Nauja mada – valgyti tik tai, kas užauginta 100 kilometrų spinduliu  (10)

Locavore – žodis lietuvių kalboje dar neturintis atitikmens (gal tiktų „vietėdžiai“?), tačiau Vakaruose skambantis vis dažniau ir dažniau. Taip save vadina žmonės, kurie gamina ir valgo maistą užaugintą kuo arčiau buvimo vietos esančioje teritorijoje. Miestas tai, ar kaimas, nesvarbu. Svarbiausia, jog tai, kas keliaus į skrandį būtų gimę ir užaugę ne toliau, nei 100 kilometrų spinduliu nuo ten, kur sėdi valgytojas.


Jei vieniems atrodo ekstremalu atsisakyti druskos ar cukraus tik todėl, kad šie prieš patekdami ant stalo įveikė mylių mylias, tai kitiems toks žingsnis atrodo pati teisingiausia harmoningo gyvenimo būdo forma.

Šis, kaip ir dauguma judėjimų, ieškančių naujų darnaus gyvenimo aplinkoje būdų gimė iš teorijos, o tiksliau, iš amerikiečių rašytojo Michaelio Pollano atlikto žurnalistinio tyrimo, 2006 m. virtusio knyga, kiek drastiškai skambančiu pavadinimu – „Visaėdžio dilema“ („Omnivore’s Dilemma“).

Pagrindine kolona, iškeliančia ir laikančia visą temos esmę, yra klausimas, ką turėtume valgyti vakarienei, nes, pasak autoriaus, tai, kaip į jį atsakysime, gali nulemti mūsų, kaip rūšies, likimą.

Klaustukas kabo ne tik virš mūsų ar mūsų vaikų galvų, bet ir virš visos aplinkos sveikatos, kuri lems, ar ateityje mūsų planetoje dar liks kvėpuojančių, želiančių, ropojančių ir nardančių.

Norėdamas surasti teisingiausią atsakymą į šį klausimą, M. Pollanas tapo sekliu – keliavo maisto produktams už nugaros, rinko skaičius ir faktus trasoje „nuo dirvožemio iki lėkštės“. Varžovai buvo trys – maisto pramonės milžinų produkcija, nedidelių šeimos ūkių derlius ir gamtoje rastos, sumedžiotos gėrybės.

Susumavęs rezultatus nugalėtoju rašytojas paskelbė ūkininkų derlių, kuris parduodamas tik vietiniams gyventojams. Šiam uždėjo nekalčiausio, draugiškiausio aplinkai, taupiausio ir sveikiausio karūną. Tuo jis užrūstino pramonės milžinus, kurie tokiam požiūriui pažėrė nemažai kritikos, kaltino M. Pollaną esant pernelyg romantišku ar utopišku, siūlė paieškoti realesnio būdo spręsti dilemą, juk, kaip teigė jie, mes negalime masiškai pasitraukti iš miestų ar apgulti tuos kelis netoliese esančius ūkininkus, negalime ir akimirksniu nubraukti visos 200 metų pramonės istorijos.

Milžinai raukėsi, o paprasti žmonės, perskaitę knygą, susipažinę su autoriaus pateiktais skaičiais ir faktais, pasekę maisto produktų kelią „nuo… iki…“ ir atidžiau pažvelgę į savo lėkštę, susimąstė, iš kur atkeliavo joje gulintys kepsniai ir bulvės, ką valgė dabar jau kepta karvytė ar kiaulytė, kokioje dirvoje augo marinuoti agurkėliai, kiek buvo sumokėta rankoms, valandų valandas rinkusioms kavos pupeles ar triūsusioms ryžių laukuose, kiek barelių naftos buvo sudeginta, kiek chemikalų sukurta ir kiek atliekų virto dūmais iš plačiagerklių gamyklų kaminų.

Šie nesuko sau galvos, jog vietiniai ūkininkai, kaip teigė milžinai, nepakels užgriuvusios „naštos“, ieškojo maisto produktų turgeliuose, keliavo į fermas, ėmė remti finansiškai (JAV veikia Bendruomenės remiama žemdirbystė (CSA-Community Supported Agriculture). Atsiradus paklausai, atsirado ir pasiūla.

JAV žemdirbystės departamento duomenimis, nuo 2010 m. pradžios vietinį ūkininkų derlių siūlančių prekybviečių skaičius išaugo 17 nuošimčių, visoje šalyje per praėjusius metus ėmė veikti daugiau nei 1000 naujų turgaviečių. Labiausiai šio skaičiaus kilimas jaučiamas tose valstijose, kuriose ūkininkų turgeliai iki tol nebuvo populiarūs – Teksase ir Aliaskoje.

Ūkininkai savo ruožtu pirkėjui stengiasi pasiūlyti kuo įvairesnės produkcijos, šalia įprastų pomidorų ar agurkų parduodami įvairūs kepiniai, gardumynai, vienas kitas gali pradžiuginti ir retesnių prieskonių ryšeliu.

Žmonių, kurie stengiasi valgyti vien tik vietinės gamybos maistą, o tai reiškia, vien tik sezoninį, vis daugėja.

„Locavore“ judėjimas populiarus ne tik ten, kur užgimė, Jungtinėse Valstijose, bet ir kaimyninėje Kanadoje, tolimojoje Australijoje, plinta jis ir Prancūzijoje. O ar mes, lietuvaičiai, išdrįstumėm atsisakyti viso to, kuo pastaruosius dešimtmečius mus lepino didieji prekybos centrai ir imti valgyti tai, ką valgė mūsų senoliai?

Aut. teisės: Grynas.lt
Grynas.lt
Autoriai: Viktorija Skafaru
(0)
(0)
(0)

Komentarai (10)