Euroskeptikų Sąjunga  (2)

Pasibaigę Europos Parlamento rinkimai atskleidė tendencijas, kurios gal ir nebuvo netikėtos, tačiau dėl to ne mažiau iškalbingos. Šiame Economist straipsnyje svarstoma nesisteminių partijų kilimo įtaka Europoje ir užsienyje.

Atrodo, Europos lyderiai bent kartą sutaria: Europos Sąjunga turi keistis – ir greitai. Po gegužės 22-25 dieną vykusių Europos parlamento (EP) rinkimų, kuriuose stipriai pasirodė tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų radikalios partijos, sąjunga turi daugiau nuveikti, skatindama augimą ir darbo vietas ir tapti artimesne piliečiams.

Tokią žinią paskelbė Prancūzijos prezidentas François Hollande ir D. Britanijos ministras pirmininkas David Cameron, abu nusivylę, kai jų atstovaujamas partijas į trečią vietą nustūmė dešiniosios antieuropietiškos partijos. Kvietimą pakartojo ir Matteo Renzi, Italijos ministras pirmininkas, kurį paskatino jo Demokratinės partijos sėkmė Penkių žvaigždučių judėjimo iššūkio akivaizdoje. „Privalome keisti Europą, kad ją išsaugotume,” pareiškė jis.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel su tuo sutiko, nors buvo darsyk patvirtinusi rinkimų laimėjimo talentą. Atsiradusi neradikali euroskeptiška partija Alternatyva Vokietijai, siekianti atsisakyti euro, bet ne ES, gavo 7% balsų, toli gražu nuo maždaug 25%, kuriuos užsitikrino Marine Le Pen Nacionalinis frontas Prancūzijoje ir Nigel Farage Jungtinės karalystės nepriklausomybės partija (UKIP) Britanijoje. Bet Vokietijoje jaučiamas nerimas dėl padėties Prancūzijoje. Vokietija „kuo labiausiai suinteresuota” padėti Prancūzijai atgaivinti jos augimą ir konkurencingumą, sakė p. Merkel. Be šito euro zona negalėtų būti stabilizuota.

Ką Europos lyderiai padarys, kad apmaldytų rinkėjų prastą nusiteikimą? Ši užduotis naujajam Europos komisijos prezidentui tikriausiai virs dar vienu netvarkingu ginču (žr. Karolis Didysis). Jo mandatas skatinti augimą, konkurencingumą ir darbus (tokia tvarka) tikriausiai bus kiek daugiau nei jau girdėtų gražių žodžių kartojimas. O vadovai nesutaria, kaip augimas galėtų būti atgaivintas. Kaip visada, prancūzai nori pramonės apsaugos priemonių, britai pageidauja daugiau atvirumo ir konkurencijos, italai siekia fiskalinių taisyklių sušvelninimo, o vokiečiai problemą tebemato eksporto konkurencingume (iš esmės, kad algos auga greičiau, nei produktyvumas).

EP, iki šiol buvęs Europos federalizmo bastionu, tampa įvairiausių antieuropietiškai nusiteikusiųjų desantu. Balsingiausiųjų beveik padvigubėjo iki maždaug 100 751 vietos parlamente. Žiūrint plačiau, nesisteminės partijos kontroliuoja beveik trečdalį parlamento. Be euroskeptikų pergalių Prancūzijoje ir Britanijoje, Danijoje laimėjo antiimigracinė Danijos žmonių partija, griežtai dešinioji Jobbik buvo antra Vengrijoje, o Vokietija turi pirmą EP narį neonacį.

Antisiteminių partijų pakilimas žymi iliuzijų išsisklaidymą po ekonominės krizės metų ir tradicinių kairiųjų /dešiniųjų partijų fragmentavimąsi. Tačiau, nepaisant ryškių pergalių, radikalams sekėsi ne visur. Antiimigrantiškoji Geert Wilders Laisvės partija prarado paramą Nyderlanduose, kaip ir Suomijos Suomių partija.

EP keturios pagrindinės proeuropietiškos grupės tebekontroliuoja apie 70% vietų, palyginus su 2009-ųjų 80%. Kad galėtų priimti įstatymus, Centro dešinės Europos žmonių partija (EPP) ir centro kairės Socialistų & Demokratų aljansas turės suformuoti koaliciją, panašią į esančią Vokietijoje. Bet tai tik formalizuotų esamą praktiką. Apie tris ketvirčius balsų parlamente priima šių abiejų formacijų remiami balsai.

Dešinieji radikalai pasirodė esą susiskaldę ir prastai lankantys posėdžius. Didžiąja dalimi jie posėdžių salę naudojo kaip didžiulį YouTube kanalą. Daugybė partijų, esančių dešiniau už EŽP, nuo Britanijos euroreformistų torių iki tolimų dešiniųjų, stengiasi suformuoti net tris atskirus aljansus. Tai suteikia tokius pranašumus, kaip papildomas kalbėjimo laikas, pozicijos komitetuose ir svarbiausia, viešuosius pinigus. Grupėse privalo būti bent po 25 vietas ir septynias tautybes; antrąją sąlygą išpildyti ypatingai sunku.

Ponas Farage atsisako formuoti aljansą su p. Le Pen, kurį laiko susitepusiu rasizmu ir antisemitizmu; p. Le Pen panašiai mano apie Vengrijos Jobbik ir Graikijos Auksinės aušros partijas. Taip pat dar įmanoma, kad UKIP ar Nacionalinis frontas nesurinks pakankamai šalininkų, kad galėtų suformuoti grupę.

Tarp­tau­ti­niu mas­tu šių rin­ki­mų pra­lai­mė­to­ja ga­li tap­ti Ame­ri­ka, o lai­mė­to­ja – Ru­si­ja.

Europos sąjungos šalininkai tikisi, kad ekonomikos atsigavimo ir stiprios lyderystės kombinacija gali atremti euroskepticizmo bangą. Bet radikalų poveikis bus juntamas keleriopai. Visų pirma, jie formuos triukšmingą opoziciją Europos komisijos iniciatyvoms. Antra ir tikriausiai dar svarbiau, jie paveiks savo šalių politiką, kas, savo ruožtu varžo vyriausybių norą dalyvauti rizikinguose Europos projektuose. Kaip sako p. Farage, Europos integracija kadaise atrodė neišvengiama; dabar neišvengiamumo jausmas dingo.

Tikėtina išeitis komisijai būtų efektyvinti savo darbą ir darsyk patvirtinti „subsidiarumo” doktriną, pagal kurią ES turėtų užsiimti tik tokiais dalykais, kurie akivaizdžiai efektyviau būtų sprendžiami visos Europos lygiu. Teisingai tvarkantis, galių ir prioritetų perskirstymas galėtų suteikti Britanijai progą iš naujo derėtis dėl jos santykių su ES.

Pasauliniai atgarsiai gali kelti didesnį nerimą. Naujasis Europos Parlamentas tikriausiai bus skeptiškiau žvelgs į laisvą rinką ir nebus toks palankus laisvai prekybai, konkrečiai, ambicingajai Transatlantinei prekybos ir investicijų partnerystei su Amerika. Vienas iš p. Le Pen reikalavimų yra nedelsiant nutraukti šias derybas. Negana to, prieš ES nusiteikusios partijos dažnai yra prorusiškos. Tarptautiniu mastu šių rinkimų pralaimėtoja gali būti Amerika, o laimėtoja – Rusija.

Aut. teisės: Input.lt
Input.lt

(8)
(5)
(3)

Komentarai (2)