiamą jėgą, organizaciją ir tris dideles nares – JAV, Prancūziją ir Didžiąją Britaniją – ir nemažai šalininkų, palaikančių šią iniciatyvą. Tačiau ekvivalento NATO organizacijai niekur kitur nėra, kaip ir nėra tokio didžiulio apetito užsienio drakonų, kuriuos reikėtų nugalabyti, paieškai. Vokietija nedalyvauja Libijos kare, o Indija, Kinija, Brazilija ir Rusija JT Saugumo Tarybos balsavime, uždegusiame žalią šviesą šiai intervencijai, susilaikė. Labai jau daug humaniškumo – ir ekonominių išskaičiavimų – šiose penkiose valstybėse.

Taigi praktiškai humanitarinė intervencija galima tik tose pasaulio dalyse, kurios yra geografiškai artimos tradicinei NATO teritorijai – Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje. Šiaurės Korėja ir Birma dešimtmečius valdomos niekšiškiausių pasaulyje režimų – vienas XX a. pabaigoje marino savo žmonėms badu; kitas gi nusikaltėliškai nesiėmė baisaus 2008 m. ciklono poveikio sušvelninimo – tačiau jų lyderiai yra ramūs. Jų kaimynų Šiaurės Rytų ir Pietryčių Azijoje neveikia prancūzų, britų ir amerikiečių potraukis gerinti pasaulį pasitelkiant ginklus.

Tad kokia gi išvada? Ar iš tiesų egzistuoja kokie nors testai, pagal kuriuos nustatoma, ar humanitarinis įsikišimas yra pateisinamas? Būta nemažai mėginimų pateikti tokių receptų, tačiau man labiausiai patinka žymioji Tony Blair kalba, pasakyta Čikagoje 1999 m., Kosovo karo piko metu. Blair pasiūlė apsvarstyti penkis pagrindinius dalykus prieš nusprendžiant, ar verta įsikišti į kitos šalies reikalus. „Pirma, ar mes esame įsitikinę būtinumu? Karas yra netobulas instrumentas humanitarinių negandų atitaisymui; tačiau kartais ginkluotos pajėgos yra vienintelė priemonė kovoje su diktatoriais. Antra, ar mes išnaudojome visas diplomatines galimybes? <…> Trečia, remiantis praktine situacijos analize, kokių protingų ir apdairių karinių operacijų galime imtis? Ketvirta, ar esame pasiruošę ilgalaikiam įsikišimui? Praeityje pernelyg daug kalbėta apie pasitraukimo strategijas. Jei jau imamės įsipareigojimų, negalime paprasčiausiai pasitraukti kai tik baigiasi mūšiai; geriau yra pasilikti vietoje su mažesnėmis karinėmis pajėgomis nei sugrįžti pilnu pajėgumu pakartotinėms operacijoms. Galiausiai, ar tai susiję su nacionaliniais interesais?“

Galima ginčytis su tokiais argumentais, daugelis galbūt taip ir padarytų – ketvirtą iš jų reikia skaityti suvokiant, kad jis buvo parašytas dar prieš Irako karo nelaimes. Tačiau šie teiginiai mane labiausiai stebina ne vien tuo, kokie jie protingi, tačiau ir tuo, kaip sunku yra juos visus išpildyti (kiek iš jų išties buvo patenkinta Libijos atveju?). Manau, pateisinamų humanitarinės intervencijos atvejų ir toliau bus nedaug, tačiau diskusijos dėl doktrinos neišvengiamai tęsis be galo. Išties, kaip mirtis ir mokesčiai.

Aut. teisės: politika.lt
Autoriai: Michael Elliott

(0)
(0)
(0)

Komentarai (21)