R. Sadauskas-Kvietkevičius. Puponautai sugrįžta todėl, kad jų nusipelnėte  (8)

Vos tik didžiausias mūsų šalies mažmeninės prekybos tinklas pranešė pradedantis antrąjį puponautų akcijos etapą, naujienų portalų komentaruose ir interneto socialiniuose tinkluose ėmė lietis pasipiktinusių tėvų graudūs verkšlenimai. Jei prekybos centrų rinkodarininkai savo žaisliukais sugeba paveikti mūsų vaikus labiau negu mes patys, tai gal reikėtų juos ir palikti kokio nors „Akropolio“ žaidimų aikštelėje visiems laikams bei pripažinti, kad nesugebame būti tėvais?


„Žinių radijo“ tiesioginiame eteryje šnekučiuodamasis su laidos vedėju Andrium Užkalniu prisipažinau, kad sąmoningai vengiau rašyti apie vaikų auklėjimą, kol dukra dar buvo tokio amžiaus, kai ją dar galima buvo pavadinti vaiku. Nesinorėjo, kad už tėvo erezijas jai tektų atkentėti darželyje, o paskui ir mokykloje. Bet dabar, kai mano Monika pagaliau baigė gimnaziją ir išvyksta į Vilnių studijuoti, galėsiu atsigriebti.

Todėl iškart grįžkim prie puponautų, kurie, kai kurių tėvų manymu, yra baisiai neetiškas būdas melžti iš jų pinigus pasinaudojant vaikais. O tai už ką, leiskite paklausti, gauna algas prekybos centrų rinkodarininkai? Gal už visuomenės moralės sergėjimą ir viešojo gėrio propagavimą? Ar jie gaus didesnes kalėdines premijas, jeigu jūsų vaikai užaugs dvasingesni?

Prekybos tinklai geriau už jus žino, kad jūsų vaikai į savo tėvus žvelgia kaip į beviltišką praeito amžiaus atgyveną, tarsi kažkokį analoginį prietaisą, netikėtai užstringantį ir keliantį triukšmą, bet vis tiek išspjaunantį pluoštą banknotų, kai gerai patrankai mažais vaikiškais kumštukais ir palaistai ašaromis. Nes, jeigu rinkodarininkai žinotų, kad sugebate įtikinti vaikus atsisakyti beprasmių užgaidų, puponautų akcijos tikrai nekartotų. Jei tokia akcija kartojama, tai reiškia, kad ji veikia, skatina dažniau lankytis būtent to prekybos tinklo parduotuvėse ir didina apyvartą bei pelną.

Visos akcijos rengiamos ne todėl, kad prekybos tinklo savininkai staiga išprotėjo, atsivertė į pelno siekimą smerkiančią religiją arba slapta jus įsimylėjo ir nusprendė pusvelčiui išdalinti pačias geriausias prekes. Net ir kasdien apsiperkančios namų šeimininkės bei laiko skaitinėti prekybos tinklų reklaminius lankstinukus negailintys senjorai, palyginus su prekybos centrų rinkodaros specialistais, tėra naivūs mėgėjai, išleisti į profesionalų bokso ringą.

Prekybininkai elgiasi su jumis būtent taip, kaip leidžiate su savim elgtis, gaunate tai, ko esate nusipelnę. Kiek kartų bambėjote, kad atpiginta akcinė prekė, perbraukus kasininkei brūkšninio kodo skaityklę, apskaitoma nesumažinta kaina. Tai nutinka taip dažnai ir taip plačiai paplito, kad jau niekas nebetiki, jog tai galėtų būti tik atsitiktinės klaidos, o ne gudriai suplanuota sistema. Pabandykite prisiminti, kaip reagavote, kai pastarąjį kartą jums taip nutiko ir pastebėjote apgaulę? Nutylėjote, nes dėl kelių litų neverta gaišti jūsų neįkainojamo laiko? Atsisakėte pirkti klaidingai įkainotą prekę?

Jei bent vienas kitas pirkėjas būtų toks pilietiškas, kokiu dedasi diskusijose apie vaikų auklėjimą ir puponautus, tai mandagiai paprašytų parduotuvės administracijos ištaisyti klaidingą etiketę prekių lentynoje, kad nebūtų apgauti ir kiti pirkėjai.

Bandžiau atlikti tokį pilietiškumo eksperimentą viename prekybos centre, kurio pavadinimo čia neminėsiu. Kasos prieigose išrikiuotose prekių lentynose aptikau beveik perpus atpigintą žiebtuvėlį. Atidžiai patikrinau, ar sutampa ant jo užklijuoto ir lentynos etiketėje atspausdinto brūkšninio kodo skaičiai. O kai kasininkė paskaičiavo prekę pradine nesumažinta kaina, ne tik atsisakiau ją pirkti, bet ir drauge su skyriaus vedėja pats išėmiau iš lentynos klaidinančią akcijos etiketę. Kitą dieną ji vėl iš tolo švytėjo toje pačioje vietoje, o kasos apartas mušė nesumažintą kainą. Trečią dieną man tas eksperimentas pradėjo nusibosti, bet pakartojau savo veiksmus. Ketvirtąją klaidinančios etiketės jau nebuvo.

Jeigu panašiai netingėtų pasielgti kiekvienas apgaulę pastebėjęs pirkėjas, o bent dalis jų dar ir praneštų apie tai kontroliuojančioms valstybės institucijoms, žaidimas tariamomis klaidomis, visuomet naudingomis tik prekybininkams, bet ne pirkėjams, būtų seniai pasibaigęs. O jei daugumai parduotuvės lojalių klientų, kaip mano kaime sakoma, nors kuolą ant galvos tašyk, tai kasdien ir tašo.

Pasipiktinimas prekybininkų taikomais metodais naujienų portalų komentaruose dar nereiškia, kad rytoj tie patys besipiktinantieji, darbo biržos atsiųsti į vakar iškeiktą prekybose centrą ir pasodinti kasose, kaipmat neišmoks nemirksėdami žiūrėti jums į akis, braukdami per skaityklę neatpigintą atpigintą dešrigalį. Bent jau nemaža jų dalis už savo naivumą tikrai nusipelnė tokio likimo.

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Romas Sadauskas-Kvietkevičius
(21)
(5)
(16)

Komentarai (8)

Susijusios žymos: