Rusija be importo: grįžtama prie SSRS sugriovusio modelio?  (6)

Rytų kaimynės eteryje vis skambantys žodžiai apie sankcijas ir importo pakeitimą skatina pasidomėti, ką tai reiškia ir kuo tai gali baigtis.

Nėra nė dienos, kad neišgirstume apie kokią naują importo pakeitimo iniciatyvą. Daugumos jų prasmė tokia, kad kam nors labai reikia biudžetinio finansavimo. Netgi broliai Nikita Michalkovas ir Andrejus Končalovskis paprašė beveik milijardo biudžeto rublių greitojo maitinimo tinklui „Valgome namie“ («Едим дома»), kuris, pagal jų sumanymą, galės išstumti Rusijoje McDonalds. Iki liepos 1 dienos vyriausybė turi baigti prašytojų sąrašo kūrimą – dabar jame jau 2059 projektai. Biudžetinių lėšų potencialių gavėjų interesas akivaizdus: gauti subsidiją, o tuo pačiu apsitverti nuo išorės konkurentų jau veikiančiomis arba naujomis antisankcijomis. Tačiau kokios tokios politikos perspektyvos Rusijos ekonomikos atžvilgiu? Pažiūrėkime į tarptautinės praktikos pavyzdžius.

Importo pakeitimas: argentinietiškas eksperimentas

Pagrindiniu importo pakeitimo koncepcijos ideologu laikomas argentiniečių ekonomistas Raúlis Prebischas, antroje XX a. pusėje padaręs didelę įtaką ekonomikos teorijai ir praktikai. Didžiausia jo įtaka Argentinoje buvo šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, Juano Peróno valdymo metu ir vėlesniais karinės diktatūros metais, kai Prebischo idėjos tapo šalies ekonominio kurso pagrindu. Pasaulyje susižavėjimas Prebischo koncepcijomis pokario metais buvo toks rimtas, kad jis tapo įtakingu tarptautiniu ekonomistu ir JTO Prekybos ir vystymosi konferencijos generaliniu sekretoriumi.

Prebischo politinė uoslė buvo jautri ir jis greitai sumojo, kur link pučia vėjas. Remdamasis vokiečių ekonomisto Hanso Singerio idėjomis, jis iškėlė hipotezę, pagal kurią, trečiojo pasaulio šalys nuo išsivysčiusių atsilieka dėl priklausomybės nuo žaliavų ir ž.ū. produkcijos pardavimo buvusioms savo metropolijoms. Pagrindinė atsilikimo priežastis ta, kad žaliavų kainos auga lėčiau, nei didelės pridedamosios vertės produkcijos, kurią Vakarų šalys paskui parduoda savo buvusioms kolonijoms. Šis tarptautinis darbų pasidalinimas blogina pastarųjų padėtį, dar labiau turtindamas turtinguosius ir skurdindamas vargšus. Toks paaiškinimas patiko daugeliui besivystančių šalių politikų, nes taip buvo galima atsakomybę už atsilikimą suversti kolonializmo sistemai. Iš esmės, pagrindinis Prebischo postulatas – skurdžiųjų raida atsilieka dėl turtingųjų kaltės – iki šiol yra „auksinio milijardo“ idėjos ir antiglobalizmo judėjimo pagrindas.

Kaip alternatyvą Prebischas iškėlė importo pakeitimo koncepciją. Tad ketvirtį amžiaus Argentina buvo savotiška jo idėjų pagrindu vykdyto eksperimento laboratorija. Susižavėjimą šia koncepcija perėmė ir kitos Lotynų Amerikos šalys, būtent, Brazilija ir Meksika. Kažkuriuo momentu ėmė rodytis, kad įvyko lūžis, idėjos užvaldė mases. Juanas Perónas paskelbė, kad argentinietiškas modelis – reali kapitalizmo ir socializmo alternatyva, tikrasis „trečias kelias“.

Pagrindinį Prebischo receptą, industrializaciją importo pakeitimo pagrindu (import substitution industrialisation – ISI), aktyviai palaikė valstybė, nacionalinės mašinų gamybos ir kitų pramonės šakų vadovybė. Pagrindinis prioritetas buvo „rėmimasis savo jėgomis“, vardan kurio vyriausybė išduodavo Argentinos kompanijoms pigius kreditus, ribojo importą kvotomis, įvedė valiutų kontrolę ir griežtai fiksuotą keitimo kursą. Lygiagrečiai vyko ekonomikos valstybinimas, buvo sukurtos valstybinės monopolijos naftos ir dujų pramonėje, geležinkelio transporte, elektros energijos gamybos, ryšių ir t.t. ir pan.

Ekonomikos eksperimentai su importo pakeitimu ir dirižizmu Argentinai brangiai atsiėjo. Kaip jų rezultatą šalis gavo menką konkurencingumą, šuoliuojančią infliaciją, gigantišką nacionalinę skolą ir praktiškai bankrotą valstybės, nebegalėjusios subsidijuoti neefektyvios gamybos.

Iki II Pasaulinio karo Argentina buvo viena iš sėkmingiausių pasaulio ekonomikų, vidutinėmis žmogui tenkančiomis pajamomis lenkusi daugumą Vakarų Europos šalių. Aštuntojo dešimtmečio viduryje Argentina atsidūrė gilioje ekonominėje ir politinėje krizėje. Paskesnis pusantro dešimtmečio tapu Argentinai sunkiu išbandymu: jos BVP susitraukė 20%, vidutinės metinės infliacijos rodikliai tapo triženkliai, o 1989 metais prasidėjo hiperinfliacija, kai per metus kainos išaugo 30 kartų. Taip ketvirtis amžiaus buvo prarasta, stengiantis įgyvendinti Prebischo planus, o paskui dar antra tiek ekonomikos atstatymui po šių bandymų (beje, visiško atsistatymo taip ir nepavyko pasiekti). Tad, nenuostabu, kad dabar Argentinoje terminas „importo pakeitimas“ laikomas keiksmažodžiu.

Izoliacija: iranietiškas scenarijus

Po islamo revoliucijos pergalės 1979 m., Iranas ėmė aktyviai atsiriboti nuo pasaulio bendrijos. Irano atvejas Rusijai dar akivaizdesnis, juk Iranas – irgi naftos ekonomika, pakliuvusi po tarptautinėmis sankcijomis. Kaip ir Rusijoje, Vakarų sankcijos taipogi užkliudė Irano finansų sektorių, jo naftos ir dujų pramonę, tik buvo griežtesnės.

Irano izoliacija įvyko ne išsyk, o augo per daugelį metų, gilėjant priešpriešai su pasaulio bendrija. Dėl to kilo itin gili ekonominė atskirtis, kone autarkija. Pavyzdžiui, Irane veikia visiškai nuo pasaulinės rinkos atskira banko kortelių sistema, nesusijusi su Visa ir MasterCard. Ką Iranui atnešė ekonominė autarkija, akivaizdu, palyginus su kaimynine Saudo Arabija, jo pagrindiniu geopolitiniu konkurentu. Čia reikia pažymėti, kad lyginame išskirtinai šių dviejų šalių ekonominę politiką, o ne politinių, pilietinių ir religinių laisvių lygį. Pagal šiuos rodiklius abi šalys įsitaisiusios pačiame pasaulinių reitingų dugne.

Lyginant su Irano, Saudo karalystės ekonomika gan atvira ir barjerai verslo vykdymui čia santykinai žemi. Pasaulio banko Doing Business reitinge SA yra 49-oje vietoje, o Iranas – 130-oje. Iki valdžios pasikeitimo Irane ir jo ekonomikos nacionalizavimo, šių dviejų šalių pradinės pozicijos buvo gan panašios, o pagal daugelį parametrų (pavyzdžiui, išsilavinimą) Iranas savo artimiausią kaimyną stipriai lenkė. Tačiau nuo aštuntojo dešimtmečio įvyko kardinalūs pokyčiai: dabar žmogui tenkanti BVP dalis pagal perkamosios galios paritetą Irane tris su viršum kartų mažesnė, nei SA (atitinkamai – 15 600$ ir 53 600$). Pasaulio Banko duomenimis, SA užima 8 vietą pasaulyje, o Iranas – 71-ą. Viena iš pagrindinių tokio ryškaus skirtumo priežasčių yra ta, kad Iranas, kitaip, nei SA, nesugebėjo pasinaudoti savo žaliavų potencialu.

Nuo 1970 m. Iranas sumažino absoliučius išgaunamos naftos kiekius, o SA gavybą padidino trigubai. Ši atskirtis praktiškai atitinka pajamų, tenkančių vienam gyventojui, lygį. Ir tai nestebina: atsižvelgiant į didelę abiejų šalių priklausomybę nuo naftos eksporto, jo dydis vaidina pagrindinį augimo tempų faktoriaus vaidmenį. Taip, Iranas gyventojų skaičiumi lenkia SA daugiau, nei dvigubai, tad Saudo monarchijos pragyvenimo lygį pasiekti vien tik naftos eksportu vargu ar pavyktų. Bet net jei vienam gyventojui tenkančios BVP dalies lygis pasiektų bent pusę Saudo Arabijos, Iranas galėtų būti prilygti tokioms šalims, kaip Lenkija, Lietuva ar Slovakija. Pagal žaliavų išteklius Iranui tam buvo visos galimybės: pagal išžvalgytas naftos ir dujų atsargas jis SA netgi lenkia. Tačiau, kaip rodo patirtis, gamtinių išteklių sektoriaus vystymas izoliacijos sąlygomis panašių rezultatų pasiekti neleidžia.

Norint įvertinti „rėmimosi savo jėgomis“ politikos pasekmes naftos ekonomikos sąlygomis, pavyzdžių toli ieškoti nereikia. SSRS prieš griūtį akivaizdžiai pademonstravo visus tokio modelio trūkumus. Nepaisant to, importo pakeitimas vėl grįžta į politinę Rusijos madą.

Prekybos politikos paradigmos pokytis

Dabar RF Dūmoje svarstomos federalinio pirkimų įstatymo pataisos, turinčios, autorių manymu, paspartinti išsivadavimą iš priklausomybės nuo eksporto. Reakcija į šį įstatymą tapo plačiai spaudoje paskleistas vadinamas „septynių laiškas“, kuriame „Rosneft“, „Lukoil“, „Gazprom nefti“,„Surgutneftegaz“, „Bašneft“, „Novatek“ ir „Zarubežneft“ vadovai kreipiasi į Vladimirą Putiną, kritikuodami šias pataisas. Naftininkų nerimas suprantamas: atsižvelgiant į didelę Rusijos Kuro energetikos komplekso priklausomybę nuo importinės įrangos, bandymas forsuoti importo atsisakymą gali sukelti ženklų naftos ir dujų gavybos apimčių sumažėjimą.

 

Priklausomybė nuo užsienio kompanijų neapsiriboja vien pačia įranga. RANEPA (РАНХиГС) Žaliavų ekonomikos centro skaičiavimais, naftos gavybos aptarnavimo sektoriuje užsienio dalis sudaro 23%. Užsienio kompanijų dalis rusiškuose projektuose, susijusiuose su horizontaliuoju gręžimu, yra 56%, o hidroplėšymo technologijų srityje priklausomybė praktiškai visiška – 93%. Ir būtent tokias technologijas sankcijos veikia labiausiai. Tokioje situacijoje atsakyti „į sankcijas antisankcijomis“, tai yra, patiems apriboti įrangos pirkimą užsienyje, yra absoliučiai neproduktyvu, lygiai kaip ir neįvykdoma praktiškai (bent jau apžvelgiamoje perspektyvoje). Būtent tai ir rodo aštri naftininkų reakcija.

Pramonės ir prekybos ministerijos vadovas įvardijo sumą, kurios reikės importo pakeitimo programų įgyvendinimui, – 2,5 trilijonai rublių. Tai daugiau nei 60% Nacionalinės gerovės fondo išteklių. Žemų naftos kainų, sankcijų ir tikėtino angliavandenilių gavybos mažėjimo sąlygomis, valstybės galimybės šią sistemą finansuoti smarkiai sumažėja. Tačiau svarbu ne vien lėšų deficitas. Valstybinės investicijos pakeičia privataus sektoriaus aktyvumą ir suteikia puikiausią korupcinių schemų realizavimo galimybę. Pagrindinė forsuoto importo pakeitimo, remiantis naftos pajamų perskirstymu, grėsmė – tolesnis Rusijos ekonomikos valstybinimas ir iš to sekantis jos efektyvumo kritimas.

Ir kokia tada reali alternatyva? Mano nuomone, svarbu iš principo pakeisti santykį į sankcijas ir naujai pažvelgti į užsienio prekybos politiką. Visų pirma, racionalia reakcija į prekybos su Rusija apribojimą gali tapti didesnis prekybos su išoriniu pasauliu atvirumas, pirmiausia, su šalimis, tokių apribojimų neįvedė. Pavyzdžiui, daug Azijos šalių, konkrečiai, P. Korėja, Kinija ir Singapūras, gamina platų naftos ir dujų pramonės įrangos spektrą. Nepasinaudoti tokia naujų prekybos ryšių užmezgimo galimybe būtų itin neišmintinga.

O antra, svarbu atsisakyti požiūrio į sankcijas, kaip į cunamį – kažkokią stichinę nelaimę, su kuria nieko neina padaryti. Sankcijų įvedimas Rusijai, lygiai kaip ir antisankcijų taikymas, buvo politiniai sprendimai. Tad ir jų atsisakymas gali būti tik politinių derybų rezultatas. Beje, sprendžiant iš visko, kas nutiko per praeitus metus, sankcijų nutraukimas Rusijai yra labai aktuali ir neatidėliotina priemonė.


Piotras Kaznačejevas (Петр Казначеев) RANEPA (РАНХиГС) Žaliavų ekonomikos centro direktorius
slon.ru

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(34)
(2)
(32)

Komentarai (6)