Komentaras: mūšius Ukrainoje lemianti didžioji ir vietinė geopolitika Donbase  (5)

Paprastai, kai vertinami įvykiai Rytų Ukrainoje, didžioji dalis dėmesio skiriama didžiajai geopolitikai, t.y. kaip Ukraina, daugiau ar mažiau padedama Vakarų, pajėgia atsispirti Rusijos ir jos remiamų separatistų norui atplėšti gabalą teritorijos Donbase, o šie kartu dar bando atgrasyti Ukrainą nuo judėjimo suartėti su Vakarais.


Bet tik didžiosios geopolitikos požiūriu, negalima suvokti, kodėl kartkartėmis virė mūšiai Donbase dėl vieno ar kito miestelio. O tie mūšiai juk nebuvo atsitiktiniai. Daug lemia mažoji – vietinė geopolitika: oligarchų ir vietos bendruomenių interesai. Nežinodami jų, negalime suprasti, kodėl vyko įnirtingi mūšiai ir pasirašius antrąjį Minsko susitarimą dėl ugnies nutraukimo, kodėl Rusija, remianti separatistus, taip siekė, kad jis įsigaliotų po dviejų dienų, ir davė laiko separatistams atlikti galybę karinių veiksmų. Pramonės ciklas Mažoji geopolitika yra labai sudėtingas dalykas, nes turime žinoti smulkias detales apie tai, kaip gyvena vietos bendruomenės, kokie yra vietos politikų, verslo interesai, kur labiau yra įsitvirtinę šachtininkai ir metalurgai, o kur kazokai, kurios grupuotės yra labiau susijusios su vietos nusikalstamais autoritetais, kurios – su vietos valdžia. Kokiuose miesteliuose, vietos bendruomenėse yra palankesnis klimatas atvykusiems kovoti už mistinį „Rusų pasaulį“, ar atsiųstiems per prievartą Rusijos kariams pagal kontraktą, o kur daugiau remiamasi vietos bendruomenės savigynos būriais. Kadangi šis klausimas yra labai platus, bet vertas gilesnio dėmesio, pabandysiu susikoncentruoti tik ties viena tema, kuri yra aktualiausia žiemą. Tai šildymas. Drįsčiau teigti, kad būtent dėl to pastarosiomis savaitėmis vyko aršiausi mūšiai Donbase ir čia reikia ieškoti priežasčių, kodėl smūgiuota net keliomis kryptimis. Aišku, dalis mūšių vyksta ir dėl to, kad žmonės, kovojantys vienoje ar kitoje pusėje norėtų, kad jų gyvenamoji ir darbo vieta liktų tai pusei, už kurią jie ir patys kovojo. Bet reikia pabrėžti vieną esminį Donbaso bruožą, kuris jį skiria nuo kitų Ukrainos teritorijų. Tai yra aglomeracija kelių didelių miestų, tokių, kaip Doneckas, Luhanskas, aplink kuriuos išsidėstė gyvenvietės, pastatytos prie šachtos ar kokios gamyklos. Didžioji dalis jų susietos pramoniniu ciklu su kokia kita įmone tame pačiame Donbase ir niekas statant jas, aišku, nežinojo, kad kažkada šis pramonės ciklas gali būti atskirtas karo sienos tarp Ukrainos ir separatistų regionų. Be to, visos įmonės turi savininkus, dalyvaujančius Ukrainos politikoje ar dabar pabėgusius į Rusiją, kurie ir iš ten stebi tai, kas vyksta. Jie nenori, aišku, kad šią nuosavybę kas sunaikintų ar perimtų į savo rankas. Tai ir yra vietos geopolitika, taip pat, žinoma, ir energetikoje. Mūšių priežastis – po žeme Kodėl aršūs mūšiai vyko už Delbalcevę? Svarbus net tik automobilių kelias, kuris jungia šį regioną su Ukrainos armijos kontroliuojamu Artiomovsku ir geležinkelio mazgas tarp Donecko ir Luhansko. Tai ir pleištas, skiriantis dvi liaudies respublikas.

Be to, Debalcevės kyšulio smaigalyje yra požeminė dujų saugykla – Verhunka. Ją, paskelbus paliaubas, nori kontroliuoti ir Ukraina, ir vadinamųjų respublikų separatistai. Verhunkoje saugojama apie 400 mln. kubinių metrų dujų atsargų. Ją kontroliuoja Ukrainos pusė. Neturėdama dujų Luhansko valdžia paskelbus paliaubas būtų pažeidžiama, nes ji nebebūtų pajėgi normaliai plėtoti gamybos ir užtikrinti šildymo vietos gyventojams.

„Luhansko liaudies respublika" turi tik vieną jungtį iš Rusijos per jai labai svarbią strateginę Izvarino vietovę, bet per šį dujotiekį ateinančių dujų nepakanka.

Prie daugelio didesnių gamyklų yra ir savos šiluminės elektrinės, bet Luhanske nepakanka ir anglies atsargų, kurių turi vadinamoji „Donecko liaudies respublika“. Be to, kai kuriuos regionus „Luhansko respublikoje“, pavyzdžiui, Antracytą, kur išgaunama aukštos kokybės anglis, kontroliuoja nedraugiškai vietos valdžiai nusiteikę kazokai. Beje, iš čia jų ekonominis, karinis stiprumas, neskaičiuojant pagalbos iš Rusijos.

Atsivežti anglies iš Donecko į Luhanską geležinkeliu neįmanoma, kol Ukrainos pusė kontroliuoja geležinkelių mazgą Debalcevėje, todėl ji keliavo sunkvežimiais. Bet kiek jos taip atveši? Tik dėl Debalcevės ir šalia esančių pramonės, energetikos objektų kontrolės pirmą kartą į kumštį savo pajėgas sutelkė vadinamųjų Donecko ir Luhansko „respublikų“ valdžia, nors tarp jų daug nesutarimų, požiūrių skirtumų.

Vienas pirmųjų puolimų buvo nukreiptas į Vuhlehirsko miestą, esantį Debalcevės katilo viršuje, nes ten yra anglies šachtų. Nors daug jų jau uždarytos, kai kurios dar dirba. Jas paimti į savo rankas norėjo ir abiejų „liaudies respublikų“ vadovybė.

O šalia Vuhlehirsko yra ir Svitlodarskė, kurioje veikia Vuhlehirsko šiluminė elektrinė. Nors Vuhlehirską užėmė separatistai, Svitlodarskę toliau kontroliuoja Ukrainos kariuomenė. Ir separatistai jos iš ten niekaip negalėjo išstumti.

Vis dėlto net jei vadinamoji „Luhansko liaudies respublika“ užsitikrintų anglies ir dujų išteklius, kiltų klausimas, o kur ją kūrenti, kad Luhanskas, kuriame dabar gyvena apie kelis šimtus tūkstančių žmonių, žiemą būtų šildomas. Todėl separatistų akys krypo į šiaurę, kur taip pat virė įnirtingi mūšiai. Visai šalia Ščastios (liet. k. – Laimės) miestelio yra Luhansko šiluminė elektrinė. Bet ją irgi kontroliuoja Ukrainos kariuomenė.

Ši elektrinė tiekia šilumą Kijevo valdomai teritorijai Ukrainoje, nors galėtų duoti ir Luhanskui. Bet tam reikia susitarimų, dėl ko manau, tartasi ir Minsko kontaktinėje grupėje, apibrėžiant visų pusių interesus, kai Luhanskas suvokė, kad jėga nelaimės.

Dar viena puolimo kryptis ilgą laiką buvo Donecko aerouostas. Jis buvo ginamas dėl didžiosios geopolitikos interesų, kad neatitektų separatistams, kurie tada galėtų iš Rusijos parsiskraidinti karinių lėktuvų, o tvirtintų, kad patys kur nors angaruose juos sumontavo.

Bet reikia turėti omenyje, kad už Donecko aerouosto, pusiaukelėje iki administracinės sienos su Dniepropetrovsko sritimi, yra ir dar viena šiluminė elektrinė: Kurachovskaja, esanti Ukrainos kontroliuojamoje zonoje. Ją irgi nieko prieš būtų paimti į savo rankas separatistų pajėgos, kad užsitikrintų šildymo poreikius.

Be to, jeigu ir Donecko ir Luhansko vadinamųjų respublikų pajėgos, apginkluotos bei remiamos Rusijos, būtų pasiekę Ukrainos kariuomenės prie Debalcevės pralaimėjimą ir galėtų išvystyti puolimą už Donecko aerouosto teritorijos, tai, matyt, bandytų paimti į rankas ir kitą požeminę dujų saugyklą: Krasnopopovskoje, esančią prie Kramatorsko ir Slaviansko. Jos pajėgumai yra dar didesni trečdaliu, nei Verhunkos.

Tik užsitikrinę abiejų saugyklų kontrolę, separatistai neturėtų problemų su šildymu. Bet ši dujų saugykla yra toli nuo karinių veiksmų zonos ir, kad ją pasiekti, reikėtų praeiti ne vieną Ukrainos armijos ešeloną. Separatistai atsidūrė pato situacijoje, todėl sėdo derybų, kad užsitikrintų dujų ir šilumos tiekimą. Paskutinę dieną, iš nevilties, supratę, kad nieko nepasieks, jie sprogdino dujotiekį ir už fronto linijos.

Ar derybas Minske tikrai laimėjo Kremlius?

Dabar netrūksta Lietuvoje tvirtinančių, kad Minskas-2 derybas laimėjo V. Putinas ir separatistai. Bet asmenys, kurie taip sako, nesupranta vietinės geopolitikos detalių, separatistų pažeidžiamumo ir Ukrainos pusės galimybių diktuoti jiems sąlygas.

Vis dėlto, kad suvoktume visus veiksnius vietinėje geopolitikoje, būtina atkreipti dėmesį ir į oligarchų interesus. Paminėsiu tik vieną faktą. Pavyzdžiui, garsus Ukrainos oligarchas Rinatas Achmetovas, karui prasidėjus persikėlęs gyventi į Kijevą, o savo futbolo klubą Donecko „Šachtar“ dabar įkurdinęs Lvove, turi daug nuosavybės ir toliau tiek separatistų, tiek Ukrainos valdžios kontroliuojamoje teritorijoje už fronto linijos.

Jeigu kalbėsime apie šilumos ūkį, tai separatistų valdomose žemėse jis turi šiluminę elektrinę Zugres 2 į rytus nuo Donecko, o Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje dar dvi: miestelyje Sčastje prie Luhansko ir Kurachovskaja už Donecko aerouosto. Ir šachtų turi abiejose pusėse. Jo, kaip verslininko interesas yra, kad tik nuosavybė nebūtų sugriauta, nesunaikinta, o kad būtų kam ją kontroliuoti, tai jis tuo pasirūpino.

Todėl ne tik taikiems gyventojams Donbase, bet ir oligarchams ar mažesnio kalibro verslininkams yra labai svarbu, kad regione įsivyrautų taika. Tokiu atveju ir jie patirtų daug mažiau nuostolių, o, kaip susitarti, esant taikai tarp dviejų valdžių: Kijeve ir vadinamose Donecko bei Luhansko respublikose, jie tikrai ras būdų. Ir nežinia, ar jiems taip svarbu, kurioje pusėje bus jų nuosavybėje esančios gamyklos bei šachtos.

Bet yra oligarchų, kuriems tai labai svarbus klausimas. Juk Donbaso teritorija buvo Regionų partijos ir komunistų valdoma teritorija. Dalis jų liko Ukrainoje, bet kiti pabėgo į Rusiją. Tiems, kurie dabar slapstosi nuo Ukrainos teisingumo Rusijoje ir yra labai svarbu, kad kuo daugiau regionų Donbase kontroliuotų separatistai, o jie per Rusiją sugebėtų susigrąžinti jų valdymą. Gali būti, kad šie asmenys dar gali sukelti ne vieną provokaciją, paskelbus paliaubas, kad tik susigrąžintų savo nuosavybę į rankas.

Jau iš keleto čia išdėstytų situacijos fragmentų, kurių visų ir nesurašysi, manau galima suprasti, kad pastarųjų dienų mūšiai prie Debalcevės, Donecko aerouosto ir į šiaurę nuo Luhansko, Sčastjės link, prie Mariupolio buvo ir vietinė geopolitika.

Bet, aišku, visa tai tampriai persipynė su didžiąja geopolitika. Nebūtų Rusijos karinės pagalbos separatistams ginkluote ir karo technika, nebūtų suviliotų žmonių „Rusijos pasaulio“ idėja, per prievartą atsiųstų karių kontraktininkų iš įvairių Rusijos regionų, Ramzano Kadyrovo deleguotų čečėnų, kitų V.Putinui lojalių kovotojų iš Kaukazo, kazokų, aišku, kad abi liaudies respublikos jau būtų pralaimėjusios. Ukraina kariauja ne tik su separatistais. Ir Debalceve po separatistų priedanga kaunasi Rusijos kariai.

Labai svarbu, kad paskelbus paliaubas, jų laikytųsi ir Ukrainos savanorių batalionai, junginiai, kuriuose įtaką turi „Dešinysis sektorius“ ir Dmitrijus Jarošas. Bet girdėdami kai kuriose šalyse už Ukrainos ribų teiginius, kad Minskas-2 buvo Ukrainos išdavystė, jie pareiškė, kad gali nesilaikyti paliaubų, kas būtų naudinga Rusijai ir separatistams.

O pati Rusija turi labai aiškius geopolitinius tikslus regione: parklupdyti ant kelių Ukrainą ir tapti Rytų Europoje hegemone. Kad tą pasiekti, jai reikia sumušti Ukrainos kariuomenę, pasėti sumaištį Ukrainos viduje, išsekinti ekonomiškai ir moraliai Ukrainos valstybę. Šiems tikslams įgyvndinti naudojamasi ir vietos geopolitika. Bet turėtume pripažinti: kol kas V.Putino Rusija nė vieno iš šių tikslų dar nepasiekė.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: Alvydas Medalinskas
(61)
(3)
(58)

Komentarai (5)