Juodosios organų rinkos kasdienybė: „Parduodu inkstą... Nebrangiai“  (3)

Visame pasaulyje žmonės metų metus laukia, kol bus persodinti reikalingi organai. Chirurginės intervencijos poreikis yra labai didelis, tačiau donorų organų trūksta. Be to, transplantacija – viena brangiausių operacijų medicinoje.

Žioėjančią prarają tarp paklausos ir pasiūlos, svajonių ir galimybių užpildo juodoji rinka, kuri savo svarbiausia darbo priemone pavertė socialinius tinklus.

„Aljazeera English“ paskelbtame tyrime atskleidžiama, kur pasaulyje galima pigiausiai įsigyti sveiką inkstą ir kas slypi už mažos jo kainos.

Žurnalistai socialiniuose tinkluose padiskutavo su indais tarpininkais, kurie „Facebook“ suveda donorus – vietos žmones, kuriems reikia pinigų – su klinikomis Šri Lankoje, kurios turtingiems Vakarų gyventojams atlieka organų transplantacijas.

„Jeigu turite pinigų, bet neturite laiko – atvykite pas mus“

Vikasui – 27 metai, jis gyvena Mumbajuje. Prieš trejetą metų jis turėjo darbą, kurio neapkentė – jaunas žmogus padėjo tėvui jo fermoje Šiaurės Indijoje, Kapūre. Dabar, dirbdamas brokeriu -tarpininku vaikinas uždirba gerokai daugiau. Jis ieško internete vargstančių tėvynainių, kurie pasiryžę parduoti savo inkstą tam, kad pagerintų finansinę padėtį. Ir jis pats dabar anaiptol neskursta.

„Jeigu jūs turite pinigų ir nenorite ilgai laukti – atvykite čia. Aš rasiu donorą ir po mėnesio jūs keliausite namo su nauju inkstu“, — pasakojo indas. Jo pirmasis „sandoris“, įvykęs prieš trejetą metų, jam atnešė 25 tūkst. rupijų (380 dolerių). Tačiau dabar Vikaso honoraras už kiekvieną donorą – nuo 50 iki 80 tūkst. (750-1200 dolerių).

2015 metais jis sudarė aštuonis sandorius, taip uždirbdamas pusę milijono rupijų (7700 dolerių).

Donorai paprastai už inkstą gauna nuo 4,5 tūkst. iki 6 tūkst. dolerių. Suma priklauso nuo juridinio žmogaus pasiruošimo skubiai kelionei į klinikas, tai yra jis turi ar ne užsienio pasą. Tiems, kurie jau turi dokumentus, mokama daugiau. Dalis pinigų išmokama prieš operaciją, dalis – po jos.

Tarptautinis transplantacijos centras yra Šri Lanka, o būtent Kolombo klinikos. Ten organų gavėjams-užsieniečiams siūlomas „pilnas paketas“, kurio kaina svyruoja nuo 53 tūkst. iki 122 tūkst. dolerių (čia įeina ir transplantacija, ir organo kaina, ir brokerio komisiniai, ir kitos išlaidos).

Pagrindinis tarpinininkas – socialiniai tinklai 

Juodoji organų rinka Pietų Azijoje suklestėjo 10 dešimtmetyje, tačiau socialiniai tinklai šį šešėlinį verslą perkėlė į kitą dimensiją.

Kuomet brokeris sulaukia užklausos dėl tam tikros charakteristikos organo, viskas, ko bereikia – viename iš daugelio sergančiųjų bendruomenių, jų artimųjų ir potencialių donorų puslapių paskelbti atitinkamą įrašą.

Vikasas ir kiti agentai nusivylusiems, vieno ar kito paciento viltį praradusiems giminaičiams siunčiamus pranešimus maskuoja „sielos šauksmu“. Įraše pranešama apie pasiruošimą užmokėti donorui. Jaukas mestas – belieka laukti.

Tarpininkai nuolat keičia savo profilius, be to stengiasi prisistatyti moteriškais vardais. Vikasas, pavyzdžiui, keliuose forumuose prisistatydavo kaip jauna moteris, vardu Prianka Singx.

„Jauna, simpatiška moterimi visada labiau pasitikima. Jeigu kas nors skambina, aš sakau, kad ji mano sesuo. Aš taip pat naudoju angliškus vardus. Žmonės mano, kad aš turiu reikalų su užsieniečiais, o tai reiškia, kadgaliu gauti daugiau pinigų“, – pasakojo jis.

Ir paaiškino, kad imasi ypatingų saugumo priemonių: „Aš susikuriu naują profilį kas penkis-šešis mėnesius. Būtinai keičiu savo mobilaus telefono numerį. Vengiu asmeninių susitikimų tol, kol neįsitikinu, kad tai ne spąstai. Ir niekada neatsakinėju tiems, su kuo jau kartą bendravau. Po mėnesio jūs manęs jau nesurasite.“

Reikia, reikia, reikia...

Pats geidžiamiausias brokerių donoras — sveikas, nerūkantis 20-30-ies metų arba kiek vyresnis vyriškis. Stipriosios lyties atstovai labiau vertinami, nes jiems kur kas lengviau išvykti į užsienį operuotis.

Sumušę rankomis būsimasis donoras ir agentas keliauja į vieną iš Naujojo Delio arba Utar Pradešo laboratorijų, kur savanoriui atliekami būtini tyrimai. Jeigu testai tiks recipientui, donoras kartu su brokeriu vyksta į Mumbajų. Tai labai svarbu tuo atveju, jeigu donoras yra iš vargšų šeimos, neišsilavinęs, niekada nekeliavęs ir gali pasimesti.

„Aš paruošiu visus dokumentus, o taip pat, jeigu reikia, ir užsienio pasą. Turiu gerų ryšių, todėl viską galima sutvarkyti vos per kelias dienas“, – pasakojo Vikasas.

Pristatęs donorą į Mubajų ir apgyvendinęs jį viešbutyje, tarpininkas paima honorarą registratūroje ir grįžta į namus. Daugiau jis niekada nepamatys savo bendrakeleivio.

O donoras kartu su kitu tarpininku skrenda į Kolombą. Jie apsigyvena prabangiame viešbutyje arba apartamentuose, esančiose šalia klinikų, kur atliekama transplantacija. Po operacijos praėjus 18-25 dienų donoras, pardavęs savo inkstą, gali keliauti atgalios. Jo buvimo išlaidos Kolombo mieste įtraukiamos į operacijos kainą.

„Chirurgas kartą man sakė, kad už operaciją uždirba 300 tūkst. Šri Lankos rupijų (2160 dolerių“, – pasakojo dar vienas tarpininkas Aadaršas. Tas kuris gabena donorus iš Indijos į Šri Lanką. Jo žodžiais, klinikos „už požiūrį per pirštus“ taip pat moka oro uosto migracijos tarnybos pareigūnams: „Jie žino, kad žmonės, vykstantys su manimi, yra donorai“.

Iš vargšo – turtuoliui

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, kiekvienais metais savo inkstą parduoda daugiau kaip du tūkstančiai indų. Didžioji jų dalis yra persodinami užsieniečiams.

Aadašas pasakojo, kad „jo inkstai“ iškeliauja į Kanadą. Izraelį, Didžiąją Britaniją, Saudo Arabiją, Jungtinius Arabų Emiratus, Bahreiną.

Spartus inkstų ligų augimas, diabeto ir hipertonijos paplitimas yra globalios persodinimui skirtos organų paklausos variklis. Prekyba inkstais praktiškai draudžiama visose pasaulio šalyse.

Mažai kas galvoja apie tai, kad galėtų paaukoti savo organus medicinos reikalams. Kai kurie su tuo kategoriškai nesutinka dėl religinių paskatų. Todėl pacientai, kuriems reikalinga inkstų transplantacija, metų metus laukia savo eilės, tenkindamiesi tik reguliariomis dializės (toksinų pašalinimu iš organizmo) procedūromis kurios pakeičia inkstų darbą, jeigu tie neatlieka savo funkcijų. Dauguma ligonių taip ir nesulaukia ilgai lauktos operacijos.

Indija, Nepalas, Bangladešas, Pakistanas, Šri Lanka ir Iranas virto gyvybiškai svarbių organų prekybos Meka.

2008 metais Indija sugriežtino šios srities kontrolę ir visas „biznis“ susitelkė Šri Lankoje. Nuo 2011 metų Šri Lankos gyventojams draudžiama aukoti savo organus užsieniečiams, tačiau kitų šalių piliečiams, jeigu jie su savimi atsiveža nuosavą donorą ( ne Šri Lankos gyventoją) ir toliau leidžiama daryti inkstų persodinimos operacijas.

Dar pigiau

Brokeriai linkę darbuotis Šri Lankoje. Tačiau pačios pigiausios operacijos vis dėlto atliekamos ne ten.

„Jeigu jūsų biudžetas nedidelis, jūs galite gauti inkstą už 1,7 mln. rupijų (25700 dolerių) Bangladeše. Vietos agentai suranda donorų arba tarp vietinių, arba Nepale. Bet aš su Bangladešu nedirbu, todėl kad aš noriu daugiau pinigų“, — kalbėjo Vikasas.

Jis taip pat paaiškino, kodėl nenori persikelti į Šri Lanką ir užsidirbti daugiau kaip Indijoje: „Jie man gerai moka, tačiau aš jais nepasitikiu. Pažvelkite į mane, aš gi idealus donoras. Kas tuomet, jei jie paims mano inkstą?“

2016 metais Indijoje tęsiami organų prekeivių juodojoje rinkoje areštai. Šių metų sausį Šri Lankoje kelios klinikos buvo įtartos nelegaliomis organų transplantacijoms, tačiau užsieniečių, trokštančių greičiau ir pigiau gauti organą, nemažėja.

Šiomis dienomis Saudo Arabijos transplantologijos centro vadovas Faisalas Shahinas įspėjo ligonius, kurie pasiruošę nevilties kelionei: jo duomenimis, 60 proc. inkstų, kurie buvo įsigyti juodojoje rinkoje, neišgyveno ir organizmas juos atmetė (jis priminė, kad 99 proc. oficialių operacijų būna sėkmingos).

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: Eugenija Grižibauskienė

(18)
(1)
(17)

Komentarai (3)