Aivaras Bagdonas. Rusijos ir Baltarusijos sąjunga: tikslas ar priemonė? (1)
Šiemet Rusijos ir Baltarusijos sąjungos kūrimo procese, atrodo, ima dvelkti nauji vėjai. Įvairių ekspertų teigimu, sąjunginės valstybės kūrimas iki šiol panėšėjo į gerokai pasenusį, neperspektyvų projektą, merdintį dėl jam itin nepalankių Rusijos ir Baltarusijos strateginių interesų. Vis dėlto Rusijos ir Baltarusijos santykiams pastebimai šylant, šių valstybių sąjungos idėja vėl po truputį tampa aktuali. Šį teiginį patvirtina įvairūs pastarojo meto politiniai sprendimai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šiuos skambius pareiškimus, atrodo, patvirtina politiniai sprendimai. Šių metų kovo 15 d. Minske vykusiame Rusijos ir Baltarusijos sąjungos ministrų tarybos posėdyje svarstyta daugiau nei dvi dešimtys įvairiausių ekonominių, politinių, karinių ir kitų klausimų. Susitikime taip pat pasirašyta pluoštas susitarimų. Iš jų paminėtini susitarimas dėl sąjunginės valstybės energetinių išteklių balanso 2011 m., dėl suderinto elektros energijos perdavimo sistemų darbo Rusijoje ir Baltarusijoje, dėl transporto kontrolės perkėlimo nuo Baltarusijos ir Rusijos pasienio prie išorinės Muitų sąjungos sienos nuo 2011 m. balandžio 1 d., dėl Rusijos ir Baltarusijos teisėsaugos institucijų sąveikos kuriant bendras antiteroristines pajėgas ir kiti.
Kovo 15 d. Minske vykusį Rusijos ir Baltarusijos sąjungos ministrų tarybos posėdį galima laikyti svarbiu tolesnių Rusijos ir Baltarusijos santykių raidai dėl dar vienos priežasties: pirmą kartą po kontroversiškų 2010 m. gruodžio 19 d. prezidento rinkimų Baltarusijoje Minske lankėsi Rusijos ministras pirmininkas V. Putinas. Šį Maskvos politinį žingsnį galima vertinti kaip ženklą Minskui, kad didžioji kaimynė bent jau formaliai yra pasiryžusi toliau ieškoti konstruktyvaus dvišalio dialogo su Baltarusija.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Rusijos ir Baltarusijos integracijos procesas ima spartėti. Vis dėlto toks Maskvos ir Minsko santykių aiškinimas būtų perdėm spekuliatyvus. Iš tiesų abipuses pastangas plėtoti dvišalius santykius pirmiausia lemia Maskvos ir Minsko strateginiai interesai bei jų įgyvendinimui palankus tarptautinis kontekstas.
Rusijai atsigaunantis Minsko ir Kremliaus dialogas pirmiausia naudingas kaip ekonominis svertas, galintis padėti plėsti ekonominę ir politinę įtaką Vidurio ir Rytų Europos, Vidurio ir Pietryčių Azijos kryptimis. Šį teiginį patvirtino ir Rusijos prezidentas D. Medvedevas. Sausio 27 d., sakydamas kalbą Davose vykusiame kasmetiniame Pasaulio ekonomikos forume, prezidentas pažymėjo, kad jo šalis siekia įkurti vieningą rinką „nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno“.
Rusijos valdantysis elitas neslepia ambicijų kurti vieningą ekonominę erdvę, gerokai peržengiančią Rusijos ir Baltarusijos sienas. Tad šylantys Rusijos ir Baltarusijos ekonominiai santykiai yra pirmiausia atspirtis Rusijai siekiant išplaukti į gerokai platesnius ekonominius vandenis.
Žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, taip pat būtina paminėti ir deklaruojamo Rusijos ir Baltarusijos dvišalio ekonominio suartėjimo reikšmę didžiajai kaimynei siekiant narystės Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO). Abi valstybės deklaruoja siekiančios savo ekonominį dialogą grįsti PPO principais. Remiantis įvairiais pranešimais, šio tikslo siekiama liberalizuojant prekių ir paslaugų teikimo sistemą, intensyviau ginant kapitalo investicijas, vykdant suderintą konkurencijos skatinimo politiką ir kita. Rusijai vis aktyviau reiškiant ketinimą įstoti į PPO iki šių metų pabaigos, minėti ekonominiai sprendimai gali tapti politiniu postūmiu, tiksliau, svarbia paspirtimi ieškant išeičių įvairiais jautriais klausimais, kurių greitas sprendimas šiai valstybei būtinas siekiant narystės PPO.
Energetiniu ir politiniu požiūriu Minsko ir Maskvos dialogas Rusijai reikalingas siekiant didinti Kremliaus įtaką Baltarusijoje. Jokia paslaptis, kad A. Lukašenkos užsienio politikai būdingas švytuoklės principas, neabejotinai erzinantis Maskvą. Jam vadovaujant Minsko gravitaciją Rusijos kryptimi ne kartą keitė provakarietiškos Baltarusijos užsienio politikos periodai. Tad darydamas A. Lukašenkos režimą vis labiau priklausomą nuo Rusijos paramos Baltarusijos energetinės sistemos plėtrai ir įgydamas kitus energetinius svertus, Kremlius gali tikėtis Minsko politinių dividendų, pavyzdžiui, Maskvai palankaus Minsko politinio sprendimo dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimo (Baltarusija vis dar atsisako tai padaryti) bei kitais aktualiais tarptautinės politikos klausimais.
Pasak Albertos universiteto (Kanada) profesoriaus Deivido Marpleso, Rusija tebesiekia pajungti Baltarusiją savo politiniams, kariniams ir ekonominiams tikslams. Be to, pragmatiškoji Rusija, nepaisydama A. Lukašenkos politinių pastangų, nebenori būti Baltarusijos „išlaikytoja“. Todėl, kintant tarptautiniam ekonominiam ir politiniam kontekstui, Maskva gali pradėti aktyviai žongliruoti sąjunginės valstybės, Muitų sąjungos, Bendros ekonominės erdvės ir kitais projektais mainais į didesnę „pridėtinę vertę“ jai pačiai. Taigi Rusijos ir Baltarusijos sąjungos kūrimo klausimas jau greitu metu gali grįžti į antrą Rusijos ir Baltarusijos santykių planą.
O Baltarusiją į Rusijos glėbį pirmiausia stumia sunki ekonominė padėtis, kurioje ji yra atsidūrusi. Trumpai tariant, Baltarusija stovi ant bedugnės krašto. Šalies gyventojų gyvenimo lygis sparčiai krinta, remiantis įvairiais šaltiniais, apie 80 procentų Baltarusijos įmonių šiuo metu veikia nuostolingai. Išsekusios užsienio valiutos atsargos verčia valdžią imtis kraštutinių priemonių. Kovo pabaigoje Baltarusijos rublio kursui leista laisvai svyruoti 10 proc. ribose. Remiantis naujienų agentūra „Bloomberg“, neatmestina, kad šiemet Baltarusijai gali tekti devalvuoti savo valiutą mažiausiai 20 procentų. Jei padėtis nesikeis, Baltarusijai jau artimiausioje ateityje gresia įsisukti į vis didėjančių skolų spiralę, o tai neabejotinai turėtų pražūtingų pasekmių jos ekonomikai.
Todėl pastebimas A. Lukašenkos ir jo parankinių noras aktyviai bendradarbiauti su Rusija neabejotinai yra skatinamas ekonominio pragmatizmo. Baltarusijai būtinos didelės Rusijos paskolos ir subsidijos, didžiosios kaimynės už nedidelę kainą tiekiami energijos šaltiniai, stabili Rusijos rinka Baltarusijos maisto ir pramonės produkcijai. Taip pat vilioja ir kita galima ekonominė nauda, kurios Minskas gali tikėtis iš Maskvos mainais už šiai patogius politinius sprendimus. Tad sąjunginės valstybės kūrimo klausimas (žinoma, greta kitų dvišalių ir daugiašalių Rusijos ir Baltarusijos projektų) vėl tampa svarbia korta, padedančia Minskui iškaulyti Maskvos paramą Baltarusijos ekonomikai gelbėti.
Kita vertus, Minskui konstruktyvus ekonominis energetinis dialogas su Maskva reikalingas ir dėl Baltarusijos valdančiojo režimo branduolinių ambicijų. Preliminariais skaičiavimais, 2,4 tūkst. megavatų galios dviejų reaktorių atominė elektrinė, kurią Lietuvos pašonėje Baltarusija ketina pastatyti iki 2018 metų, šiai valstybei kainuotų apie 6 mlrd. JAV dolerių. Be to, elektrinės veiklai būtinos infrastruktūros sukūrimas šią kainą pakeltų iki maždaug 9,4 mlrd. JAV dolerių. Tokių pinigų pasaulinės ekonominės krizės nustekenta Baltarusija tikrai neturi, tad, siekdama iš Rusijos gauti statyboms būtinų kreditų, bus verčiama didžiajai kaimynei daryti nuolaidas kitose srityse.
Šioje vietoje iškyla problema. Rusijos politologo S. Belkovskio teigimu, Baltarusijos užsienio politika vis dar yra trumparegiška ir itin nelanksti. Net ir spaudžiamas į kampą ekonominės krizės A. Lukašenka toliau „auklėja“ Rusiją. Kovo 18 d. spaudos konferencijoje jis pareiškė, kad konstruktyvus Rusijos ir Baltarusijos ekonominis ir politinis dialogas yra galimas tik Kremliui atsisakius „Lukašenkos sindromo“. Pasak A. Lukašenkos, dar viena būtina sąlyga – Rusija į Baltarusiją turi pradėti žvelgti kaip į lygiavertę partnerę. Tokia pozicija, eksperto nuomone, patvirtina A. Lukašenką esant taktiką, „gyvenantį šia diena, tačiau neplanuojantį, kas gali įvykti rytoj“. Todėl atgijusi Maskvos ir Minsko draugystė vėl gali būti trumpalaikė ir baigtis vos tik Baltarusijai pradėjus kopti iš ekonominės duobės. Tuomet sąjunginės valstybės kūrimo procesas ceteris paribus greičiausiai ir toliau liktų merdintis.
Taigi akivaizdu, kad Minskui ir ypač Maskvai sąjunginės valstybės kūrimas yra antraeilis tikslas, padedantis siekti kitų strateginių užmojų. Kita vertus, integraciniams procesams nėra palankūs ir vis dar ryškūs Rusijos ir Baltarusijos nesutarimai įvairiais politinio, ekonominio ir iš dalies karinio bendradarbiavimo klausimais, stabdantys bendros valstybės kūrimą. Todėl šiuo metu pastebimas suaktyvėjimas Rusijos ir Baltarusijos ekonominiuose ir politiniuose santykiuose vargu ar gali būti laikomas spartesnės šių valstybių integracijos pranašu. Tikėtina, kad sąjunginės valstybės korta abiejų valstybių bus naudojama tiek, kiek tai bus būtina pirmiausia tiek Maskvos, tiek ir Minsko strateginiams tikslams pasiekti. Įvykdęs tokią misiją, šis projektas jau greitu metu turėtų vėl užimti gerokai pasenusios, todėl merdinčios antraeilės dvišalės iniciatyvos vietą.
(0)
(0)
(0)