R.Vainienė: dabar taupo tik beprotis  (33)

Pasitelkusi austrų ekonomikos mokyklos idėjas Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė Rūta Vainienė tikina, kad ūkio kritimas simbolizuoja ekonomikos sveikimą, o centriniai bankai „įšvirkšdami“ pinigų tik dar labiau apnuodija sistemą. Specialistė tiki, kad po tokių Europos centrinio banko veiksmų šių metų pradžioje dar po metų sulauksime hiperinfliacijos.

ISM vykusioje paskaitoje pristatydama ekonomisto Rolando Baaderio knygą „Pinigų socializmas: naujosios pasaulinės depresijos tikrosios priežastys“ R. Vainienė tikino, kad rinkos sukurtas produktas – pinigai – yra užgrobti valdžios, o infliacija tėra užslėptas mokestis, kurį susirenka valstybė.

„Jei atneši į banką pinigus, tai nereiškia, kad tie pinigai saugiai guli, nes net atsiskaitomosiose sąskaitose esantys pinigai yra perskolinami. Bankams yra leista laikyti tik dalį rezervų, o ne visus 100 proc., tai yra labai lengvas pinigų pasigaminimo būdas“, - pinigų nuvertėjimo procesą aiškino ekonomistė.

R. Vainienė teigė, kad valstybių centriniams bankams suteikus pinigų emisijos teisę šis procesas buvo suvalstybintas: „Istoriškai pinigus galėjo leisti tik centriniai bankai, bet jie vis dar saugyklose turėjo aukso atsargų ir turėjo pinigų padengimą. Bet palaipsniui bankai išleisdavo vis daugiau nepadengtų pinigų ir skolindavo juos komerciniams bankams. Šie dalį pinigų rezervuoja (Lietuvos atveju – 4 proc.). Europos centrinis bankas šiais metais sumažino privalomąsias atsargas iki 1 proc. ir taip atpalaidavo 1 mlrd. eurų. Ką tai reiškia? Tą patį daro ir JAV federaliniai rezervai“.

Pinigų – kaip į upelį vandens pasisemti

Kritikuodama monetarinę politiką R. Vainienė teigė, kad tokie centrinių bankų veiksmai pinigus iš ribotos gėrybės pavertė neribota – centriniai bankai gali lengvai įrašyti bet kokį papildomą skaičių banko balanse, vėliau tie pinigai patenka į komercinių bankų sistemą ir multiplikuojasi per dalinių rezervų sistemą.

„Jei padėjai 100 eurų į banką, o bankas palieka tik 1 eurą, o 99 eurus paskolina kitam, tu tais pačiais pinigais naudojiesi per atsiskaitomąją sąskaitą, bet jais naudojasi ir kitas žmogus. Jei šis sugalvoja vėl 99 eurus padėti į banką, tai pastarasis vėl pasilieka tik 1 proc., o likusius vėl paskolina“, - aiškino ekonomistė. Pasak R. Vainienės, nuo euro įvedimo pinigų padaugėjo 7 kartus. „Tačiau, ar buvo infliacija 700 proc.? - Ne. Čia ir slypi didelė klasta“, - įsitikinusi specialistė.

LLRI ekspertės teigimu, kalbant apie pinigus, galima kalbėti apie „sveikus“ ir „ligotus“. Pastarieji yra tie, „kuriuos susėdusi centrinio banko valdyba, gerai, kad Lietuvoje galioja valiutų valdymo modelis, ir taip nutikti negali, ir nusprendžia, kiek pinigų dar leisti. Kai palūkanų normos tampa 0,25 proc., tai tie pinigai yra beverčiai“.

„Jų gali kaip į upelį eiti vandens pasisemti“, - vaizdingai kalbėjo R. Vainienė.

Ekonomistė pacitavo ir jos redaguotos R. Baaderio knygos ištrauką:

„Visi, susiję su šita sistema, entuziastingai palaiko pseudosistemą. Niekas nenori tikrų pinigų, visi nori lengvų pinigų. Politikams patinka lengvi pinigai, nes valstybė ir jos valdantysis elitas gali švaistytis ir nebijoti prasiskolinti, nes nereikia rūpintis, kaip skolas grąžinti. Be šios, netikrų pinigų, sistemos, jie netektų galios ir pragyvenimo šaltinio [...] Bankams irgi patinka lengvi pinigai, nes jie gali lengvai paskolinti ir kelis kartus padidinti savo pajamas iš palūkanų. Ir verslininkams patinka lengvi pinigai, nes jiems patinka skolintais pinigais besišvaistantys klientai. Ir paprastiems žmonėms patinka lengvi pinigai, nes jie gali patenkinti savo dabartinius norus ilgai netaupydami“.

Dabar taupo tik kvailiai

Tačiau jei visiems patinka tokie pinigai, kodėl negalime laimingai taip ir gyventi?

„Už nepadengtų pinigų emisijos slypi milžiniškos blogybės. Viena blogybė – infliacija. Šis žodis yra praradęs savo pirminę reikšmę. Dabar infliacija – vartotojų kainų indeksas, kainų kilimas, tačiau iš tiesų kainų kilimas yra infliacijos pasekmė. Infliacija yra pinigų kiekio didėjimas ir piniginio vieneto vertės praradimas“, - kalbėjo ekonomistė.

LLRI atstovė pastebėjo, kad per greitas pinigų kiekio didėjimas pamynė žmonių vertybes: „Dabar žmonės taupyti nenori. Jie pinigus išleidžia investicijoms, o tai patinka valdžiai, nes tai apmokestinama. Infliacija perskirsto pajamas tarp žmonių. Naujai atspausdintus pinigus pirmieji gauna valstybių biudžetai, komerciniai bankai ir toliau grandinė tęsiasi. Paskutiniai juos gauna darbuotojai, todėl ir pastebime, kad algos kyla vėliausiai – pirmiausia brangsta visos prekės“.

Pasak ekonomistės, jei pinigų kiekis būtų ribotas, o prekių būtų gaminama daugiau, tai kainos kristų. „Žmonės ilgai gyveno kainų mažėjimo sąlygomis, jie pasitaupydavo ir ateityje galėjo už tą pačią sumą nusipirkti daugiau. Dabar taupo tik beprotis, nes palūkanos nepadengia infliacijos. Dabar žmonės skuba imti paskolas, jei tik gali susimokėti palūkanas, nes žino, kad taupydami niekada būsto nenusipirks“, - sakė R. Vainienė.

Paminėdama austrų ekonomikos mokyklos atstovų idėjas, ji pabrėžė, kad, jos nuomone, prie valdžios jokio kapitalizmo nėra: „Nes nėra esminio dalyko – pinigų. Pinigai nebėra rinkos produktas, tai yra valdžios produktas, kuris keičia žmonių prioritetus“.

Kas vyksta, esant infliacijai? „Visos kainos tampa nebe rinkos kainomis, kurios perduoda informaciją apie tikrąją vertę. Dabar kaina tėra pinigų kiekio daugėjimo išraiška. Kai mes skundžiamės infliacija, tai neturi jokios reikšmės vertei. Žinoma, dabar prekių daugėja, bet pinigų daugėja daug didesniais kiekiais“, - teigė R. Vainienė.

Ekonomistė tiki, kad tikrųjų Europos centrinio banko politikos padarinių Europa dar nepajuto: „Tikrąjį kainų didėjimą pajusime dar po metų. Kol kas bankai nedrįsta skolinti, pinigai dar nepateko į rinką. Bet vos jie pagalvos, kad ekonomika atsigavo ir paleis pinigus į rinką, mes pajusime milžinišką infliaciją. Ir ne 2 proc., o hiperinfliaciją. Tai neišvengiama“.

R. Vainienė teigė, kad infliacija yra nematomas mokestis, kai brangstant prekėms valdžia surenka daugiau mokesčių. „Valdžia gauna pinigų tiesiog atsispausdinusi pinigų ir juos dar apmokestindama. Dėl to tokie pinigai labai patinka politikams. Būtent todėl nematome šalių, kurios grįžtų prie tradicinių (padengtų) pinigų, bet šiam laikui tai būtų išsigelbėjimo ratas. Ne, pinigai neatgyveno, čia įvyko rinkos prekės užgrobimas“, - įsitikinusi ekonomistė.

Ekonomikos nuosmukis – sistemos gijimas

Aiškinimų, kodėl pasaulį užklupo visuotinė ūkio krizė, būta daug, tačiau R. Vainienė tiki, kad atsakymas slypi austrų ekonomikos mokyklos atstovų filosofijoje. Tai – neatsakinga pinigų dauginimo politika.

„Ne ekonomikos kritimo metu yra krizė – tai tik gijimas. Krizė, kai ekonomika auga ir taip suklaidinami verslai, žmonės ir tie patys bankai. Augant ekonomikai joje nebuvo daugiau sutaupytų pinigų, - tęsė ekonomistė. - Ekonomikos gijimas galimas tik tada, jei nėra įšvirkščiama dar daugiau infekcijos (nepadengtų pinigų)“, - kalbėjo ekonomistė.

LLRI atstovė tiki, kad ekonomikai atsistoti ir greitai susidoroti su nuosmukiais galima tik valstybei nesiveliant į gelbėjimo planus. „Neįmanoma kapitalistinė sistema, kai pagrindinis jos produktas – pinigai – yra valdžios rankose“, - tikino ekspertė.

R. Vainienė toliau atkreipė dėmesį į tai, ką skelbia ekonomistas R. Baaderis:

„Tad J. Keynesas nesibodėjo rekomenduoti apgavystę, nors kitur jis rašė:

Sakoma, jog Leninas yra pareiškęs, kad geriausias būdas sunaikinti kapitalistinę sistemą yra nuvertinti jos valiutą. Nuolatinės infliacijos procesu valstybė gali tyliai ir nepastebimai konfiskuoti didelę piliečių turto dalį /.../ Leninas tikrai buvo teisus. Nėra subtilesnės ir geresnės priemonės apversti visuomenės pamatus nei valiutos nuvertinimas. Šiame procese naikinimui pasitelkiamos visos nematomos ekonomikos dėsnių jėgos, ir tai daroma taip, kad to nesuprastų nė vienas iš milijono.

Šioje greitai „Didesniąja depresija“ (didesne nei 4-ojo dešimtmečio Didžioji depresija) tapsiančioje krizėje, sukeltoje dabartinio ir ankstesnių infliacinės ekspansijos etapų bei jų atnešto popierinių ir kreditinių pinigų tvano, žmonės vėl ims nepasitikėti laisva rinka ir vis labiau patikės socialistinėmis, prieš laisvę nuteikinėjančiomis pavydo ir neapykantos sirenų dainomis. Krentant pinigų vertei nunyks vidurinioji klasė, todėl politikos šarlatanai sulauks vis daugiau palaikymo. Prasidės chaosas, maištai, išaugs nusikalstamumas, galbūt net kils pilietiniai karai, ir visa tai paruoš kelią politiniam totalitarizmui. „Kaip audros pranašas albatrosas,“ – rašė Ortega y Gassetas, – „kai tik prasideda krizė, horizonte pasirodo veiklos žmogus“ („veiklos žmogus“ jam reiškia diktatorių, pradėsiantį „grįžimą į barbarybę“). Dauguma žmonių apie monetarinę ir finansinę sistemą nesupranta nieko arba tik labai mažai. Gilėjant ekonominiam skurdui, jie patikės politinių propagandistų šūkiais apie godžius spekuliantus bei nepasotinamus vadybininkus ir ims remti kaip tik tuos politikus, kurie, kaip paaiškėja atidžiau pažiūrėjus, yra kalti dėl skurdo. Taip yra todėl, kad politikų sukurta nuolatinė infliacija bei iš jos kylantis pinigų pasiūlos išjudintas bumas skatina klaidingą elgesį. Tuomet beveik visi visų visuomenės lygių žmonės ima prarasti realybės jausmą, ugdomas išlaikytinio mentalitetas, plinta apgailėtinas materializmas bei žlunga moralė. Taip jau yra – tie, kurie labiausiai prisideda prie bumo, prie Babelio bokšto, statomo iš netikrų pinigų ir netikro turto (skolos), pirmieji praranda realybės suvokimą."

„Taigi savotiškai gyvename pragare ant žemės. Todėl, kad nebėra rinkos, nebegalime normaliai taupyti ir kaupti kapitalo, kuris yra pravalgomas. Todėl nebegalime kaupti gerovės ateitiems kartoms“, - ekonomisto įžvalgoms pritarė R. Vainienė.

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Ugnė Karaliūnaitė

(70)
(0)
(26)

Komentarai (33)